Žebertonių mokykla liko tik prisiminimuose, bet jos šviesąskleidžia biblioteka ir bendruomenė

Rugsėjo 1-oji, 1975 m. iš kairės į dešinę: tėvų komiteto pirmininkas Lionginas Vanagas, Kazimiera Leščinskienė, Petras ir Leonora Andriuškevičiai, direktorė Danutė Bražinskienė, Aldona Vinciūnienė, Marytė Mockienė, Henrikas Bagdzevičius ir Janina Dikčiūtė

Panaikinus spaudos draudimą ir susikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai kone kiekviename kaime buvo steigiamos mokyklos. Vėliau, mažėjant vaikų skaičiui, dauguma buvo uždarytos. Nebeliko Vievininkų, Rusakalnio, Aleksandriškių, Zabarijos ir kitų mokyklų. Įkūrus Elektrėnų savivaldybę, mokyklų uždarymo procesas tęsėsi – duris užvėrė Panerių, Kazokiškių, Pylimų, Alesninkų ir kt. mokyklos. Deja, išsami mokyklų istorija nebuvo surinkta, todėl projekte „Mokyklų pėdsakais: nuo spaudos draudimo laikų iki šių dienų“ stengiamės kuo daugiau sužinoti apie jau uždary­tas mokyklas ir šią informaciją palikti ateities kartoms. Kviečiame buvusius šių mokyklų mokinius ir mokytojus pasidalinti savo prisiminimais.
Išsaugokime mokyklų istoriją kartu!

Buvę mokiniai, dabar jau seneliai, pasakoja
Šiandien geltonieji mikroau­tobusiukai veža mokinius iš to­limiausių kampelių į mokyklas, o po pamokų parveža į gimtuo­sius namus. O kaip prieš septynis dešimtmečius? Taigi, pėstute. Jei gili ir labai šalta žiema, tėvas pakin­kydavo arklį į roges, užmesdavo storus avies kailinius ir vaikai džiaugdavosi, kad nereikės klampoti per pusnis. Šiltesniu oru per sniegą vos kojas pavilkdavo.
Kitaip nebuvo. Tik niekados­ nebuvo šalta. Iš aplinkinių toli­mesnių ar artimesnių kaimų sugu­žėdavo mokiniai į Žebertonis. Ab­ro­miškėnų pradinukai, apie du ki­lometrus įveikę, sušilę praverdavo Sinkevičiaus namo duris, kur buvo įkurta pradinė mokykla, nes aštuonmetėje visi netilpo. Atšilus orams eiti būdavo daug smagiau – kirtusiems plentą, palipusiems į kalniuką, nuokalnėje palydėdavo senosios Olubienės ožka. Ožiukų niekad nesimatė, matyt, ir ta sena buvo. Bet vaikams tas nerūpėjo. Net paerzinę, ragais atgal negaudavo.

Daugumai mokinių mokytojos žodis buvo šventas, tačiau atsirasdavo ir šmaikštuolių, kurie­ mažesniuosius nustebindavo ir prajuo­kindavo. Pamokos iškart būdavo kelioms klasėms iš karto. Aišku, čia buvo įdomiau negu namie. Labai įsiminė mokytojos Aldonos Vinciūnienės pamokos: visada santūri, niekada neįžeidžianti, kupina gražių istorijų. Po kelių pamokų iš pagrindinės Žebertonių mokyklos du aštuntokai atnešdavo kibirą karštos arbatos. Jos po stiklinę tekdavo visiems, o vargingai gyvenantiems vaikams – dar ir batono riekelė su marmeladu. Žiūrėjo „turtingieji“, kaip šie valgo, ir seilė varvėdavo. Juk namie tik duona mamos kepta, kartais jau tokia kieta, ir puodas sriubos, kurioje plaukiojo gabalas riebios mėsos.
Keturias klases pabaigusiems laukiamiausi mokslai buvo didžio­joje mokykloje. Pradinukai ją vadino tikrąja mokykla. Kodėl? Čia buvo stadionas, renginių aikštelė. Kelias iki Kaugonių – estafetėms skirtas, žiemą – slidininkams. Bandomuose sklypeliuose auginamos daržovės ir uogos, kurių namie ­nebuvo. Kasmet mokiniai laukdavo naujų pokyčių, t.y. naujų mokytojų. Jie suteikdavo įdomesnių minčių ir veiklos.

Žebertonių kaimo istorijos trupinėliai
Žebertonys yra antras pagal gy­ventojų skaičių Elektrėnų seniū­nijos kaimas, įsikūręs apie 2 km į šiaurės rytus nuo Elektrėnų, 8 km į vakarus nuo Vievio. XVI–XVII a. pab. duomenimis, Žebertonių dvaras su aplinkiniais kaimais priklausė Kietaviškių parapijai (Trakų dekanatui, Vilniaus vyskupijai). XIX a. čia buvo Žebertonių palivarkas ir smuklė. 1818–1821 m. veikė pašto stotis, kurią įrengė Mykolas Juozapas Riomeris.
Žebertonys – žymaus asmens gimtinė. Tai kanauninko, monsinjoro Česlovo Krivaičio (1921–2004), kuris visuomenei gerai žinomas ne tik kaip kunigas, bet ir kaip Vilniaus arkivyskupijos valdytojas, nuo 1965 metų Lietuvos vyskupijų ordinarų kolegijos sekretorius, Liturgijos komisijos pirmininkas, rūpinęsis Vatikano II susirinkimo nutarimų spausdinimu, platinimu, prisidėjęs prie Bažnyčios apeigyno ir Romos mišiolo pagindinių dalių parengimo.
Žebertonių gyventojams įsi­mintinas dar vienas asmuo, gimęs Punsko valsčiuje. Tai literatas, kovotojas dėl lietuvybės Jurgis Milančius (1869–1956), įsteigęs 1921 m. ne tik Žebertonyse, bet ir Aliniškėje bei Rusakalnyje pradines mokyklas. Žebertonių pradinę lankė ne tik vietiniai mokiniai, ateidavo ir iš tolimesnių kaimų: Pustakiemio, Žagarinkos, Migučionių ir kt. Buvo 20 mokinių. Juos mokė mokytojas Simanaitis, paskui – Urbaitis. Jiedu dirbo iki 1927 metų. Klasė buvo apšildoma geležine krosnele, kurioje mokiniai kepė bulves. Šaulių vadas Skučas jaunimą įtraukė į saviveiklą, iškylas, gegužines. 1936–1937 m.m. mokėsi jau 60 mokinių. Vokiečių okupacijos metais mokė Kapačiūnas. Sovietmečiu (kaip rašoma šios mokyklos kronikoje nuo 1958 m.m.) mokytojavo Gudonis, Ketavičius, Tubeliai. Jie neturėjo pedagoginio išsilavinimo.
Iki tol, spaudos draudimo laikotarpiu, veikė daraktorinės, slaptosios arba vargo mokyklos – tai neoficialios mokymo įstaigos Lietuvoje XIX a. pab.–XXa. pradž., nes parapinės mokyklos buvo uždarytos, siekiant mokyti tik rusų kalba. Pasak mūsų kraštiečio Juo­zo Kundroto knygos „Įskelti titnagą“, apylinkių vaikai pagal tėvų norą mokėsi arba slapta lietuviškai kaimo seklyčiose pas daraktorius, arba Žebertonių valdiškoje mokykloje, kurioje buvo dėstoma tik rusų kalba. Ir nė žodelio lietuviškai. Nepaklusi – bus blogai, gausi ant žirnių paklūpėti.

Sovietmetis – didieji mokyklos darbai
Kai 1948 metais atvyko mokytojai Adamoniai ir ėmėsi rimto darbo, po metų Žebertonyse­ atidaryta septynmetė mokykla. Penkioms klasėms reikėjo daugiau mokytojų ir pirmasis mokyklos direktorius pasikvietė Vytautą Bražinską, Valentukevičių, Ulozienę, Danutę Dubosaitę. O kontingentas – aplinkinių kaimų vaikai. Kiekvienais metais mokinių skaičius įvairavo: per šimtą, kartais iki jo. Antrasis direktorius dirbo tik 6 mėnesius. Jį pakeitė Alfonsas Kviliūnas. Dabar mokė jau 7 mokytojai (Vytautas Bražinskas, Danutė Bražinskienė, Borisevičius, Borisevičienė, Janina Juknelytė, Zuzana Kviliūnienė ir Marija Plėnienė). 1952 metais išleidžiama pirmoji septintokų laida. Pažymėtina išskirtinė mokytojų, meno mylėto­jų, veikla. Buvo ruošiami švenčių minėjimai, ­vaidinama.
Pagrindinius mokomuosius da­lykus 1958 m. dėstė tik specialistai Zinaida Černišova, Marija Plėnienė, Janina Juk­nelytė, Antanas Jasaitis. Ne tik mokytojai lėmė aukštesnį mokymosi lygį, veikė ir pakitusi aplinka. Mokykla buvo remontuo­jama, klasėse švaru, šilta. Padedami mokytojų, mokiniai apsodino mokyklą žaluma: vaiskrūmiais, gėlynais; užtvėrė tvorą.

Meninė veikla
Mokytojai patys buvo meno entuziastai ir skatino mokinius. Aktyves­nės buvo mergaitės: Mary­tė Petkevičiūtė, Ja­nė Sinkevičiūtė, Birutė Paulikaitė, Aldona Olubaitė, Ma­rytė Lepševičiūtė. Jų entuziazmas užkrėtė ir kitus. Mokiniai rajoninėje meno saviveiklos apžiūroje laimėjo trečią vietą. Mokytojai, pasitelkę kolūkio jaunimą, statė spektaklius, juos rodė ne tik saviems, bet ir kaimynams. Šios mokyklos buvusi mokinė Virginija Šareikaitė prisimena, kaip įdomiai būdavo paruošiama erdvė šventės renginiui: viena klasė būdavo skirta žiūrovams, o kita – scena. Tarp abiejų klasių neįprastai sukonstruo­ta siena atidaroma nuo grindų maždaug iki mokyklinių suolų aukščio ir ant suolų sudėtos lentų plokštės tapdavo artistams grindimis. Toks sumanymas kaimo vaikus ir jų tėvelius sudomindavo ir koncertas ar spektaklis tapdavo ypatingesnis. Išleistuvės tapo mokyklos tradicija jau daug vėliau.

Jaunieji ūkininkai
Kaip minėta, mokiniai ne tik tvarkė aplinką, bet ir prižiūrėjo šalia mokyklos kiekvienai klasei pri­skirtus sklypelius: augino, ravėjo, nuiminėjo derlių. Be to, kolūkis kviesdavo mokinius ūkio darbams: bulvių kasti, sodinti ir prižiūrėti kukurūzų. Buvo sumanyta mo­kyklos ūkinėse patalpose net triušius auginti. Už tai metų pabaigoje mokinius apdovanodavo, kartais skirdavo sunkvežimį kelionėms.

Mokytojų kaita
1960 metais pradėjo dirbti Aldona Vinciūnienė ir Janina Dikčiūtė, vėliau – Stanislava Šarakojytė, Ona Maleravičienė, Mulerskienė. O nuo 1962 metų mokyklai ėmė vadovauti Regina Mureikaitė. Minėtais metais buvo įgyvendintas privalomas aštuonerių metų mokslas. Egzaminus laikė 14 aštuntokų: Česlovas Čėsna, Stasė Golubkaitė, Aldona Jakelytė, Jonas Jankauskas, Mečisovas Jankūnas, Janė Kapačiauskaitė, Anastasija Ne­gatinaitė, Irena Sinkevičiūtė, Jonas Stirna, Stasė Strasevičiūtė, Aldas Perednis, Elena Rusakovaitė, Algirdas Šareika, Antanas Sinkevičius. Kai 1963 metais mokykloje pradėjo darbą Justinas Rinkevičius, suaktyvėjo meninė veikla. Įsimintina, kad mokykla elektrifikuota. Po dvejų metų atvyksta mokytojai Petras ir Leonora Andriuškevičiai, dar po dvejų – mokytoja Paulina Pečiulytė. Mokiniams visam gyvenimui įsimins kolūkio sunkvežimiu organizuota išvyka į Anykščius. 1968 metais mokykloje dirba jau 11 mokytojų ir mokinių būrys gausesnis – 135. Po metų išvyko mokyklos direktorė Regina Mureikaitė ir mokytoja Janina Rakauskienė, sugrįžta į Žebertonis Bražinskai, prieš 15 metų čia dirbę. Danutė Bražinskienė pa­skiriama Žebertonių mokyklos direktore. 1970 metais jau sėkmingai išlaikė egzaminus 17 aštuntokų. Mokyklos meninį lygį sustiprino Abromiškių kultūros namų meno vadovas, didelis scenos entuziastas Vytautas Venckus, suorganizavęs dramos būrelį. Plečiasi mokyklos erdvės: pastatomi du nauji standartiniai namai, kiti reikalingi ūkiniai pastatai bei stadionas. 1971 metais mokyklą baigė 19 mokinių. Mokiniai aktyvūs Vytauto Venckaus dramos būrelio nariai. Jo sukurtas spektakliukas „Ką gali mergaitės“ tapo mokyklos pasididžiavimu: rajone ir respublikoje laimėtos pirmosios vietos. Sovietmečio laikmetis baigiamas šiek tiek pakitusiu pedagogų kolektyvu: mokyklos direktorius A. Valančiauskas, pavaduotoja E. Litinskienė. 1988 m. įgyvendinamas privalomas devynerių metų mokslas, nes į mokyklą pradėjo eiti šešiamečiai. Žebertonių mokykloje įkurta „Sąjūdžio“ iniciatyvinė grupė „Lietuviais esame mes gimę…“. Buvo pažymėta Vasario 16-oji.

Ir vėl tik pradinė
Elektrėnuose gyventojų skaičius augo, dauguma tėvų ten rado darbo vietas ir jiems pasidarė patogiau savo atžalas leisti į miesto mokyklas. Žebertonyse liko tik pradinė mokykla ir joje dirbo dvi didelį pedagoginį darbo stažą turinčios mokytojos, jau pensininkės Danutė Bražinskienė ir Leonora Andriuškevičienė. Per keturias klases 1996 m. susirinko tik 15 mokinių. Be pamokų, buvo organizuojamos įvairios šventės, į kurias kviečiami mokinių tėvai, seneliai bei kiti šeimos nariai. 1997 m. atėjo mokytis 14 mokinių, 1998 m. – 11, 1999 m. – 8, 2000 m. – 10. Dėl mažo mokinių skaičiaus 2000–2001 mokslo metai buvo paskutinieji. Pastarųjų gegužės 31 dieną mokykla nustojo gyvavusi.

Pedagogų Danutės ir Vy­tauto Bražinskų neįkainojamas indėlis į mokyklos gerovę
Visais laikais artimi pomėgiai ir gyvenimo vingiai suartindavo jaunus žmones. Žebertonyse 1930 m. gimusią Danutę Dubosaitę, ką tik baigusią Trakų mokytojų seminariją, paskirtą mokytojauti į savo gimtinės mokyklą, sužavėjo jaunas matematikos mokytojas Vytautas Bražinskas. Ateities planai buvo šviesūs, darbas sekėsi. Jaunoji Danutė Bražinskienė pa­skiriama direktoriauti į Čižiūnų septynmetę mokyklą. Čia kupina energijos ir sumanymų jaunoji pora kibo į darbus. Tik Danutės širdis vis sapnuose regėjo tėviškę. Svajonės išsipildė 1969 metais. Šeima sugrįžta į Žebertonis. Danutė Bražinskienė dirba mokyklos direktore, šeima apgyvendinama to paties pastato antrame aukšte. Reikli, griežta, tiesą pripažįstanti vadovė buvo gerbiama mokinių, mokytojų ir tėvų. Visi žinojo, kad prireikus, sulauks visokeriopos pagalbos. Ji mokėjo kolektyvą suburti bendram tikslui, buvo gera renginių organizatorė, pati kūrė scenarijus, dainoms žodžius. Sceniniai drabužiai būdavo pasiūti pačios. O bene didžiausias sutuoktinių Bražinskų noras matyti savo atžalas – Vytuką ir Rasuo­lę – pedagogais, išsipildė.

Vaikai pasirinko pedagoginę veiklą
Užaugę kartu su tėvais mokyk­loje sūnus Vytautas tapo darbų mokytoju, o Rasuolė – renginių organizatore ir geografijos mokytoja. Dar dirbo ir Bražinskienės se­suo Marija Jazukevičienė, kuri vedė muzikos ir fizinio lavinimo pamokas. Mokyklos kolektyvas dalyvaudavo rajoniniuose renginiuose. Agitmeninių brigadų pasirody­muose Žebertonių komanda užimdavo pirmąsias vietas, sportinėse varžybose taip pat tapdavo prizininke. Kartą sportinėse varžybose šeimų rungtyje – močiutė Danutė, dukra Rasuolė, anūkas Arnoldas – iškovojo pirmą vietą. Moks­leiviai nenusileisdavo savo moky­tojams, tarp rajoninių mokyklų skynė prizines vietas gimnastikos, lengvosios atletikos, šaškių, rankinio sporte. Marija Jazukevičienė žaidė rankinį už Lietuvos rinktinę ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje tapo sidabro medalininke.

2001 metai Žebertonių mokyklai lemtingi
1972 metais mokykla buvo renovuota – apmūryta, iš galų pristatyti priestatai, pastatyti du „alytnamiai“ (Alytuje gaminami surenkami mediniai namai), kad pradinės klasės galėtų persikelti iš Abromiškių dvaro. Kylant Elektrėnų miestui, o kaime mažėjant gyventojų, 2001 metais mokykla buvo uždaryta.

Jei uždaromos durys, atsiveria langai
Dar nuo 1950 metų Žebertonių mokykloje buvo įkurta skaitykla. Metams bėgant skaitykla kilnojosi iš Žebertonių į Abromiškių dvarą, vėliau iš jo – į Ausieniškes. Nuo 1992 m. Abromiškių biblioteka jau veikė Žebertonių mokyklos pastate. Turimas knygų fondas papildytas buvusios devynmetės mokyklos knygomis. Nuo 1996 iki 2002 m. bibliotekai vadovavo lituanistė Aldona Vinciūnienė. 2000 m. gegužės mėnesį biblioteka tapo Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos filialu, o prieš tai priklausė Trakų r. savivaldybės viešajai bibliotekai. 2007 m. biblioteka perkelta į naujai suremontuotas, jaukias patalpas, pakeisti langai, durys. 2008 m. įdiegtas internetas pagal projektą „Viešųjų interneto prieigos taškų tinklo plėtra“ ir sukurtos penkios viešos interneto prieigos vietos, įsigytas daugiafunkcis įrenginys. 2011 m. biblioteka dalyvavo projekto „Bibliotekos pažangai“ konkurse „Skaitmeniniai bendruomenių pasakojimai“ ir laimėjo skaitmeninę filmavimo-fotografavimo įrangą, pagal kurią sukurtas filmas „Tremtinio Alekso Sabonio prisiminimai“.
Šiandien Žebertonių biblio­tekoje labai jauku. Aplink mielą, maloniai kiekvieną sutinkančią, jau beveik dvidešimtmetį išdirbusią vyresniąją bibliotekininkę Ire­ną Kubilinskienę, sėdi savo pomė­giais užsiėmę vaikai. Jie mandagiai pasveikina nepažįstamą viešnią. Nuotaika gera, iš karto matyti iš jų besišypsančių veidų. Džiugu sugrįžti ir pripažinti, kad ne kiekvienas kaimas gali pasidžiaugti tokia knygų, surinktų kronikų, renginių ir puikiai dirbančios vadovės šventove.
Dar vienas atsivėręs šviesos­ langas žebertoniečiams – tai Že­bertonių bendruomenės įkūrimas. Po ilgų svarstymų, skatinama bendraminčių, visiems pažįstama mokytojų Bražinskų dukra (dabar jau pavarde Mistrulli) siekdama, kad kaimo gyvenimas būtų įdomesnis, 2007 m. gruodžio 17 dieną įregistravo bendruome­nę. Įkūrus Žebertonių bendruo­menę, kaime gyvenimas tikrai pagyvėjo. Projektų ir geranoriškų bendruomenės narių pagalba kul­tūriniai renginiai įgavo daugiau atspalvių. Po renovacijų organizuojamos edukacinės programos, puoselėjamos kultūrinės tradicijos, kad visi gyventojai pa­justų bendruomenės veiklos nau­dą ir reikalingumą. Talkos, renginiai, susiėjimai – tai tik dalis bendruomenės gyvenimo, dalis jo bendruomeniškumo, kuris stip­rina pilietinę visuomenę, buria žmones bendrų interesų labui. Didelis dėmesys skiriamas jaunimo pilietiniam ir patriotiniam ugdymui, iš finansuojamų programų organizuo­jami vaikams skirti renginiai. Bendruomenės namuose organizuojami įvairūs seminarai gyvento­jams patraukliomis temomis, anglų kalbos kursai pradedantiesiems.
Elektrėnų savivaldybės admi­nistracijos Elektrėnų seniū­nijos­ specialistė, Žebertonių ben­druo­menės pirmininkė Ra­suolė Mistrulli tiki savo nubrėž­tais tikslais. Ji teigia, kad kaimo bendruomenė siekia nutiesti tiltus tarp kartų, skatina gyventojus kūrybiškai pa­žvelgti į aplinką, kurioje jie gyvena. Ne griovimas ir naikinimas lemia žmonijos istorijos kryptį ir raidą. Ją nubrėžia kūrybinė mintis, žmogaus kūrybiniai genai. Taigi dvasinės kultūros istorija, prasidedanti nuo gimtojo žodžio, pasakos, patarlės ir mįslės, besitęsianti per tradicijas, literatūros, meno, mokslo istoriją, yra tas atminties pamatas, ant kurio stovės mūsų KATEDRA. Tai toji tvirta šaknis, kuriai nebaisios jokios audros, tas ryšys, kuris jungia praeitį, dabartį, ateitį.    

Janina Girsė

Žebertonių bibliotekos ir Rasuolės Mistrulli archyvo nuotraukos