Kitokios taisyklės Jaunimo centre: niekas neturi bijoti prisipažinti netinkamai pasielgęs

2024 m. gegužės 29-birželio 7 d. vyko mainai Rumunijoje „Social inclusion in new generation“. Nuotraukoje jaunimo darbuotoja Neringa Marcinauskienė su jaunimu iš Elektrėnų savivaldybės

Deimantė Jančiūnaitė

Elektrėnų savivaldybė, įgy­ven­­dindama jaunimo politiką,­ tarp 60 savivaldybių patenka į pir­maujančiųjų Lietuvos savi­val­dybių dešimtuką. Elektrėnų mies­to Jaunimo centras yra pavyz­dys kitiems, todėl dažnai jaunimo organizacijų vadovai į Elektrėnus atvyksta įgyti naujų žinių, pasisemti patirties. Nors yra sakoma, kad „savam krašte pranašu nebūsi“, tačiau aš šį mitą norėčiau sugriauti. Pakalbinusi atviro jaunimo centro vadovę Barborą Vidauskienę pati supratau ir skaitytojams noriu papasakoti apie jaunimo centro veiklą savivaldybėje, apie tai, kuo jaunimas domisi ir kaip surasti priėjimą prie tų jaunų žmonių, kuriems ­dažnai viskas būna neįdomu.

D.J. Konferencijoje „Darbo su jaunimu gerosios praktikos ir vizijos“ nustebino tai, kad diskusijoje savivaldybės jaunimas tvirtino esą nieko jiems netrūksta. Kaip manote, ar savivaldybės jaunuoliai yra abejingi keisti nusistovėjusią tvarką, ar iš tiesų jauniems žmonėms visada atviros durys į patalpas, kuriose jie viskuo patenkinti?

B.V. Aš manau, kad tiesiog jaunuoliai išsakė savo nuomonę ir kalbėjo apie tai, kad tikrai yra daug paslaugų jaunimui Elektrėnų savivaldybėje. Jauni žmonės ne visada suspėja turėdami aktyvų laisvalaikį pasinaudoti visomis tomis siūlomomis paslaugomis – dalyvauti renginiuose, festivaliuose, konferencijose, mokymuose, kadangi dauguma jų sportuoja, užsiima užklasine veikla, dalyvauja jaunimo organizacijų veiklose. Tikiu, kad tie jaunuoliai, kurie ieško įvairių veiklų, tai tikrai jas suranda, o tie, kurie nežino apie tas veiklas, tai tiesiog neturi tam poreikio. Pasakyčiau turbūt tik tiek, kad jaunuoliai Elektrėnuo­se yra užimti ir kuo toliau, tuo yra sunkiau juos pritraukti ir sudominti ­kažkokiomis įdomesnėmis veiklomis. Mes visą laiką stengiamės atliepti į jaunuolio poreikį – jeigu jaunuolis siūlo savo idėjas, tai mes bandom jas įgyvendinti ir išpildyti. Turbūt konferencijoje „Darbo su jaunimu gerosios praktikos ir vizijos“ vykusioje diskusijoje jauni žmonės tą ir turėjo omenyje.

D.J. Ar dažnai jaunimas siūlo naujas idėjas, įvairius projektus?
B.V. Per mano darbo laikotarpį šiame centre mes turėjom tokius du didesnius projektus, kuriuos patys jaunuoliai inicijavo pagal Europos solidarumo korpuso programą. Vienas iš jų – pavadinimu „Aš ne kaimietis, aš Europietis“ – buvo skirtas kaimiškose vietovėse gyvenantiems jaunuoliams. Šis projektas buvo vykdomas penkiose Elektrėnų savivaldybės seniūnijose, nutolusio­se kaimiškose vietovėse. Projekto dalyviai – jaunuoliai – buvo iš skirtingų seniūnijų, todėl veiklos buvo sujungiančios: skirtingose seniūnijose vyko ne tik įvairūs susitikimai, bet ir komandinės rungtys, sporto žaidynės. Kitas projektas, inicijuotas pačių jaunų žmonių, buvo bendruomenės švenčių organizavimas ir dalyvavimas jose. Prasidėjus karui Ukrainoje, mes inicijavome projektą, skirtą Ukrainos moterims, ap­sigyvenusioms Elektrėnų mieste ir savivaldybėje. Siekdami įtraukti jas į kokią nors papildomą veiklą, mes ne tik organizavom sporto treniruotes, bet ir įvairias edukacijas, veiklas. Jomis siekėme šias moteris supažindinti su mūsų nacionaliniais patiekalais, tradicijomis, kultūros paveldu. Norėjome taip pat pasidalinti patirtimis, todėl vyko įvairūs pokalbiai, diskusijos. Šis visas projektas buvo inicijuotas penkių jaunuolių grupės. Elektrėnuose yra galimybė jaunuo­liams dalyvauti „Jaunimo veiksmo dienoje“, kurią organizuoja miesto savivaldybė. Dalyvaudami šiame projekte, jaunuoliai gali laimėti ne tik prizų, bet ir jų idėjos finansavimą. Praeitais metais renginio laimėtojais tapo jaunuolių komanda „Versmiečiai“, kurios idėja buvo suorganizuo­ti vasaros atidarymo festivalį „Keliam laipsnius 2023“. Manau, kad renginys pavyko. Esu įsitikinusi, kad tikrai jaunuoliai Elektrėnuose turi ne tik kur realizuoti savo idėjas, bet ir gauna palaikymą.

D.J. Šiemet Jaunimo centras atšventė 6-ąjį gimtadienį. Gal galite prisiminti, kaip kūrėsi ši vieta, kokia buvo pradžia? Ar nuo pat pirmų dienų buvo lengva pritraukti jaunimą? Juk dabar Jaunimo centro paslaugomis savivaldybėje statistiškai naudojasi kas trečias jaunuolis.
B.V. Buvo susiformavusi­ jau­nuolių grupė, kuri ir prisidėjo prie Elektrėnų jaunimo centro atidarymo. Jie čia piešė ant sienų, rinkosi baldus, kuriuos būtų galima nupirkti, taip pat ne tik dalyvavo pačiame atidaryme, bet jį ir organizavo. Taigi, pačioje pradžioje, jaunuolių ieškoti nereikėjo, reikėjo tik nešti apie save žinią visiems kitiems, kurie dar nežinojo apie mus. Tai daryti kartais buvo lengva, kartais kildavo sunkumų. Manau, kad jaunuoliams pasakoti apie paslaugas gal buvo lengviau – jie labiau supranta, ką čia galima veikti: ateina, pamato, panaudoja, pačiupinėja. Sunkiau gal pristatyti tas veiklas buvo organizacijų atstovams, mokyklų darbuotojams, nes jiems gana sunku suprasti, ką mes čia veikiam, ką darom. Kartais gal atrodo, kad mes tik organizuojam renginius ir smagiai leidžiam laiką. Tai tikrai yra netiesa. Elektrėnų jaunimo centre daug laiko ir dėmesio yra skiriama asmeniniam tobulėjimui, savęs atradimui, pažinimui. Čia kalbamės įvairiomis temomis, vykdome įvairias prevencijas. Aš manau, kad sunku buvo pradžioje, nes reikėjo pristatyti, kas čia vyks, kas čia bus, įrodyti, kad čia nebus tiktai kažkokia pramogų erdvė, kad čia jaunuolis galės ir edukuotis, augti, tobulėti, kažko išmokti. Turbūt per šiuos metus aplinkiniai spėjo susiformuoti požiūrį į mūsų organizaciją ir tikiu, kad jis yra pozityvus.

D.J. Kaip šio centro veikla keitėsi per 6-rius metus?

B.V. Veiklos kryptis nesikeitė, tik plėtėsi. Iš pradžių turėjome tik atvirą jaunimo centrą, o tai buvo kaip ir viena teikiama paslauga – darbas su jaunimu. Dabar mes turime keturias paslaugas, kurias ir vykdome: turime atvirą jaunimo centrą, dvi atviras jaunimo erdves, mobilųjį darbą su jaunimu Elektrėnų savivaldybėje, dirbame ir mokyklose. Turbūt, keitėsi ne mūsų darbo su jaunimu principai, bet jie plėtėsi. Ir dabar mes integruo­jame vis daugiau paslaugų jaunuo­liams. Per tą laiką paslaugų kokybė turbūt irgi išaugo.

D.J. Mes dabar kalbamės gražiose, erdviose patalpose. Ar daug dėmesio skiriate šių patalpų priežiūrai, gal ir čia sulaukiate jaunimo pagalbos?
B.V. Mes visą laiką juokaujame, kad Elektrėnų jaunimo centras yra dažniausiai remontuojamas jaunimo centras visoje Lietuvoje. Tai čia juo­kas, bet iš tiesų tai yra tiesa. Mes jau tris kartus darėmės remontą šio­se patalpose. Kodėl mes daromės tą remontą? Elektrėnų jaunimo centras neturi darbuotojo, kuris vaikščiotų ir taisytų tai, kas yra sugadinta. Jaunuoliai, jeigu patys kažką sugadina, jie patys ir sutaiso. Mes turime tokią taisyklę, jeigu tu kažką padarei, sulaužei, tu ateik pasakyk – niekas tavęs nebaus už tai, nerėks, negausi kažkokios bausmės, nebūsi išvarytas, bet tu turėsi tai sutvarkyti. Tokia taisykle yra vadovaujamasi todėl, kad niekas nebijotų prisipažinti, jei kažką padaro, sugadina. Ir ji veikia: jaunuoliai ateina patys, aišku, kartais nenoriai prisipažįsta, bet vis tiek pasisako arba mes pamatom ir tada sprendžiam tą situaciją. Tikrai buvo ne vieną kartą, kai jaunuoliai patys tvarkė tas skyles, kurias buvo ką tik padarę besistumdydami, tiesiog žaisdami, dūkdami. Tai tokiais principais mes veikiam. Į šį centrą per dieną ateina labai daug jaunuolių (iki trisdešimties). Tai normalu, kad dėvisi sienos, daiktai yra naudojami. Mes, rašydami projektus, jau 6 metus iš eilės gauname finansavimą iš Jaunimo reikalų agentūros. Taip ir atsinaujiname savo inventorių: visi kompiuteriai, stalai, kėdės, įranga yra pirkta iš šių projektinių lėšų. Priemones, skirtas atlikti kosmetiniam remontui, perka Elektrėnų kultūros centas, o tai yra finansuojama Elektrėnų savivaldybės. Esame labai dėkingi ir laimingi, kad galime susiremontuoti patalpas ir turime galimybę nebūti apsileidę. Džiugina tai, kad mums nereikia pirkti re­monto paslaugų, nereikia samdytis įmonių, o viską padaro patys jaunuo­liai – jiems reikia surinkti socialinių valandų. Kadangi jaunuo­liai patys susiremontuoja pačių nau­dojimas erdves, tai tada patys labiau jas vertina ir saugo. Žinoma, kiekvieno remonto laiko tarpas buvo skirtingas – vieną kartą mes greičiau suremontuojame, kitą kartą remontas trunka ilgiau, bet čia yra normalu. Per antrąjį Elektrėnų jaunimo centro remontą pas mus buvo atėję moks­leiviai iš miesto profesinės mokyklos. Apdailininkai čia atliko savo specialybės praktiką: tvarkė mums sienas, tinkavo, šveitė, dažė.

D.J. Koks jaunimas renkasi į šį centrą? Kaip jį galima būtų apibūdinti?
B.V. Į šį centrą renkasi jaunimas, kuris gyvena Elektrėnų savivaldybėje. Jeigu matai jaunuolį, einantį gatve, tai dažniausiai jis yra buvęs Elektrėnų jaunimo centre arba bent jau žino apie jį, yra bendravęs su kažkuria darbuotoja. Kiekvieną dieną čia renkasi skirtingas jaunimas – vieną kartą aktyvesni, kitą kartą tokie jaunuoliai, kuriuos reikia labiau paskatinti įsitraukti į veiklas. Bet visi atėję čia randa sau vietą: jei­gu jiems tinka, patinka, tai jie pasilieka ir būna čia. Taigi, čia renkasi niekuo neišsiskiriantys jaunuoliai.

D.J. Darbą su jaunais žmo­nėmis vykdote ne tik Jaunimo centre, bet ir kiekvienoje savivaldybės seniūnijoje. Ar skiriasi kaimo jaunuoliai nuo miesto?

B.V. Labai skiriasi. Kaimo jaunuoliai neturi galimybės ar prabangos būti tik su savo amžiaus grupe. Dažniausiai nutolusioje vietovėje mes būname su skirtingų amžiaus grupių jaunuoliais. Pavyzdžiui, į Elek­trėnų jaunimo centrą ateina panašaus amžiaus jaunimas. Jie dažniausiai būna grupelėse, ateina su savo draugais. Kaimiškose vietovėse į susitikimus gali ateiti ir dešimties, ir šešiolikos, ir vyresni nei 20-ties metų. Tuo ir skiriasi, kad kaime yra mažiau jaunuolių, mažiau paslaugų, bet ten visi turi didesnį bendrystės jausmą, labiau jaučiasi bendruomeniškumas. Tai yra visiškai normalu.

D.J. Ar reikia specialių pa­stangų prisikviesti jaunimą į centrą, galbūt jaunuoliai patys ateina?
B.V. Pritraukiame jaunimą įvairiai. Kartais jaunuoliai patys žino, kartais jie pakviečia savo draugus. Mes taip pat einame į mokyklas su įvairiais projektais: kalbame apie save, apie mūsų organizaciją. Jau­nuo­lius pritraukiame pristatinėdami Elektrėnų jaunimo centrą žygiuose, miesto šventėse, festivaliuose. Be to, turime savo renginius, kuriuos metai iš metų organizuojame. Dar vienas iš būdų yra socialiniai tinklai. Turbūt ir patys jaunuoliai vieni kitiems papasakoja apie mus ir taip informacija sklinda iš lūpų į lūpas.

D.J. Ar sulaukiate atgalinio ryšio?
B.V. Mes juokiamės, kad atgalinis ryšys arba refleksija yra vienas iš mūsų darbo principų. Mes visą laiką po kažkokios veiklos ar renginio, kurį organizavome su jaunuoliais, turime aptarimus, kuriuose dalijamės, kaip viskas pavyko: ar gerai, ar blogai, ar kažką norėtume keisti, ar kitą kartą darytume kitaip, ko išmokome. Labai dažnai mes mokomės taip reikšti savo mintis ir gauti atgalinį ryšį. Dažnai gyvenime, patys būdami suaugę žmonės, mes to nepadarome, nes lekiame, turime daug veiklų: darbas, šeima, vaikai. Jaunimo centre visada kalbamės, aptariame atgalinį ryšį. Kaip ir jaunuoliai įvardino per konferenciją, jie čia išmoksta bendrauti ir reikšti savo mintis. Čia turbūt yra svarbiausias dalykas.

D.J. Nuo šių metų Elektrėnų jaunimo centras pradeda vykdyti projektą „Jungtys“. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie jį „Elektrėnų kronikos“ skaitytojams?
B.V. Projektas „Jungtys“ yra skirtas jaunuoliams iš siauresnės socialinės grupės, turintiems mažiau galimybių, niekur nedirbantiems, nesimokantiems, kitaip vadinamiesiems NEET (neaktyvūs, jauni žmonės), tokiems, kurie turi įvairių problemų, pavyzdžiui, atskirties (jaunuolis gyvena kaimiškoje teritorijoje ir jam yra sunku gauti paslaugas, susisiekti). Projektas skirtas spręsti ne tik paprastas, suprantamas problemas, bet ir tokias kaip: šeimos, mokyk­los nelankymo, mokymosi, įvairių konfliktų ar psichologines. „Jungtys“ yra tam, kad jaunuoliai da­lyvautų visuomeniniame gyvenime ir būtų socialiai aktyvūs, įsitrauktų į darbo rinką, pradėtų kažkur savanoriauti, atrastų savo sritis, kurias norėtų stiprinti, puoselėti, pradėtų kažkuo domėtis. Šiame projekte turime du koordinatorius: Liudą Baslykienę ir Mantą Skorupską. Šie darbuotojai turi didelę patirtį. Jie dirba su jaunuoliais individualiai ir grupėse. Ir kas dar labai svarbu, jeigu jaunuolis niekur nedirba, nesimoko, nėra registruotas Užimtumo tarnyboje, tai jam paprastai reikia mokėti privalomąjį sveikatos draudimą. Šio projekto metu mes turime galimybę apmokėti jį, kad nesikauptų skolos. Dažnai net ir per metus susikaupia tūkstantinės skolos ir paskui skola jaunuoliams yra išskaičiuojama iš jų sąskaitos arba perduodama antstoliams. Taip pat jaunuolis gali gauti paslaugą iš siauros srities specialisto. Ką tai reiškia? Konsultantas, kitaip koordinatorius, bendraudamas su jaunuoliu per individualias konsultacijas, susitikimus išsiaiškina jo poreikius – kokios paslaugos jaunuoliui reikia: gal psichologo konsultacijos, o gal jam matematika nesiseka ir reikia korepetitoriaus. Tikrai manau, kad tai yra labai geras dalykas, nes visi jaunuoliai yra skirtingi – vienam gal norėsis sportuoti kažkur, susitikti su sporto treneriu, kitam gal reikia psichologo konsultacijos, trečiam gali reikėti dalyko korepetitoriaus. Visa tai mes galime suorganizuoti, suteikti ir pirkdami paslaugą taip pagelbėti jaunuoliui.

D.J. Ar šiame centre vyksta pilietiškumo/patriotiškumo ugdymas? Ar žino jaunimas, ką reiktų daryti atsitikus X dienai?
B.V. Mes tikrai kalbamės apie patriotiškumą, pilietiškumą su jaunuoliais, dažnai einame ir dalyvaujame miesto šventėse, ten padedam, ­savanoriaujame, kalbamės apie švenčių reikšmę. Kovo 11-oji, Vasario 16-oji, Sausio 13-oji – visos šios dienos yra minimos Elektrėnų jaunimo centre. Kalbant apie X dieną, tai mes organizuojame įvairius mokymus. Vieni iš jų – „Ne viskas yra tikra tiesa arba grynas melas“ neseniai vyko ir buvo finansuoti Elektrėnų savivaldybės. Čia buvo Nusikaltimų prevencijos programos projektas. Mes ėjome į visas savivaldybės mokyklas, organizavome po tris užsiėmimus ir kalbėjome apie kritinį mąstymą, „melagienas“, kaip atskirti dezinformaciją, kokio­mis priemonėmis apsisaugoti. Taip pat turėjome paskaitas, kaip pasi­ruošti X dienai, organizavome išgyvenimo mokymus, žiūrėjome, kaip turi būti sudėta išlikimo kuprinė, ­kokie žingsniai šeimoje turi būti aptarti. Visus šiuos mokymus vedėme jaunuoliams mokyklose, dar vieni buvo Jaunimo centre. Taip pat kalbėjomės su jaunuolių tėvais šitomis temomis. Taigi, tam mes tikrai skiriame ir laiko, ir dėmesio.

D.J. Kaip į x grėsmes reaguoja jaunimas? Kaip jie jaučiasi?
B.V. Dauguma jaunuolių iš tiesų net nesusimąsto, kol tu apie tai nepradedi kalbėti. Jie galvoja, kad tai yra labai toli nuo jų. Jaunimas gyvena savo pasaulyje, turi rūpesčių, draugus, šeimą ir kartais neturi laiko susimąstyti, kas čia gali įvykti. Tam reikia pasiruošti, numatyti kelis žingsnius į priekį ir atsiminti, kad tai yra labai arti mūsų. Dažnai po pokalbio šiomis temomis jaunuoliams tiesiog prasiveria akys, kartais būna ir šokas. Turime jaunuolių, kurie tikslingai galvoja atlikti savo pareigą Tėvynei ir tapti kariškiais. Daug jaunuolių mūsų centre ieško informacijos, kaip įstoti į Karo akademiją, kiti nori savanoriauti, tapti kariais savanoriais. Tačiau yra tokių jaunų žmonių, kurie apie tai net nesusimąsto. Aišku, bus visada tokių, kuriems atrodys, kad čia labai toli viskas ir jų niekada tai nepalies. Bet mes kalbame, bendraujame ir kartais pasikeičia jų požiūris, o kartais ir ne. Atrodo, svarbu kalbėti kuo daugiau šia tema ir taip keisti jų nuomonę.

D.J. Šiais laikais visuomenėje yra kalbama apie psichologi­nes problemas, jų bandoma nesigėdyti. Ar kreipiasi jaunimas su tokiomis problemomis? Kaip jas sprendžiate? Ar pa­vyksta išspręsti iki galo?
B.V. Taip, dažnai jaunuoliai ­kreipiasi patys, kartais ir mes pastebime, kad jaunuoliui gal reikia kažkokios pagalbos. Esant reikalui, jaunuolį palydim iki psichologo kabineto arba bent susisiekiame su jo tėvais ir paprašome jų pagalbos bendradarbiaujant. Kartais ir patys suteikiam individualias konsultacijas. Žinoma, nekalbame tomis temomis, kurių neišmanome, bet padedame jaunuoliui susivokti, kad jam yra reikalinga specialisto konsultacija. Mes drąsiname, kad yra normalu ieškoti pagalbos pas psichologą, nes kai tau skauda dantį, tai yra įprasta kreiptis į odontologą. Kai susiduriame su vidinėmis problemomis, ieškoti pagalbos vienam yra nedrąsu. Sprendžiant problemas, mes nepaliekame jaunuolio „likimo valioje“, o toliau bendraujame su juo, klausiame, ar padėjo, ar pasikeitė savijauta, ar pagerėjo. Mes ir toliau palaikome ryšį. Jeigu problema išsisprendžia, tai būna labai šaunu. Aišku, būna tokių problemų, kurios taip paprastai ­neišsisprendžia.

D.J. Ar kyla kokių nors nesutarimų tarp jaunuolių ir darbuotojų? Kaip juos sprendžiate?
B.V. Nežinau, ar pas mus kyla kažkokių nesutarimų. Žinoma, kartais jaunuoliai bando mūsų „ribas“. Dažniausiai taip elgiasi naujokai, atėję į Jaunimo centrą. Jiems yra smalsu: ką čia galima daryti, o ko negalima. Tai dažnai atsitinka masinių renginių ar diskotekų metu. Mums atrodo, kad mes gražiai paaiškiname jiems, kaip derėtų elgtis vienose ar kitose situacijose. Primename, kad Jaunimo centras nėra baras ar kažkokia vieta, kur galima vartoti alkoholį ar rūkyti elektronines cigaretes. Taip pat mokome susitvarkyti, juk negali ateiti, pasinaudoti ir palikti netvarkos. Centre nėra valytojų, kurie ateis, sutvarkys ir išvalys. Tokiose gyvenimiškose situacijose mes mokomės, kaip jas išspręsti būdami kartu kaip ir šeimoje.

D.J. Kokių įgūdžių gali įgauti jaunimas, besilankantis Jaunimo centre?
B.V. Mes dažnai kalbame apie sveikatą, psichohigieną, įvairias alkoholio, narkotinių medžiagų, tabako prevencijas, priklausomybes. Ugdome kriti­nio mąstymo, bendravimo, kalbėjimo, komunikavimo įgūdžius. Mokome mokytis, dalintis ką išmokome, savanoriaujame. Visos mūsų temos yra aktualios jaunuoliams.

D. J. Šiuo metu pasaulyje ir Lietuvoje aktualūs lyties tapatybės klausimai. Ar bendraujate su jaunuoliais šia tema?
B.V. Elektrėnų jaunimo centro darbuotojai nuolat kelia kvalifikaciją įvairiuose lytiškumo ugdymo tema organizuojamuose mokymuose, todėl mums kalbėtis su jaunuoliais šiomis temomis yra visiškai patogu. Mes matome didelę prasmę kalbantis šiomis temomis: „Iš kur ateina nuostatos lytiškumo temomis?“, „Stereotipai ir jų daroma įtaka“, „Brendimas, kūno pokyčiai ankstyvoje paauglystėje“, „Kūno vaizdo suvokimas ir savęs priėmimas“, „Seksualinio prie­kabiavimo ir smur­to prevenci­ja“, „Flirto ir priekabiavimo skirtumai“, „Sveiki ir žalingi santykiai“, „Diskriminacija, patyčios, neapykantos kalba – panašumai, skirtumai“, „Internetinis ir socialinis gyvenimas – skirtumai ir panašumai, pagalba ir pavojai“, „Intymus gyvenimas tarp paauglių“, „Ką svarbu žinoti apie lytinę tapatybę ir seksualinę orientaciją“. Visos šios temos reikalingos ir neatsiejamos nuo žmogaus kasdienybės, todėl mes ne tik turime ką pasakyti jaunuoliams šiomis temoms, bet girdime jų klausimus, nerimą ir nežinomybę.
Dažnai mes mokome matema­tikos formulių, bet nežinome, kas yra sutikimas ar sveiki tarpusavio santykiai.

D.J. Gal turite tokių veiklų, kuriose jaunimas bendrauja ne tik tarpusavyje, bet ir su senjorais ar kitomis socialinėmis grupėmis?
B.V. Taip, mes dažnai bendradarbiaujame su Elektrėnų socialinės globos namais. Kelis kartus ten buvome, dažniausiai stovyklų metu. Einame pas senelius, iškepame pyrago. Ten surengiame pasirodymus, grojame gitara, dainuojame, klausomės muzikos, žaidžiame, kalbamės. Bendradarbiaujame ne tik su senjorais. Važiuojame pas vaikus. Anksčiau važiuodavome ir į priklausomybių centrus. Ten bendraudavome su pažeidžiamų grupių žmonėmis. Jie pasakodavo savo istorijas. Taigi, dažniausiai per socialinius projektus komunikuojame su kitomis socialinėmis grupėmis.

D.J. Kaip Elektrėnų savi­valdybėje vyksta tarpinstitucinis bendravimas? Ar Jaunimo centras gauna pakankamai dėmesio iš savivaldybės ar seniūnijų, sprendžiant aktualius klausimus?
B.V. Aš manau, kad visą laiką yra kur tobulėti. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, kad mes organizavome tą konferenciją ir joje didelį dėmesį skyrėm tarpžinybiniam, tarpinstituciniam bendradarbiavimui. Kaip jį pasiekti, puoselėti ir vystyti. Turime organizacijų, su kuriomis palaikome labai glaudžius ryšius. Žinoma, yra ir tokių, su kuriomis reikėtų pastiprinti mūsų ryšį. Mes glaudžiai bendradarbiaujame, gauname palaikymą iš Elektrėnų savivaldybės. Tikrai esame matomi ir patys reaguojame į situacijas, nesam abejingi. Manau, kad Elektrėnų jaunimo centras turi vardą kaip organizacija. Jeigu į mus kreipiasi, mes niekada neatsisakome ir sutinkame padėti, ieškome kompromiso, bendradarbiaujame. Aišku, yra kur tobulėti, bet aš manau, kad mes judame gera kryptimi.

D.J. Kokie yra artimiausi Jaunimo centro bendraminčiai, su kuriais bendradarbiaujate, kuriate bendras veiklas?
B.V. Manau, kad Elektrėnų savivaldybės visuomenės sveikatos biuras yra vienas iš didžiausių mūsų partnerių. Mes dalyvaujame visose jų iniciatyvose, renginiuose. Jų darbuo­tojai, bendradarbiaudami su mūsų organizacija, padeda jaunuoliams psichologo konsultacijomis. Taip pat bendradarbiaujame su mokyklomis. Su Elektrėnų profesinio mokymo centru turime bendrus tradicinius renginius. Jame vedame ekskursijas jaunuoliams iš kitų savivaldybių. Su miesto savivaldybe, Jaunimo reikalų tarnyba mes taip pat glaudžiai bendradarbiaujame. Socialinis paslaugų centras dažnai mums atsiunčia jaunuolius, kuriems reikia pagalbos, yra sunkiau integruotis. Lietuvos Raudonasis kryžius yra mūsų draugas socialinėse akcijose. Taigi, yra tikrai daug organizacijų, su kuriomis esame užmezgę stiprius ryšius.

D.J. Kaip manote, kokia yra svarbiausia jaunimo cen­trų funkcija ir reikšmė šian­dieninėje visuomenėje?
B.V. Mūsų funkcija yra būti atviriems, suteikti saugią erdvę jaunuoliui ateiti, būti ir gauti jo poreikius atitinkančią paslaugą. Kartais tai yra bendravimas, kartais išvyka, mainai, stovyklos ar mokymai. Tai tokios mūsų funkcijos – atliepti jaunuolio poreikį.

D.J. Kokius svarbiausius pokyčius norėtumėte matyti darbo su jaunimu srityje per ateinančius kelerius metus?

B.V. Turbūt aš jau kalbėjau konferencijoje apie konkrečius tikslus. Vienas iš jų yra didinti Jaunimo centro darbuotojų skaičių. Mes turime jaunimo erdves, kuriose tikrai lankosi jaunuoliai, bet ten dirba tik po vieną darbuotoją. Jam yra labai sunku reaguoti į viso miesto arba miestelio jaunuolių poreikius. Negalime dirbti visu pajėgumu. Manau, kad tai išsprendžiamas dalykas. Taip pat norime turėti jaunimo darbuotoją mokyklose. Tokį specialistą, kuris konkrečiai dirbtų skir­tingose ugdymo įstaigose bent vieną kartą per savaitę. Bet čia irgi reikia tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir bendro matymo kartu su savivaldybe, švietimo įstaigomis. Be to, norėčiau matyti projekto „Jungtys“ įgyvendinimą ir integravimą bei didesnį tarpinstitucinį įsitraukimą į jį. Būtų puiku, kad veiktų tas „mechanizmas“ ir galėtumėme kuo ­greičiau suteikti pagalbą ir taip integruoti jaunuolius. Taigi, aš matyčiau tokią ateities viziją keleriems metams į priekį.

D.J. Kas Jums yra Jaunimo centro bendruomenė? Ar tai yra daugiau nei darbuotojai ir jaunimas?
B.V. Man tai yra daugiau. Čia yra visas miestas, kuriame yra jauni ir suaugę žmonės, specialistai, tėvai, pedagogai. Mes dalyvaujame, esam įsitraukę ne tik į nacionalines veiklas, bet ir į tarptautinius projektus. Jaunimo centras yra apie mus, apie mūsų gyvenimo būdą. Jis nėra atskira dalis nuo mūsų gyvenimo. Jaunimas yra mūsų ateitis. Jei mes kartu turėsim glaudų ryšį, bendrausim su jais, išgirsim juos, tai mums patiems bus lengviau juos suprasti, su jais būti ir gyventi.

D.J. Nuo 2023 m. esate išrinkta į savivaldybės tarybą. Ar tarybos narės pareigos padeda, o gal trukdo darbui su jaunimu?
B.V. Jaučiu pasididžiavimą bū­dama Elektrėnų savivaldybės tarybos nare, esu dėkinga visiems už mane balsavusiems ir palaikiusiems. Žinau, kad nemaža dalis balsų buvo iš jaunų žmonių, todėl jaučiu dar didesnę pareigą jiems atstovauti. Tarybos narės darbas, mano nuomone, labai atsakingas ir prasmingas, kiekvieną dieną plečiantis žinias ir akiratį, taip pat priverčiantis išeiti iš komforto zonos, todėl ugdo vis skirtingas kompetencijas. Šios pareigos visiškai netrukdo dirbti tiesioginio darbo su jaunimu, atvirkščiai labiau padeda atrasti naujų, aktualių temų, apie kurias galima kalbėtis su jaunuo­liais, skatinti juos būti socialiai atsakingiems ir domėtis juos supančia aplinka bei įtraukti į jaunimo politikos formavimą.

D.J. Ačiū Jums už sutruktą laiką ir informatyvius atsakymus. Tikiu, kad informacija bus naudinga ne tik jaunimui, bet ir jų artimiesiems. Skaitytojų vardu linkiu sėkmės tolimesniame įdomiame, bet ir daug sumanumo reikalaujančiame darbe.