Vyrai nori žaisti karą

Vyrai nori žaisti karą

Elektrėniečiai buvo vieni iš aktyviausių savanorių, Sausio 13-tąją gynę Parlamentą. Bet oficialiai savanorių kuopa įkurta buvo tik 1991 m. gegužės 4 d.  Pavadinta ji buvo  Elektrėnų 812-toji (anksčiau 179-toji) savanorių kuopa. Jos vadu tos dienos įsakymu buvo paskirtas Gintautas Akelis. O šiais metais ši kuopa švenčia savo 20-tąjį jubiliejų. Ta proga Elektrėnų bibliotekoje susitiko buvę kovos draugai. Tokius susitikimus savanoriai rengia kas penkerius metus, tik šį kartą  savivaldybės vadovai juos pagerbė Padėkos raštais.  Apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo įvykius kalbamės su buvusiu pirmuoju  kuopos vadu, žinomu dziudo treneriu  Gintautu Akeliu.

Greta KAMANDULYTĖ

Nuo Butkevičiaus iki Noreikos

„Atsimenu, tada dar su žmona gyvenome bendrabutyje, atvažiavo pas mane Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos gynimo štabo narys Česlovas Jezerskas su tuometiniu Krašto apsaugos departamento direktorium Audrium Butkevičium ir sako man: pradėk rinkti patikimus žmones į savanorių komandą, kurti branduolį, nes komandos vis tiek reikės,“ – kalbėjo pirmasis kuopos vadas. Paskui Lietuvos kariuomenės Lauko pajėgų vadas, dabartinis Lietuvos kariuomenės vadas Arvydas Pocius jau įsakė kurti kuopą.

Kaip sako G. Akelis, pačių pirmųjų savanorių surinko maždaug apie 30, daug kas atėjo tiesiog todėl, kad reikėjo darbo, bet beveik visi jau turėjo pirmąjį krikštą – Sausio 13-tąją budėjo Parlamente ir buvo pasiruošę jį ginti. Iš pradžių tuometinio elektrinės direktoriaus Prano Noreikos dėka patalpas kuopa gavo bendrabutyje, buvusio policijos komisariato pastate.Taip pat prie patalpų bei ginklų įgijimo labai daug prisidėjo ir tuometinis Elektrėnų deputatų tarybos pirmininkas Aleksandras Klumbys.

Savanorių veikla, pasak vado, iš pradžių buvo tik teorinis kovinis rengimas, nes praktinei veiklai nuo 1991 m. Sausio 13-osios iki nepavykusio Rusijos perversmo  rugpjūčio mėnesį,  paprasčiausiai nebuvo sąlygų. Tik po pučo, sako G. Akelis, prasidėjo praktiniai kariški žaidimai. „Iš SKAT (savanoriška krašto apsaugos tarnyba) štabo gavome ginklus, prasidėjo pratybos ir vyrai jau galėjo žaisti karą,“ –  prisimena  pirmasis  būrio vadas G. Akelis.

„Iki tol savanoriai turėjo tik medinius šautuvų muliažus pratyboms, o kai klausdavo, ką su jais darytume, atsakydavome: „Prieisime prie priešo, sušuksime „ruki v verch!“, jis pakels rankas, o mes pačiupsim šautuvą iš jo,“ – per jubiliejaus minėjimą juokavo kuopos narys, savanoris Rimantas Griščenka. Pasak vado, tai vienas iš aktyviausių savanorių.

Savanoriai iki dabar dėkingi  elektrinės vadovui P. Noreikai,  padėjusiam kuopai įsirengti  ginklų kambarį, suteikusiam kitokią reikalingą pagalbą. „Be jo nežinau, ar Elektrėnų savanorių kuopa būtų veikusi,“ – svarstė G. Akelis.

Kariavo su ugnimi

„Su žmona ruošiausi atostogauti, įsijungiau radiją ir išgirdau apie tuos perversmus,“ – Rusijos pučo įvykius prisiminė G. Akelis. Bet vadas A. Pocius kuopai įsakė į Vilnių nevykti, nes ten ir taip busią daug žmonių, todėl ir Elektrėnų kuopa svarbaus vaidmens ten neatliksianti. „Mums anksčiau, prisimenu, reikėdavo kažkodėl vykti į Trakus, nors buvo ir Vievio ir Trakų kuopos, bet vykdavome mes surašinėti įvažiuojančių ir išvažiuojančių automobilių numerius, net nesuprantu, kam to reikėjo,“ – prisiminimais dalijosi Elektrėnų 812-tosios kuopos pirmasis vadas.

Iš tiesų, Rusijos pučas  buvo tikrasis  kuopos krikštas, po kurio viskas tarsi „susicementavo“, – mano G. Akelis, kuris atkūrus Nepriklausomybę savo karine patirtimi dalinosi naujokams dėstydamas karinį parengimą. O kadangi po Rusijos  pučo jai nebuvo su kuo kariauti, savanoriai atliko kitus svarbius, jaunai  šaliai reikalingus darbus.  Ryškiausiai vado atmintyje išliko tie momentai, kai reikėdavo miškus gesinti. „Kai apie tai išgirsti per radiją ar pamatai per televiziją, neatrodo taip baisu, kaip kad tada, kai pats esi ten ir gesini. Užgesini liepsną, eini, o tau už nugaros kaip plūsteli liepsnos liežuvis! Tikrai labai baisu.“

Ar eitų kas dabar dėl Tėvynės kovoti?

Kaip sako Gintautas Akelis, kai kuopos vadai buvo vietiniai, kuopa gyvavo daug geriau, o kai tik paskirdavo iš karo akademijos, atvykėliai viską darydavo truputį kitaip. „Galima daug pasakoti apie Genadijų Navicką, kuris yra ir sukurto filmo autorius (per susitikimą, vykusį Elektrėnų savivaldybės bibliotekoje liepos 16 d., buvo rodomas filmukas apie kuopos gyvenimą, veiklą), ir kuopos vadas. Kai G. Navickas vadovavo kuopai, prasidėjo tobulėjimas,“ – kalbėjo G. Akelis.

Kuopa, pasak pašnekovo, palaikė gerus ryšius ir su Elektrėnų parapija. Kai 1996 m. Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės bažnyčia iškilmingai tikintiesiems atvėrė duris, pats klebonas Jonas Sabaliauskas paprašė savanorių padėti palaikyti tvarką, mat į atidarymą plūdo minios. Elektrėniečiai, neturėję savo bažnyčios, matyt, tada kaip niekad norėję būti kuo arčiau Dievo…

Paklaustas, kokia jo nuomonė apie tai, ar dabar kas eitų dėl Tėvynės kovoti, Gintautas Akelis atsakė: „Žinoma, eitų. Tie, kurie kalba, kad neis, eitų patys pirmieji. Kalbu kartą su vienu žinomu verslininku, turi jis parduotuvę, namą… Bet vis dejuoja ir dejuoja, kaip viskas blogai, kokia bloga valdžia dabar išrinkta… O aš jam atsakau, kad prie  kitos valdžios gyventum ne name, o bute, turėtum garažą kažkur už turgaus, neturėtum tokio darbo, vis tiek dejuotum, nes norėtųsi geriau,“- pasakoja vadas. Paskui G. Akelis pridūrė, jog  normalu, kad žmonės nori visada daugiau, tobulėjimas vyksta, kai turi siekių, bet žmones visada  suvienija tik didelės nelaimės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų