Liepos aštuonioliktąją Tėvynės pažinimo draugijos Vilniaus skyrius, Lietuvos kariuomenė ir Vilniaus kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis ,,Vilnelė“ organizavo Didžiosios Kovos apygardos įkūrėjo, vado Jono Misiūno – Žaliojo Velnio 100 gimimo metinių ir 1831 metų sukilimo 180 metinių paminėjimus.
Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologė Ona Rasutė ŠAKIENĖ
Kaugonių stotyje susirinkę Tėvynės pažinimo draugijos ir ,,Vilnelės“ ansamblio nariai jau tvarkė paminklo Žaliajam Velniui teritoriją, ravėjo žoles prie aukštai iškilusio akmens, kuris mūsų kraštietės, partizanų ryšininkės Onos Trakimienės, partizano Benedikto Trakimo – Vanago ryšininkės ir žmonos, iniciatyva buvo pastatytas Kaugonių stoties teritorijoje, taip pažymint vietą, kur partizaninio judėjimo vienas iš iškiliausių vadų Jonas Misiūnas – Žaliasis Velnias pradėjo savo partizaninę kovą.
Jonas Misiūnas gimė 1911 metais Panevėžio rajono Pamiškės kaime, 1931 metais išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę, o 1941 – 1944 metais dirbo Kaišiadorių policijos vachmistru, Kaugonių geležinkelio stoties būrio vadu. Čia jis pradėjo savo partizaninę veiklą, išaugusią į Didžiosios Kovos apygardą, ir buvo jos vadas iki 1946 m. liepos 16 d. Didžiosios Kovos apygarda apėmė Kaugonių – Žaslių – Paparčių – Žiežmarių apylinkes.
Partizanų ryšininkė Ona Kundrotaitė Trakimienė sako, kad vadas buvo griežtas, reiklus, tikras kariūnas, partizanai jį labai vertino, galėjo už jį galvą dėti, jis turėjo neeilinių gabumų greitai surinkti ir išblaškyti gana didelį partizanų būrį. Visus išdavė KGB agentas Juozas Markulis. Kai suėmė O. Kundrotaitę Trakimienę, tardė ir prasitarė jos slapyvardį, kurio nežinojo nei Žąsliuose, nei Kaišiadoryse, o čia išaiškėjo, kad Vilniuje jau žino. Taip ir kilo ryšininkei įtarimas, kad Markulis išduoda, nes tik jis žinojo slapyvardį, bet šios žinios perduoti partizanams nepavyko.
KGB agentas Juozas Markulis – Erelis per sukurtą ,,pogrindžio centrą“ padėjo kontroliuoti ir valdyti partizaninį sąjūdį visoje Lietuvoje. KGB užverbuotas agentas Markulis buvo inteligentas, rezistencinės kovos dalyvis, ilgą laiką niekam nekėlė jokio įtarimo. Jis pasirašinėjo įvairius aktus, įgaliojimus, buvo pogrindžio vienybės komiteto atstovas, susitikinėjo su kitų Lietuvos partizaninio judėjimo vadais, kitų regionų kovotojais. Taip jis įgavo Apygardos vadų pasitikėjimą, važinėjo po visą Lietuvą, šimtais žarstė padirbtus pasus. Taip ir Žaliasis Velnias pakliuvo į jo pinkles. Sunkiu laikotarpiu, netekęs žmonos, kuri žuvo kautynių su stribais ir enkavedistais metu, vaikų, kurie buvo išvežti į Kaliningrado prieglaudą, Žaliasis Velnias perdavė Apygardos vadovavimą Markulio statytiniui apgavikui Vytautui Pečiūrai – Griežtui, KGB agentui ,,Gediminui“. Tuo metu Apygardoje dar buvo 2086 partizanai. Naujasis,,vadas“ vadovavo iš Vilniaus, likusiems be vado partizanams buvo diegiama pasyvaus pasipriešinimo idėja. Paskui, kaip Griežto pavaduotojas, Žaliasis Velnias buvo iškviestas į Vilnių ir čia suimtas, išvežtas tardymui į Maskvą.
VU profesorė, socialinių mokslų daktarė Ona Voverienė, remdamasi Ignatavičiaus knyga apie partizanus, pasakoja, kad garsas apie žavų vyriškį, labai gražų, apie dviejų metrų ūgio, ypač drausmingą banditą, sudomino patį Beriją. Išradingi sadistai – Ilja Počkajus ir kiti – vykdė naikinimo planą ,,Kanibalai“. Žaliasis Velnias, jų ministrui nepaklusęs, buvo gyvas įmūrytas į Spaso bokštą Kremliuje. Bokštas stovėjo prie įvažiavimo į Kremlių ir kasdien nematomas Lietuvos laisvės karo vadas turėjo atiduoti pagarbą pro vartus įvažiuojančiam Berijai.
Jonui Misiūnui 1997 m. gruodžio 22 d. pripažintas kario savanorio statusas (po mirties), 1999 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus antrojo laipsnio ordinu, jam suteiktas pulkininko laipsnis.
Prie paminklo Jonui Misiūnui – Žaliajam Velniui partizaninio judėjimo dalyviai buvo pagerbti tylos minute, buvo sudainuota „Tautiška giesmė“ ir aplankytos Žaslių, Paparčių apylinkės, kur buvo kankinami, žudomi partizanai, aplankyti jų kapai, sudainuota daug partizaniškų dainų.
180 metinių proga prisimenant Vincentą Matusevičių, Auseniškių ir Gabriliavos dvarų savininką, 1831 metų sukilimo dalyvį, vieną iš vadų, buvo aplankytas kolombariumas Paparčiuose. Tai retas statinys Lietuvoje. Jame yra palaidoti Matusevičių, kilusių iš Giedraičių, Riomerių, dvarininkų Siručių giminių atstovai, manoma, kad ir sukilimo vadas yra palaidotas čia. Paparčių kapinėse ilsisi ir Didžiosios Kovos apygardos partizanai.
Iki Kaugonių traukinių stotelės keliai, keleliai… Anksčiau nemažai naudotas kelias virto nepereinamomis džiunglėmis, visas nusėtas duobėmis ir grioviais kertant mišką. Didžioji technika atliko savo. O juk dar vaikšto žmonės, dar važiuoja traukiniai, kurie sustoja ir Kaugonių stotyje. O dabar čia stovi paminklas, akmuo, žymintis, jog čia prasidėjo Didžiosios Kovos.
Tai mūsų pagarbos ženklai čia vykusioms partizaninėms kovoms, čia žuvusiems? Sustokime minutei. Vaikai, mokiniai, nueikit tenai. Miške, kur dar kažką šnabžda medžiai, sustokit minutei. Gal pajusite klajojančią ir senąją Lietuvos Dvasią…