Vargas dėl žemės

Vargas dėl žemės

Virginija Jacinavičiūtė

Geriausia gyventi neturtingam žmogui. Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko, kaip sakoma dainoje. O kai turi žemės ir ją, iširus sovietinei santvarkai, nori susigrąžinti, paprastam žmogui lietuviškajame kapitalizme vargo kelius tenka numinti, pažeminimo ir nuostolių patirti.

Žmogus prieš žemėtvarkininkus

Kaštonų skg. Vievyje gyvenančio Prano Pečkaičio vargo keliai prasidėjo dar 1998 m., kai jis nusprendė atkurti nuosavybės teises į žemę. Kaip pasakoja vyriškis, paini ir daug kantrybės kainuojanti istorija užvirė, kai jis pateikė raštą Marijampolės apskrities viršininkui prašydamas, kad žemė iš jo tėviškės būtų perkelta ten, kur jis gyvena, – į Vievio seniūniją.

Po poros metų vyriškio prašymas buvo išgirstas. Elektrėnų savivaldybės žemėtvarkos skyriaus specialistė Teresa Važnevičienė pasiūlė P. Pečkaičiui 28 a sklypą visai šalia namų, kuriuose jis Vievyje gyvena. Netrukus buvo pakviestas matininkas, kuris išmatavo žemę. Tuomet matininkas Kazimiras Ramanauskas P. Pečkaičiui esą net pažadėjo, kad šis gali atsikelti ir tėvų sodybą, nes leidimas jai statyti tikrai bus išduotas. Tą sodybą P. Pečkaitis netrukus ir atsivežė, tačiau ji iki šiol taip ir liko neatstatyta.

2001 m. pradžioje žemė buvo pamatuota, o pavasarį žemės įteisinimas buvo sustabdytas. Žemėtvarkos skyrius vyriškiui paaiškino, kad ši žemė bus perduota kaimynystėje gyvenančiam Kaziui Charūnui. Kiek žemės trūko K. Charūnui, nežinia. Skirtinguose dokumentuose minimi 0,60 ha, 0,30 ha, 0,27 ha ar tiesiog keli arai. Dokumentas, kuriame buvo įrašas apie matuotą žemę, buvo sunaikintas, o pats P. Pečkaitis apkaltintas savavališkai užėmęs 0,20 ha žemės. Vyriškis mano, jog taip atsitiko todėl, kad jokiam valdininkui nedavė pakišos. Netrukus iš P. Pečkaičio buvo atimta dar 7 a žemės. Vyriškis savo tiesą nusprendė ginti, kreipėsi į „Respublikos“ dienraštį, kurio žurnalistė Aldona Kvedarienė keliose publikacijose narpliojo painią P. Pečkaičio ir žemėtvarkininkų nesutarimų istoriją. Po šių publikacijų iš P. Pečkaičio buvo paimta dar 14 arų žemės ir perkelta į kitą vietą. Tai vyriškis vadina sąskaitų suvedinėjimu. P. Pečkaitis dėl tokios neteisybės kreipėsi į visas aukščiausias institucijas tikėdamasis, kad jo balsas bus išgirstas. Tačiau žmogus nei Specialiųjų tyrimų tarnyboje, nei Valstybės kontrolės įstaigose, nei teismuose užtarimo nerado. Nusivylęs vievietis sako, kad valstybės biurokratai visai nedirba dėl žmogaus ir vargu ar bent įsigilino į jo nurodytas aplinkybes. Nusivylė P. Pečkaitis ir teismu, kuris, jo manymu, irgi buvo šališkas, nes dar iki teismo jam buvo sakyta, kad jis tikrai nelaimės.

Baigtis – neaiški

Nors nuo vieviečio žemės susigrąžinimo skriaudos pradžios praėjo nemažai metų, tačiau rūpesčiai jam vis dar nesibaigia. Po visų žemės dalybų vyriškiui iš 28 a Vievyje liko 8 arų sklypas, ir ši žemė atnešė žmogui daugiau vargo nei naudos. „Dabar galiu tik atsinešti kėdę į šį sklypą, parūkyti ir išnešti kėdę atgal“, – pro ašaras juokauja P. Pečkaitis ir priduria, kad tarp K. Charūnui priklausančios žemės ir kelio, kurį jis pats nutiesė, paliktas toks mažas ruožas, kad nėra sąlygų įvesti komunikacijų. Vyriškis mano, kad tai padaryta specialiai, norint atkeršyti jam už teisybės paieškas. Nacionalinės žemės tarnybos Elektrėnų skyriaus vedėjas Donatas Matijoška sako, kad P. Pečkaičio kaltinimai nepagrįsti. Tarp kelio link jo namų ir K. Charūno sklypo paliktas ruožas nėra skirtas komunikacijoms pravesti. Jei P. Pečkaitis nori įsivesti vandentiekį, dujas ar elektrą, pirmiausiai turi samdyti projektuotojus, kurie įvertins situaciją ir nuspręs, kur turėtų eiti komunikacijos. Projektuotojai ieško kaip geriausia vesti komunikacijas, tariasi su tiekėjais, savivaldybės administracijos darbuotojais ir net privačių žemės sklypų savininkais, jei nėra sąlygų komunikacijų vesti per valstybinę žemę. Jei komunikacijas numatoma vesti per privačią žemę, su savininkais reikia sudaryti sutartį dėl servituto.

P. Pečkaitis mano, kad tokia situacija susidarė tik dėl to, kad užkliudyti asmenys norėjo jam atkeršyti ir padaryti taip, kad likusi žemė būtų nieko verta. „Dabar aš turiu mokėti pinigus kaimynams, kad galėčiau įvesti komunikacijas, nors įstatymuose yra numatyta, kokio pločio turi būti kelio apsauginė zona. Vietinės reikšmės keliui ši zona – 10 metrų. Čia ir sutilptų visos komunikacijos“. Iš tiesų, Lietuvos respublikos k e l i ų įstatymas numato, kad vietinės reikšmės kelių apsaugos zona turi būti po 10 metrų. 2010 m. P. Pečkaitis gavo raštą iš mero Arvydo Vyšniausko, kuriame parašyta, kad kelias iki jo namų yra priskiriamas prie vietinės reikšmės kelių, tačiau 2006 m. dokumente parašyta, kad šis kelias prie vietinės reikšmės kelių nepriskirtas. Kadangi tuo metu kelias nebuvo priskirtas vietinės reikšmės keliams, nebuvo būtina formuojant sklypą palikti 10 m apsauginę kelio zoną.

Beveik dvidešimt metų teisybės ieškojęs P. Pečkaitis vėl ruošiasi ieškoti teisybės, kad nors jo sūnus galėtų naudotis šiuo sklypu: pasistatyti namą, įvesti komunikacijas.

Skirtinguose dokumentuose -skirtinga informacija

Praėjus keliolikai metų jau sunku atkapstyti, kas kalčiausias dėl šios absurdiškos situacijos, tačiau kai kurie faktai kelia nuostabą. Kai vyko sklypo apkarpymas, buvo akcentuota, kad K. Charūnas naudojosi iki šiol šiuo sklypu, todėl jam ir turi būti pirmenybės teisė į šį sklypą. Tačiau akis bado faktas, kad po žemės padalinimo, sklypas liko apleistas. Vidury apleisto lauko iš sėklelės jau spėjo užaugti pušelė. O internete šis sklypas parduodamas už solidžią sumą.

P. Pečkaitis sako per keliolika teisybės paieškos metų pamatęs, kad valdžios institucijos į žmogaus problemas žiūri pro pirštus. Vyriškio manymu, laimi tas, kuris turi daugiau pažinčių ir pinigų. P. Pečkaitis įvardijo keletą esminių faktų, galėjusių nulemti įvykius jo naudai, tačiau, deja, tie faktai teismui atrodė nepakankami, kad byla baigtųsi jo naudai. P. Pečkaičiui žemėtvarkininkai akcentavo, kad kaimynui K. Charūnui turi būti suteikta 3 ha žemės ūkio naudmenų, tad pažadėtoji žemė ir buvo paimta iš P. Pečkaičio. Tačiau 2005 metais Specialiųjų tyrimų tarnyba informavo P. Pečkaitį, kad tie trys hektarai žemės kaimynui buvo suteikti pažeidžiant LR Vyriausybės 1990 m. spalio 17 d. nutarimo 308 nuostatą. Pagal šį nutarimą, kaimynas K. Charūnas galėjo atgauti tik 2 hektarus žemės. Rašydamas skundą Trakų rajono apylinkės teismui P. Pečkaitis akcentavo ir tai, kad asmeninio ūkio žemė K. Charūnui toje vietoje negalėjo būti suprojektuota. 1991 m. šių žemių teritorijoje Vievio paukštyno užsakymu Valstybinis projektavimo institutas „Žemprojektas“ buvo suprojektavęs šešis 12-kos butų namus, kurie turėjo būti statomi nuo 1991 iki 2000 m.

Elektrėnų žemėtvarkininkai Vilniaus apygardos teisme nurodė, kad 20 arų žemės, kuri iš pradžių buvo pažadėta P. Pečkaičiui, K. Charūnui buvo suteikta 1991 m. rugpjūčio 30 d., tačiau kiti dokumentai patvirtina, kad Vilniaus apskrities viršininko įsakymu ši žemė suprojektuota ir asmeninio ūkio žemės sklypas patvirtintas tik 2003 m. gruodžio 23 d. Tai tik dalis faktų, kurie nesutampa skirtinguose dokumentuose bei liudijimuose, ir verčia manyti, kad P. Pečkaičio pyktis dėl neteisybės – ne be pagrindo. Per tuos 20 metų nuo žemės perkėlimo iš Marijampolės į Vievį pasikeitė daug valdžių, tapome ES piliečiai, todėl žmogus tiki, kad to kapitalizmo pradžios padariniai dabar nors iš dalies bus ištaisyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų