Lietuviai nėra aktyvūs verslo kūrėjai, teisindamiesi, kad Lietuvoje verslui nėra palankių sąlygų. Jeigu tikėtume apklausomis, lietuviai nepasitiki verslininkais, kurie tomis nepalankiomis verslui sąlygomis rizikuoja kurdami verslą ir suteikdami darbo vietų bei pragyvenimo šaltinį nepasitikintiems. Kaip sako stambiausias Semeliškių seniūnijos ir vienas iš stambiausių Lietuvos miškininkų Kazimieras Šaulys, tarp darbdavių ir darbuotojų veikia žmogiškasis sąlytis, nes ir verslininkui, ir darbuotoju reikalingas stabilumas. Pirmasis ieško lojalių darbuotojų, kuriais galėtų pasitikėti, antrajam reikalinga žinoti stabilias pajamas, kad galėtų planuoti išlaidas. Apie darbdavių ir darbuotojų santykius, verslo kūrimą bei sėkmės istoriją vieną lapkričio pavakarę ir kalbėjomės su įmonės, kurioje dirba apie 50 žmonių, savininku Kazimieru Šauliu.
Julija KIRKILIENĖ
E.k. Esate daugiau nei 1100 ha miškų savininkas, Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) Valdybos pirmininko pavaduotojas, geriausio miško savininko apžiūros dalyvis, įmonės, kurios apyvarta sudaro virš 3 mln.litų savininkas, aktyvus įvairių konferencijų dalyvis. O prieš 17 metų buvote tik mokytojas, na, mokyklos direktorius. Kaip nuo pedagoginio darbo persimetėte į verslą?
K.Š. Tai atsitiko prieš 17 metų, kai buvo atkurta mano giminės nuosavybės teisė į mišką. Sunkmetis tuo metu buvo atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje ir mano asmeniniame gyvenime. Išėjau į mišką su senu pjūklu medžių pjauti. Pamilau aš mišką, o miškas man atnešė sėkmę. Mediena buvo tuomet labai paklausi prekė, vienas nebespėjau pjauti. Pasisamdžiau pirmąjį darbuotoją. Vėliau atsirado pirmas medienos ištraukimo traktorius ir savikrovė priekaba. Pagal miškų naudojimo tvarką iškirstas miškas buvo atsodinamas. Pirmuosius uždirbtus pinigus investavau naujų miško sklypų įsigijimui.
E.k. O iš kur pedagogas išmoko miškininkystės?
K.Š. Gyvenimas išmokė. Pačiam ne viską reikia žinoti. Samdžiau miškotvarkos projektų specialistus ir mokiausi iš jų, savarankiškai domėjausi miškininkystės mokslu. Taip ir atėjo žinios, kaip sodinti, auginti mišką. Dabar jau galiu paskaitas skaityti ne tik apie privačią ir valdišką miškininkystę, bet ir nemedieninius miško išteklius: uogavimą, grybavimą, medžioklę ir atvežtinius išteklius – šiukšles.
E. k. Bet mišku prekiavote trumpai, metėtės į medienos apdirbimo verslą. Pirmiausia įsigijote tik lentpjūvę, o dabar Jūsų medienos apdirbimo cechai užima beveik 4 ha ploto. Semeliškėse gaminami mediniai padėklai keliauja net į Kiniją. Kokia medienos apdirbimo įmonės sėkmės istorija?
K. Š. Viskas klostosi tarsi savaime. Kirsdamas mišką supratau, kad toks verslas – iškirsti ir parduoti mišką – bus neilgas. Todėl senosiose Bagdanonių fermose buvau įkūręs lentpjūvę, įsigijau senus įrengimus, prekiavome gaminiais iš šviežiai pjautos, džiovintos ir obliuotos medienos: grindinėmis lentomis, dailylentėmis vidaus ir išorės apdailai, statybine mediena: gegnėmis, balkiais, sijomis, statramsčiais. Į Vakarų Europos šalis vežėme konstruktyvus karkasiniams namams. Įgijome teisę žymėti medienos gaminius asmeniniais markiruotojų spaudais. Pagal markiravimo spaudą mūsų produkciją galima atpažinti bet kokioje pasaulio valstybėje.
Apie galimybę plėsti verslą mintimis pasidalindavau su miško sklypų kaimynais ir šeimos draugais Danguole ir Liudviku. Jie, pasirodo, Vokietijoje jau buvo pradėję medienos rinkos paieškos verslą. Mums pasiūlė pamėginti daryti medinius padėklus. Pirmuosius padėklų pavyzdžius kalėme plaktukais ir pristatėme pasauliui. Dabar 50 rūšių padėklus gaminame kaip visas pasaulis – pniaumatinėmis viniakalėmis. Padėklų prekybos verslas labai priklauso nuo pasaulio ekonomikos. Sumažėjus prekybai, mažėja poreikis padėklams. Šiuo metu padėklus gaminame tik eksportui.
E.k. Tokios apimties gamyba, žinoma, jau nebetilpo senosiose fermose. Kaip suradote naujas patalpas?
K. Š. Semeliškių mechanines dirbtuves už pajų iš bendrovės buvo įsigiję keli semeliškiečiai. Jie ir sutiko apleistas patalpas parduoti už pinigus.
Patalpas medienos apdirbimo cechams tenka pritaikyti pagal reikalavimus. Gamybinėse patalpose keisti nereikia tik konstrukcijų. Remontuojame patalpas pradėdami nuo to, kas būtiniausia. Pradėjome nuo darbo sąlygų gerinimo dirbantiesiems ir patalpų pritaikymo gamybinei įrangai, kurios vis naujai įsigyti tenka. Artimiausiu metu būtina sutvarkyti aplinką, nes transportas, išvežantis gaminius į įvairias pasaulio šalis, nenori ir, pagal šiuolaikinius reikalavimus, nebegali važinėti neasfaltuotais keliais. Norisi atrodyti tvarkingai ir gyventi protingai. Norai dideli, o finansinės galimybės ribotos. Esant nestabiliai pasaulio ekonomikai, skolintis įmonė nedrįsta. Jei planų nesuardys naujos krizės, po kelių metų senosios mechaninės dirbtuvės turėtų virsti europietiška medienos apdirbimo gamykla.
E. k. Gal suradote galimybę pasinaudoti Europos Sąjungos parama?
K. Š. Paramos gavome tik jaunuolynų ugdymui ir miško traukimo technikai įsigyti. Pagal KPP priemonę „Miškų ekonomines vertės didinimas“ pateikiau dvi paraiškas. Kaip fizinis asmuo supaprastinta tvarka pateikiau paraišką finansuoti projektą, skirtą jaunuolynų ugdymui. Tai yra procesas, kai iš miško valdos pašalinami nereikalingi medžiai ir krūmai, paliekant tikslines medžių rūšis augti atitinkamame tankume. Mano miškuose 80 proc. užima spygliuočiai – eglės bei pušys, likusiame plote auga beržai ir ąžuolai.
Paraiška buvo teikta pagal priemonės pirmąją veiklos sritį. Kadangi esu ir individualios įmonės savininkas, kurios pagrindinė veiklos sritis – miško ruoša ir lentpjūvystė, tai pateikiau dar vieną paraišką. Pagal antrąją veiklos sritį įsigijau naują traktorių ir miško medienos traukimo savikrovę priekabą. Viso paramos gavau už 620 tūkst. litų, dar tiek pat lėšų teko pridėti savo. Parama labai pravertė ir verslą gerokai stumtelėjo į priekį.
E.k. Patalpos didelės, nesandarios. Artėja žiema, kuo apšildysite?
K. Š. Dirbame neapšildytose patalpose. Veikia medienos džiovykla, kurios generuojamą šilumą planuojame panaudoti padėklų kalimo patalpai apšildyti. Kurui naudojame, žinoma, medienos atliekas. Biokuru vadinama mediena dabar tokia populiari ir brangi, kad patiems net kūrenti gaila (Šypsosi). Bet miške gyvenant biokuro ištekliai didžiuliai. Administracinės patalpos ir buitinės patalpos šildomos automatinėmis krosnelėmis.
E. k. O darbuotojai dėl darbo sąlygų neieško laimės kitur?
K. Š. Įmonė dirba jau septyniolikti metai ir dauguma darbininkų darbo stažą skaičiuoja kartu su įmone. Jau dirba šeimomis: tėvai atsiveda užaugusius sūnus. Stabilumą mėgsta ir verslininkas, ir darbininkai. Žinoma, darbininkai norėtų didesnių atlyginimų, bet įmonė gali mokėti tik tiek, kiek darbas vertinamas rinkoje. Aš moku už darbuotojo sugebėjimus, pastangas, lojalumą įmonei ir už konkretų atliktą darbą, nes darbo jėga turi visus prekės požymius, tuo pačiu ir atitinkamą kainą, ir mes su darbuotojais dėl kainos deramės. Atlyginimas priklauso nuo sugebėjimo, žmogiškųjų savybių, lojalumo įmonei ir kitų kriterijų. Įmonėje yra vadinamoji darbininkų aristokratija – žmonės, kurie dirba nuo įmonės įsikūrimo, dalyvavo įmonės augimo procese, įnešė savo indėlį į įmonės vystymąsi. Jais galiu pasitikėti. Yra žmonės, kurie nuolatos keičiasi, bet jų nuolatos mažėja. Žmonės mato pokyčius, mato, kad darbdavys tuščiai neišlaidauja. O kai mato, nereikia ir paskaitų. Ir darbuotojams, ir darbdaviui reikalingas tarpusavio pasitikėjimas.
E.k. O gal galite pažymėti geriausią darbuotoją?
K. Š. Geriausias darbuotojas, kuris gali mane bet kada pakeisti, yra mano gyvenimo draugė Gražina. Čia yra mūsų šeimos verslas.
E.k. Tai atostogauti kartu negalite?
K. Š. Per tuos septyniolika metų negalėjome, bet šiais metais jau planuojame. Užauginome darbuotojus, kurie jau gali dirbti ir be mūsų.