Priklausomybė nuo azartinių lošimų atėmė viską: atsitokėjo tik praradęs laisvę

Kiekvienam vertėtų atminti, kad visi azartiniai lošimai yra klastingi – nesvarbu, lošite ­kazino ar pirksite loterijos bilietą, organi­zatoriai visuomet džiaugsis pelnu.
Apie tai, kad priklausomybė nuo azartinių lošimų gali turėti skaudžių pasekmių, pasakoja savo kailiu tai patyręs buvęs radijo lai­dų vedėjas ir renginių ­organizatorius Paulius Bukaus­kas. Dėl šio žalingo įpročio jam teko trejus metus praleisti įkalinimo įstaigoje.
Taip pat savo įžvalgomis ir patarimais dalijasi Respublikinio priklausomybės ligų centro, Klaipėdos filialo Ambulatorinio skyriaus vedėjas, gydytojas psichiatras Pavel Osipov.

Sukuriama lengvai gaunamų pinigų iliuzija
Seniau buvo lošiama su kauliukais, tačiau šiandien vyrau­ja begalė azartinių lošimų alter­natyvų – pradedant rulete ar po­keriu ir baigiant įvairiais in­ternetiniais lošimais.
Pasak gydytojo psichiatro­ P. Osipov, Lietuvoje ir kitose­ Europos šalyse atlikti tyrimai rodo, kad lošimai ir lažybos internetu itin populiarėja, o pirmą kartą pabandžiusių lošti amžius jaunėja – manoma, kad šie pro­cesai galimai susiję.

Nors rekreacinis arba laisva­laikio lošimas numato pramogą, nesukeliančią pačiam lošėjui arba jo artimiesiems žalos ir diskomforto, yra labai plona linija tarp nekaltos pramogos ir gyvenimą kardinaliai keičiančių pasekmių.
„Jeigu jums kada nors teko pralošti daugiau, nei jūs planavote, skirti šiai pramogai daugiau laiko, nei norėjote, skolintis pinigų lošti, slėpti lošimą nuo kitų žmonių, jausti gėdą, kaltę ar apgailestavimą dėl tokio žaidimo rezultatų – grei­čiausiai kalba eina jau ne apie pramogą, bet apie probleminį lošimą, o galimai net ir apie priklausomybę“, – atkreipia dėmesį gydytojas psichiatras P. Osipov.

Galvodavo vien apie tai, kaip atiduoti skolas
Buvęs radijo laidų vedėjas ir renginių organizatorius P. Bukauskas pripažįsta, kad daug metų ap­silankymai lošimų namuose jam buvo lyg užėjimas į kavinę atsigerti kavos, tik po kurio laiko toje „kavinėje“ jis pradėjo leisti kiauras dienas, nebekeldavo telefono ragelio, mažai valgydavo ir miegodavo. ­Iš pradžių lošdavo iš savų pinigų, tačiau vėliau pradėjo skolintis iš artimųjų ir pažįstamų.
„Kol nebūdavau lošimų namuo­se, galvodavau tik apie tai, kaip padengti savo skolas, o galiausiai tai privedė prie nelegalių ir kvailų daly­kų. Imdavau kreditus savo tuometi­nės gyvenimo draugės vardu, pirkdavau prekes, už kurias įteikda­vau vekselius ir žadėdavau pinigus su­mokėti vėliau, tačiau to nepadarydavau. Taip pat skolindavausi įvairius daiktus iš pažįstamų ir meluodavau, kad naudojuosi, iš tiesų užstatydavau juos lombarde ir už gautus pinigus lošdavau. Kelis kartus tai puikiai pavyko ir daiktus sėkmingai grąžinau savininkams, tačiau labai greitai prasilošiau ir prasiskolinau dar daugiau“, – pasakoja P. Bukauskas.
Galiausiai dėl vagysčių žmonės jį pradėjo skųsti policijai ir buvo iškelti keli ikiteisminiai tyrimai, todėl tuo metu P. Bukauskas buvo ne tik prasilošęs, bet ir turintis reikalų su teisėsauga.

Sustabdė tik įkalinimo įstaiga
Kadangi vyras dirbo ne tik ra­dijuje, bet ir intensyviai organizuo­davo bei vesdavo įvairiausius renginius, jo darbas ir karjera itin glaudžiai siejosi su reputacija ir prestižu.
„Savo karjerą galutinai sužlugdžiau labai greitai – kai viešumoje pasirodė straipsniai su informacija apie man iškeltus ikiteisminius tyrimus. Sužinojus tiesą mane nedelsiant išmetė iš darbo radijuje, dėl renginių niekas nebesikreipdavo, o tuomet skolos jau buvo didžiulės, todėl ne­žinojau, kaip iš viso to išbristi.“
Nebematydamas kitos galimybės vyras išvyko į Airiją, kurioje gyveno ir dirbo, kol vieną dieną internete perskaitė tai, kad dėl jo yra išduotas Europos arešto orderis. Ilgai nesvarstęs jis pats nuėjo į policijos nuovadą ir buvo suimtas – vienus metus kalėjo Airijoje, vėliau buvo perkeltas į Lietuvą.
„Manau, kiekvienam žmogui viskas priklauso nuo konkretaus lūžio taško ir tai yra labai ilgas procesas, reikalaujantis daug sunkaus darbo. Mano atveju, tai įvyko jau patekus į kalėjimą, ir prabuvus ne vieną, ne dvi dienas, bet kelis mėnesius, kol iš esmės pradėjau atgauti blaivų protą, adekvačiai vertinti viską, kas įvyko, ir suprasti, kad per savo priklausomybę ir klaidas praradau tai, kas žmogui gyvenime yra svarbiausia – laisvę“, – pasakoja P. Bukauskas.

„Privalau žvelgti į priekį“
Pasak gydytojo psichiatro, norint kontroliuoti priklausomybę, esminis žingsnis yra įvardinti, kas vyks­ta, ir nustoti traktuoti tai tik per asmeninės galios prizmę – „galiu – negaliu.“
„Žmogaus sprendimas atsisaky­ti žalingų elgesio modelių turėtų remtis sąmoningu pasirinkimu – „ir noriu, ir galiu, bet pasirenku to nedaryti“, – pažymi gydytojas psichiatras, pridurdamas, kad svarbiausi sėkmės kriterijai – nelikti vienam, išmokti rūpintis savimi ir priimti kitų žmonių pagalbą.
Be to, pasakodamas savo istoriją P. Bukauskas pabrėžia, kad reikia suvokti tai, jog pri­klausomybė nėra paprastas susirgimas kaip, pavyzdžiui, gripas, kuomet žmogus fiziškai jaučiasi blogai ir supranta, kad reikia gerti vaistus. Šiuo atveju taip nenutinka, nes tik labai vėlyvoje stadijoje pradedama suvokti priklausomybės spąstus, todėl itin svarbu turėti ­artimą aplinką, kuri būtų su tavimi labai atvira, o tu, savo atžvilgiu, taip pat būtum su jais atviras ir pripažintum, kad reikia pagalbos.
Išgyvenus košmarą šiandien ­P. Bukauskui pačiam sunku patikėti tuo, kas vyko. Nors kiekviena diena laisvėje atneša vis daugiau optimizmo, padarytos klaidos yra nepamirštamos.
„Kad ir kaip neblogai dabar man sektųsi, praeities šleifas uždeda didžiulę juodą dėmę ir prireiks daugelio metų norint ją bent šiek tiek nubalinti. Tačiau suprantu, kad tai yra dar viena pasekmė, su kuria turiu susigyventi ir pri­valau žvelgti į priekį“, – sako P. Bukauskas.

Užs.1963