Poezijos pavasaris Elektrėnuose: kai kelionės laiku tampa įmanomos

Bendra nuotrauka – baigiamasis festivalio akcentas Elektrėnuose

Gegužės 30-oji. Šeštadienis. Be kelių minučių dvylika. Juodas Elektrėnų viešosios bibliotekos autobusiukas, laviruo­damas Vilniaus gatvėmis, skuba į Rašytojų sąjungą, kur turės pasiimti svečius, vakare dalyvausiančius poetinėse apeigose. ­Aplinkui daugybė žmonių, ir visi jie juda Baltojo tilto link, kur ­vyksta šaltibarščių festivalis. Tačiau autobusiukui šaltibarščiai nė motais, mat šiandien priešpaskutinė „Poezijos pavasario“ – jau 62-ojo – diena, mat šiandien ta diena, kai eilėraščiai ir dainos skambės Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazijos kiemelyje.

Sirvydo gatvėje įsikūrusioje rašytojų buveinėje autobusiuką pasitinka poetė ir šių metų „Poe­zijos pavasario“ vadovė Indrė Valantinaitė. Paduoda nuo eilė­raščių išsipūtusį almanachą (su­darė Vytautas Kaziela ir Tomas Vyšniauskas) ir įpareigoja perduo­ti Elektrėnų bibliotekai. Netrukus susirenka ir svečiai: poetė ir vertėja Sonata Paliulytė, poetas, tapytojas, keliautojas Marius Abramavičius, fotografas Vytautas Suslavičius, taip pat viešnia iš Estijos Maarja Kangro. Atsisveikinę su Indre, pajudam atgal. Pakeliui nepamirštame prigriebti aktoriaus, dainų autoriaus ir atlikėjo Mindaugo Ancevičiaus, kuris, susipakavęs būgnus ir gitarą, mūsų laukia Kauno gatvėje. Žinome, kad vakare prie mūsų prisijungs talentingasis kraštietis aktorius Karolis Kasperavičius bei Elektrėnų re­gioninio literatų klubo „Strėva“ atstovai Vilija Dobrovolskienė ir Arvydas Vyšniauskas.
Šitaip prasideda kelionė į, anot S. Paliulytės, mistiškuo­sius Elektrėnus, ir pirmasis šios kelionės taškas – Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių informacijos centras Vievyje: kerno saugyklų šaltyje svečiams atsiveria milijonus metų skaičiuojanti mūsų planetos istorija, tačiau visus labiausiai sužavi išdidžiai visus pa­sitinkantis mamutas Goša, šalia kurio nejučia imi mąstyti, koks mažas ir trapus esi.
Iš Vievio autobusiukas patraukia į Abromiškes. Čia garbingą ­delegaciją pasitinka Elektrėnų krašto muziejaus vėliavnešys Tomas Petrauskas ir Abromiškių dvaro savininkas, istorikas bei verslininkas Romualdas Bakutis, kuris, negailėdamas nei laiko, nei jėgų, dvarą prikėlė naujam gyvenimui. Apžiūrėję įspūdingas vis dar restauruojamo dvaro menes su dar įspūdingesnėmis senovinėmis ­krosnimis, baldais ir kitais rakandais, svečiai trumpam atsikvėpti prisiglaudžia dvaro svirne, kur Tomas visus pavaišina kava ir istorijomis apie vietinį kraštą. O kad nebūtų per mažai, visiems siūloma apžiūrėti Ipolito Užkurnio drožinius ir kitas istorines relikvijas.

Šventinis vakaras puošniame ir jaukiame „Ąžuolyno“ progimnazijos kiemelyje prasideda nuo jau tradicija tapusios „Sadutės“. Vėliau mokytoja Daiva Balčėnienė ir jos auklėtinis bei mokyklos prezidentas Normantas Rinkevičius atlieka kompoziciją, skirtą Vytauto Mizero – pedagogo, rašytojo, „Poezijos pavasario“ pradininko Elektrėnuose – 95-osioms gimimo metinėms pagerbti. Nepamirštama padėkoti ir dabartinei progimnazijos direktorei Birutei Misiūnienei, kurios dėka poezijos šventė Elektrėnuose ne tik gyva, bet ir vis dar turi savo namus. Aplodismentų sulaukia ir V. Suslavičius, metai iš metų fotografuojantis gražiausias šventės akimirkas. Į poetines apeigas atvykęs miesto meras Gediminas Ratkevičius pasveikina svečius ir palinki jiems daug gražių ir prasmingų eilių, o šventę vedantis Aivaras Veiknys dėkoja gausiai susirinkusiems poezijos mėgėjams, kurie, anot poeto, yra vienas svarbiausių sraigtelių, nuo kurio priklauso, kad ši graži šventė tęstųsi ir ateityje. Be to, A.Veiknys visiems perskaito Aido Marčėno eilėraštį „Ars poetica“, kuriama sakoma, kad eilėraščius reikia rašyti kasdien, net sekmadieniais, nes galas, jei Dievas numirs anksčiau nei kalba, ir kalba anksčiau nei pasaulis.
Vakaro metu nuskamba daug puikių eilių ir dainų, o tarp tų eilių ir dainų kažkur tolyje vis suriaumoja mamutas Goša, lyg primintų, kokie laikini šioje žemėje esame, ir tik puoselėdami ir gerbdami tradicijas turime šansą išlikti amžinai.

Elektrėnų bibliotekos inf.