Deimantė Jančiūnaitė
Sakoma, kad esi jaunas tol, kol yra pirmų kartų. Ar Jums yra tekę išbandyti miško maudynes? Galbūt esate apie tai girdėję? Prisipažinsiu, kad iki tos akimirkos, kai pamačiau viešosios įstaigos „Moderni karta“ organizuojamą renginį kartu su miško maudynių pradininke Mila Monk, nieko nebuvau girdėjusi apie šį gan naują poilsio, sveikatingumo ir meditacijos būdą. Smalsumas mane įveikė – nusprendžiau ne tik išbandyti miško maudynes, bet ir savo patirtį aprašyti šiame straipsnyje.
Galima drąsiai sakyti, kad lietuvio ryšys su mišku bei gamta yra stiprus ir nesikeičiantis bėgant metams. Kodėl jis toks yra? Galbūt dėl to, kad senasis mūsų tautos tikėjimas – pagonybė – buvo ypač susijęs su gamtos pasauliu, jo reiškiniais. Lietuvių protėviai garbino medžius, šventais laikė upes, ežerus, kalvas, akmenis. Be to, tikėta, kad miškuose yra įvairių mitinių būtybių. Nors vėliau pagonybę pakeitė katalikybė, bet lietuvio ryšys su gamta išliko. Antano Baranausko lyrinėje romantinėje poemoje „Anykščių šilelis“, kuri dar yra vadinama himnu Lietuvos gamtai, galima tai pastebėti. Šiame kūrinyje yra atskleidžiama ryški dabarties ir praeities priešprieša: dabartis vaizduojama niūri, nyki, kelianti liūdesį ir skausmą, o praeitis – idealizuojama: gražu, ką mato žmogus, miela, ką girdi, ką užuodžia. Visgi šiuolaikinių žmonių ryšys su gamta yra palyginti menkas. Daugelis iš mūsų gyvena gyvenimą, kuriame nelieka laiko laisvalaikiui – knygų skaitymui, keliavimui ar net paprasčiausiam pasivaikščiojimui miške. Visą laiką pasiglemžia darbas ir įvairios technologijos. Ši žmonių gyvenimo rutina lyg iš A. Marčėno eilėraščio „Dienos aidai“: „diena praėjo / ačiū / pavargau.“ Kad ištrūktume iš beprasmiško gyvenimo rato, pajustume vidinę laimę, pasitenkinimą, mums ir reikia iš naujo prisijaukinti mišką.
Gan vėsus liepos 20-osios rytas tapo tikra atgaiva po alinusių karščių. Apie dvidešimt žmonių, kurie nusprendė išbandyti miško maudynes, susirinko Panerių miško regykloje, esančioje netoli nuo Vievio. Pirmiausia susipažinome su pačia miško terapijos gide Mila Monk, kuri mums ir papasakojo plačiau apie Japonijoje gimusią shinrin-yoku metodiką. Norint efektyviausiai praleisti laiką miške, yra patariama jame būti bent 2 valandas. Reikėtų nueiti ne daugiau nei 2 kilometrus, suaktyvinti jutimus, miške būti sąmoningai (nesiblaškyti). Miško maudynėms parinkta vieta – dauba buvo ypač turtinga: pataisai (įtraukti į apribotų ar draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų ir grybų sąrašą), lietuviškosios orchidėjos – sidabriukės, įvairūs krituoliai, voveraitės, mėlynės ir dar daug kitų įvairių augalų augalėlių. Sužinojau ir naujų faktų. Pavyzdžiui, kad kerpę sudaro grybo ir dumblio sąjunga. Praleidome miške daugiau nei 3 valandas ir per šį laiką susipažinome su dauba iš arčiau – klausėmės miško garsų – pavyko išgirsti ir ulduką, ir genį, bandėme išsiaiškinti, iš ko susidaro miško aromatas, basomis jautėme miško reljefą. Buvo ir žaidimas – „nufotografuoti“ porininkui patikusį gamtos vaizdą. Gėrėme ir specialią žolininkės surinktą ir miško maudynėms skirtą arbatą. Per šį laiką galima buvo artimiau susipažinti ne tik su mišku, bet ir su šių maudynių dalyviais, rasti bendraminčių. Ši miško terapija paliko didelį įspūdį, todėl nusprendžiau pakalbinti miško maudynių gidę Milą Monk, kuri sutiko plačiau papasakoti apie miško maudynes. Nors tai yra gana populiari terapija, tačiau dar daug žmonių apie ją nežino, todėl manau, kad šis pokalbis bus ne tik įdomus, bet ir informatyvus.
Kaip galėtumėte prisistatyti?
Aš esu Mila Monk – miško maudynių ir terapijos gidė, vertėja. Šias veiklas ir derinu. Be to, dėstau miško terapiją būsimiems gidams tarptautiniame Relational Ecotherapy institute Lenkijoje.
Kas paskatino Jus domėtis miško terapija?
Keli dalykai. Vienas iš jų – perdegiau, kai dar dirbau ofise. Ieškodama būdų, kaip išeiti iš šios būsenos, radau straipsnių apie tai, kad po perdegimo atsigauti padeda gamtos terapijos. Viena iš jų yra miško terapija. Radau informacijos apie japonų mokslinius tyrimus miško poveikio tema, pradėjau domėtis, ieškojau gal kas veda tokias praktikas, bet nieko neradau. Tuo metu Lietuvoje nebuvo nieko panašaus. Net ir Europoje kažkodėl nelabai pavyko ką rasti. Jau buvau susiruošusi važiuoti į Japoniją pas vieną iš miško terapijos pradininkų, daktarą Qing Li, bet pamačiau „Facebook“ skelbimą, kad jis pats atvažiuoja į Lietuvą, į pirmąjį Miško festivalį. Jį pakvietė Miško festivalio organizatoriai Simona Vaitkutė ir Jurzdiko bendruomenė. Susipažinom, Qing Li vedžiojo mus po mišką, pristatė anglų kalba parašytą autorinę knygą „Miško maudynės“. Kadangi esu vertėja, pasiūliau leidyklai ją išversti. Tuo pačiu metu baigiau miško maudynių gidų mokymus, nes Lietuvoje jų dar niekas nevedė.
Kaip apibūdintumėte miško terapijos procesą pagal Shinrin-yoku metodiką?
Yra du pagrindiniai dalykai: būti čia ir dabar, pasinerti į mišką per pojūčius. Tai yra patyriminė praktika – būti sąmoningam, dėmesingam, panirti į gilaus atsipalaidavimo būseną. Ją pasiekti padeda seanso struktūra, kurią sudaro tam tikri pratimai, miško terapijoje vadinami kvietimais.
Kokie buvo Jūsų pirmieji įspūdžiai apie miško terapiją, kai pradėjote ją praktikuoti?
Aš pati išbandžiau miško terapijos seansą tik nuvažiavus į mokymus. Anksčiau to nebuvau patyrus. Savarankiškai praktikuodavau pati tai, ką buvau perskaičiusi iš knygų. Mokymai vyko Pietų Švedijoje. Po kiekvieno iš seansų jaučiausi atsigavusi, ištrūkusi iš ruminavimo – užburto minčių rato, kai neigiama mintis veja mintį. Ruminavimas būdingas perdegimui, kai panyri į depresyvią būklę, tave „kabina“ neigiamos mintys ir atrodo, kad negali iš jų ištrūkti.
Dvi-trys valandos sąmoningo buvimo miške, duodant kūnui užduočių: klausytis, uosti, čiupinėti, tyrinėti, man buvo tikra atgaiva. Kai kūnas užimtas paprastomis, gan maloniomis užduotimis, protas pailsi nuo nuolatinio situacijų analizavimo.
Kokias asmenines transformacijas pastebite savyje dėl miško terapijos?
Per tuos metus, kai pati aktyviai praktikuoju, vedu seansus, jaučiu, kad ryšys su gamta, mišku stiprėja. Miške būnu ne vien tada, kai veduosi grupes: kaskart prieš miško maudynių seansą ateinu gerokai anksčiau arba prieš dieną, susidėlioju maršrutą, apsižiūriu vietovę. Net jei maršrutą būnu apžiūrėjusi išvakarėse, prieš miško maudynes, jei pavyksta, ateinu anksčiau, kad pabūčiau miške viena, nurimčiau, nusiteikčiau, pasikraučiau.
Be to, stengiuosi kasdien turėti savo asmeninę praktiką miške. Kuo daugiau būnu miške, tuo labiau norisi jį pažinti: augalus, jų tarpusavio santykius, ekosistemas, kaip čia viskas veikia. Kuo labiau jį pažįstu, tuo ryšys su aplinka gilėja.
Žinoma, kai būnu miške su grupe, aš esu už ją atsakinga, tad tai ne tas pats, kaip miške būti vienai ar dalyvauti kito gido vedamame miško maudynių seanse. Bet net ir vesdama miško maudynes pati gaunu teigiamo miško poveikio.
Pastebėjau, kad miškas gydo mano perfekcionizmą. Nors pats miškas kaip ekosistema veikia tobulai, jame sunku būtų rasti absoliučiai tobulą objektą: nepriekaištingai proporcingą lapą ar gėlės žiedą. Įsižiūrėjus, visi turi kažkokių trūkumų, netobulumų, bet tai netrukdo mums jais grožėtis. Miške kiekvienas randa sau vietą.
O kokių medžių ieškome miške? Kurie labiausiai traukia akį? Tiesūs, jauni, vienodi, tokie kaip kiti? Ar seni, su laiko žymėm, pakrypę, ne tokie kaip visi? Tai kodėl mes, žmonės, taip siekiame tobulumo ir per tai imame vienodėti?
Ši sveikatinimo metodika yra vadinama „miško maudynėmis“. Kaip kilo idėja šiam pavadinimui?
Šis terminas sugalvotas Japonijoje. Japoniškai „shinrin-yoku“. Jis metaforiškas, poetinis, turintis perkeltinę prasmę. „Shinrin“ reiškia miškas, „yoku“ – maudytis.
Nors į šią terapiją yra žmonių, atėjusių su rankšluosčiais, bet iš tiesų miško maudynėse mes nesimaudome, nebent norisi ir maršrute yra ežeriukas ar upelis.
Bet šiaip tai yra pojūčių panardinimas į miško atmosferą.
Buvote turbūt pirmoji Lietuvoje vykdanti miško terapiją. Ar baigėte kokius nors mokymus? Kaip į tai reagavo aplinkiniai? Ar buvo lengva pritraukti žmones į šią terapiją?
Aš turbūt buvau pirmoji sertifikuota miško maudynių gidė ir, ko gero, ta, kuri ilgiausiai ir intensyviausiai vykdo šią veiklą. Jau šeštus metus vedu miško maudynes visoje Lietuvoje ir už jos ribų.
Baigiau mokymus tuometiniame Europos miško terapijos institute Švedijoje, tada ekoterapijos mokymus Pacifica Graduate institute JAV. Dabar pati dėstau Relational Ecotherapy institute Lenkijoje, Belovežo girioje.
Pačioje pradžioje, kai norėjome išleisti japonų imunologo Qing Li knygą apie miško maudynes, klausėme įvairių žmonių, kreipėmės ir į Japonijos ambasadą, ar nenorėtų paremti jos leidybos, tačiau tuo metu ši idėja buvo vertinama gana skeptiškai. Esą lietuviai ir taip mėgsta ir moka būti miške, tad buvo abejojama, ar bus tokios knygos paklausa.
Leidykla vis tik šia idėja patikėjo ir knygą išleido, sakyčiau, net gražesnę nei originalą, nes ją iliustruoja įspūdingos lietuviško miško nuotraukos.
Įdomu tai, kad lietuviškai mes ją išleidome anksčiau, nei ji pasirodė japonų kalba, mat parašyta ji buvo anglų kalba.
Vos tik pasirodžiusi knyga „Miško maudynės“ sulaukė didelio populiarumo: leidykla kelis kartus kartojo jos tiražus, nes vos tik pasirodydavo, žmonės ją iškart išpirkdavo.
Su miško maudynių seansais panašiai. Kai pradėjau juos vesti, iškart sulaukiau didelio susidomėjimo. Manau, visuomenėje buvo subrendęs poreikis gilesniam miško pažinimui, kitokiam buvimui jame. Be to, tikėtina, prisidėjo ir pandemija, kuri prasidėjo kai baigiau mokymus ir pradėjau dirbti šioje srityje profesionaliai. Iki šiol jaučiu didelį susidomėjimą iš žmonių bei įmonių, kurios rūpinasi savo darbuotojų sveikata.
Kuo miško terapija skiriasi nuo įprasto buvimo gamtoje?
Tai yra lėtas, sąmoningas, dėmesingas miško patyrimas. Tai ne žygis. Mūsų tikslas nėra nueiti iš vieno taško į kitą. Siekiame pabūti tam tikrą laiką miške, tyrinėdami jį per visus pojūčius. Ilsimės nuo nuolatinio produktyvumo, žingsnių skaičiavimo, tikslų siekimo, būname miške lėtai, mėgaudamiesi jo atmosfera. Kai niekur neskubi, dėmesingai tyrinėji aplinką, ima vertis gilesnis miško suvokimas: mišką imame matyti ne kaip foną, atsiveria daugiamatis jo vaizdas.
Kaip skirtingi metų laikai veikia miško terapijos praktikas?
Miško maudynės vyksta įvairiu metų laiku. Aišku, kūnui mažiausiai resursų reikia išnaudoti vasarą, kai yra toks oras kaip šiandien: nei per karšta, nei per šalta, nelyja, nesninga, nėra vėjo. Tokiu oru atsipalaiduoti lengviausia. Vis dėlto lietus mūsų nestabdo. Miško maudynių dalyviai dalijasi, kad per lietų miške labai įdomi patirtis: pakinta kvapai, garsai. Juk vienas retai išeisi į mišką, kai lyja.
Rudenį taip pat įspūdingas miško kvapas, o dar spalvų patyrimas.
Žiemą įdomu sniegas, jame atsirandantys pėdsakai. Galima tyrinėti gyvūnus, užmegzti su jais ryšį, ieškoti tylos, nes žiemą miškas tarsi nuščiuvęs, bet ar tikrai? O koks yra apsnigto miško kvapas?
Vis dėlto šaltuoju metu miško maudynės vyksta kiek kitaip. Miško maudynės – lėta praktika, tačiau žiemos metu tarp lėtų kvietimų mes pajudame, pasportuojame, kad sušiltume. Turime karštos arbatos, kartais, kai miško maudynės vyksta stovyklavietėje, verdame sriubą ant laužo.
Pavasarį miške regą ir kitus pojūčius traukia žydėjimas, nauja pradžia, gausa.
Miške yra ką veikti kiekvienu metų laiku.
Kokia yra miško terapijos filosofija?
Sakyčiau, kad leisti miškui pasirūpinti tavim, kad tu galėtum pasirūpinti juo. Miško terapijoje svarbu tinkamas nusiteikimas, požiūris – ne vien imti iš miško, ne vien naudotis jo gydomosiomis galiomis, bet ir duoti jam. Tai yra apie abipusį ryšį.
Atrodo, ką mes galime duoti miškui? Savo dėmesį, domėjimąsi juo, pagarbą. Kuo daugiau žinai, kuo stipresnį ryšį turi su juo, tuo mažiau norėsi kenkti miškui. Taip pat galėsi pasakoti visiems apie tai, kaip viskas miške veikia, kad kuo daugiau aplinkui būtų sąmoningesnių žmonių, kurie saugotų tai, ką mes turime.
Kaip miško maudynės gali padėti vaikams ir jaunimui?
Miško terapiją vaikams mes labiau vedame per žaidimo formą. Suaugusiems šiais laikais svarbu sulėtėti, pailsėti, atsipalaiduoti, o vaikai turi daug judrumo, nuotykių troškimo, todėl miško maudynes jiems „sužaidybiname“.
Svarbu juos mokyti pagarbos miškui, taip pat, kad jie užmegztų ryšį, kad turėtų malonių prisiminimų apie gamtą.
Suaugę žmonės, atėję į šią terapiją, neretai dalinasi prisiminimais, kaip su tėvais važiuodavo grybauti, uogauti, vaikščiodavo pajūrio miškais.
Miško maudynės vaikams yra apie tai, kaip megzti ryšį su mišku, kurti prisiminimus, kad vėliau jie rūpintųsi, saugotų jį.
Kokia yra Jūsų didžiausia motyvacija dirbant šioje srityje?
Matyti, kaip žmones tai paveikia. Per tiek metų esu turėjusi labai daug įvairių grupių, įvairiausių žmonių. Ir praktiškai nėra buvę žmogaus, kuris po miško maudynių išeitų toks pat skeptiškas, kaip atėjo. Į šią terapiją ateina įvairiai nusiteikusių, ir neretas patiria transformaciją.
Miškas turi realų, moksliškai įrodytą poveikį fiziniam kūnui ir psichikai, o miško maudynių seanso struktūra, lėtas buvimas, miško tyrinėjimas per pojūčius ir jo pažinimas leidžia mums prisiminti tai, ką visada žinojom – kad esame gamtos dalis.
Kuo daugiau žmonių bus per patyrimą suvokę, kad yra gamtos dalis, tuo greičiau mes, kaip visuomenė, iškelsim rūpinimąsi gamta kaip savo pagrindinį prioritetą.
Be to, man labai įdomu, kai dalyviai pasidalina savo patirtimis. Po miško maudynių jaučiuosi praturtėjusi: juk tą patį dalyką daugelis iš mūsų išgyvena ir interpretuoja skirtingai.
Miško terapija yra socializavimosi praktika, dalijamės savo mintimis, reflektuojame. Žmonės neretai pateikia gilių įžvalgų.
Tai mane įkvepia. Žinoma, motyvuoja ir pats miškas. Dėl to ir pradėjau šią veiklą: norėjau ne tik pati jame būti kuo daugiau, bet ir dalintis su kitais.
Kokią žinutę norėtumėte perduoti tiems, kurie dar nėra išbandę šios terapijos?
Terapiškai būti miške galima ir savarankiškai, nebūtina eiti su grupe. Galima lėtai tyrinėti mišką per pojūčius: garsus, vaizdus, kvapus. Reguliaria savarankiška miško maudynių praktika rekomenduoju užsiimti net jei retkarčiais išeinate į mišką su grupe.
Idealu būtų turėti tokią vietą miške ar kitur gamtoje (netgi parke ar savo sode), kurioje kasdien kažkiek laiko galėtumėte stebėti gamtą, tyrinėti, kaip joje vis kažkas pasikeičia.
O jei nedrąsu eiti į mišką vieniems, kviečiu išbandyti miško maudynes su grupe. Didelė tikimybė, kad čia rasite bendraminčių, nes į viešas miško maudynes dažniausiai susirenka tie, kuriems rūpi miškas.
Ačiū Milai Monk, kuri visiems dalyviams padėjo artimiau susipažinti su mišku ir suteikė progą atsiriboti nuo išorinių trukdžių, problemų ir pasinerti į gamtos pasaulį. Manau, skaitytojai taip pat yra dėkingi šiai miško terapijos gidei, kuri išsamiai ir įdomiai atsakė į klausimus ir artimiau supažindino su miško maudynėmis.
Taip pat už puikiai įamžintas renginio akimirkas dėkoju Edmundui Šimaičiui. Šios nuotraukos vaizdžiai atskleidžia, kas yra toji miško terapija.