Ypatingi Švėkšnos atlaidai – Dievo dovana chorui

Liepos 21 d. Elektrėnų kamerinis choras „Salve“ (vadovė Laima Mažuolytė) giedojo didingoje Švėkšnos šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje vykusiuose Šv. Jokūbo at­laiduose. Keliaudami iki Švėkš­nos choristai aplankė Panemunės pilis ir Pietų Žemaitijos miestus.

Atradimų kupinas kelias

Kelionės maršrutas vedė vienu iš gražiausių Lietuvoje Panemunės keliu per Raudondvarį, Veliuoną, Jurbarką. Rodos, ne kartą lankytos vietos, tačiau mūsų nuolat atsinaujinanti Lietuva tuo ir žavi, kad net ir trečią ar ketvirtą kartą lankydamasis tame pačiame miestelyje ar dvare kaskart atrandi ką nors nauja.
Pravėrę išpuoselėto Raudondvario dvaro duris sužinojome, kad kaip kultūros ir meno centras dvaras išgarsėjo valdant Benediktui Emanueliui ir Benediktui Henrikui Tiškevičiams (nuo 1832 iki 1915 m.). Grafas Benediktas Emanuelis per­planavo rūmų interjerą, suprojektavo ir pastatė daug naujų dvaro pastatų, įrengė parką. Tačiau vienas faktas apie šį grafą nuliūdino: už darbus dvare dirbusiems darbininkams Benediktas Emanuelis sumokėdavo dvaro bravore išvaryta degtine. Jo anūkas Benediktas Henrikas buvo aistringas keliautojas, medžiotojas, fotografas, kultūros mecenatas. Apkeliavo daugelį Afrikos, Azijos šalių. Iš savo kelionių parveždavo vertingų moksliniu požiūriu daiktų, etnografinio meno kolekcijų, pasaulinių vaizduojamojo meno šedevrų. Daugelis jų atsidurdavo Raudondvaryje. Pilyje sparčiai augo retų knygų (apie 10–20 tūkst. knygų ir rankraščių) ir muzikos natų biblioteka, buvo įrengti „Persiškasis“ ir „Arabiškasis“ kambariai, pirmojo aukšto didžiojoje salėje eksponuojamas Jano Mateikos tapytas įspūdingo dydžio paveikslas „Steponas Batoras prie Pskovo“. Šio paveikslo kopija puošia dvarą ir šiandien. Grafas B. H. Tiškevičius buvo tarptautinėse parodose išgarsėjęs fotografas, vienas pasaulinės meninės fotografijos pradininkų. Kelionės po Kiniją metu grafui suteiktas mandarino titulas. Beje, B. H. Tiškevičius pinigais ir rekomendaciniais laiškais padėjo jaunam kompozitoriui, būsimam choro dirigentui, vargonininkui ir Lietuvos muzikos patriarchui Juozui Naujaliui studijuoti Varšuvos konservatorijoje. Šis faktas kiek nuramino Tiškevičiais pasipiktinusius, bet muzikai neabejingus choristus, ir jie patraukė toliau.

Veliuoną garsina viena įs­tabiausių gotikinių skulptūrų Lietuvoje

Ant aukštų kalvų įsikūrusi Veliuona nudžiugino ne tik savo miestelio istoriją puikiai išmanančiu gidu Gediminu Klangausku, vis dar žaliuojančiais gelsvažiedžiais tulpmedžiais, kurie Veliuonos dvaro parką puošia jau beveik 200 metų, bet ir linksmomis varlių skulptūromis, kartu su Vytauto paminklu draugiš­kai sugyvenančiomis miestelio­ cen­trinėje aikštėje. Iš aukštybių miestelio pakrašty žvelgiantis ir plačiai rankomis laiminantis skulptoriaus Sigito Straigio „Kristus“ irgi niekur nepabėgęs, tik gerokai atsinaujinęs. Tačiau didžiausia įspūdį Veliuonoje paliko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia: iš jos varpinės bokšto atsiveria nuostabus vaizdas į Nemuną, o jos viduje mes išvydome „Veliuonos Madoną“ – vie­ną įstabiausių gotikinių skulptūrų Lietuvoje. Skulptūra sukurta 1500–1520 m. Prūsijos karalystėje, Elbinge, nežinomo profesionalaus altoriaus meistro. Dėl didelės meninės vertės ir saugojimo sąlygų skulptūros originalas saugomas M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Tačiau sukurta kopija nenusileidžia originalui ir priverčia aikčioti žvelgiant į jos grakščias linijas. Taip pat aikčioti privertė ir nenusakomo grožio menininkės Rasos Rožinskienės iš mezginukų, karoliukų, medžiagų skiaučių ir pan. sukurtų angelų paveikslų paroda „Ką kalba angelai…“. „Kviečiu išgirsti tylų jų kvietimą – mylėk…“ – sako menininkė. Iš tiesų, tąkart širdį užliejusi meilės banga lydėjo mus visą kelionę.

Atsinaujinusi Panemunės pilis

Su tokia meilės prisipildžiusia širdimi skaniai, bet iš tiesų nepigiai papietavome bistro „Keltininkas“. Visuo­met savo kelionėse noriai remiame jaunus menininkus arba pradedančius verslininkus, bet šįkart pietūs (kad ir lėtai troškinti duonkepėje pagal senus kaimiškus receptus) sukėlė labai daug diskusijų. Ką gi, gal ir gerai. Juk tik ginčuose gimsta tiesa.
Diskusijoms aprimus apžiūrė­jome po beveik dviejų šimtų metų vėl svetingai duris atvėrusią renesansinę rezidencinę Panemunės (Vytėnų) pilį. Ji išsiskiria savo efektingu dydžiu (išlikę keturi korpusai sudaro uždarą kiemą) ir išlikusia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus menančia sienų tapyba. 1597 m. Panemunę įsigijo vengrų kilmės pirklys Janušas Eperješas. Keturios jo palikuonių kartos valdė Panemunę, o vėliau pilį įsigijęs Žemaičių seniūnas Antanas Anupras Gelgaudas gerokai ją perstatė suteikdamas pastatui klasicizmo stilių. Pilies darbuotojai labai vertina skirtingų epochų – renesanso, baroko ir klasicizmo – dermę, tačiau mums didžiausią įspūdį paliko pilies kalėjimas ir XVIII a. pilies virtuvė su išrikiuotomis unikalių receptų užpiltinėmis. Beje, labai smagu, kad Panemunės pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai (VDA) – gyvenantieji atokiau nuo Vilniaus turi progos susipažinti su naujausiomis meno tendencijomis, nes pilyje nuolat vyks­ta VDA studentų darbų parodos. Šįkart ir mes turėjome galimybę įsijausti į VDA Grafikos ir tapybos katedrų III kurso studentų darbus, eksponuojamus parodoje „Pamirštųjų renesansas“, ir pamatyti, kaip I kurso scenografijos specialybės studentai įsivaizduoja XVI a. kunigaikščių dėvėtus kostiumus. Tokia istorijos ir meno sintezė teikia vilties, kad artimiausią šimtmetį ši geriausiai išlikusi renesansinė pilis bus išsaugota ­ateities kartoms.

Jurbarko ir Pagėgių įžymybės

Kadangi toliau kelias vedė per Jurbarką, trumpam stabtelėjome pasimelsti Švč. Trejybės bažnyčio­je, į dangų iškėlusioje dvi 21 m ilgio bokštų smailes, ir pasigrožėti išlikusiu labai kukliu Jurbarko senamiesčiu, kurį dabar įprasmina Sinagogų aikštės memorialas – vienintelis pasaulyje paminklas, skirtas šimtus metų drauge gyvenusių žydų ir lietuvių bendrai istorijai, ir puošia šiuolaikinio meno kūrinys – jurbarkiškio Lino Židulio miestui padovanota skulptūra „Pantera“. Tokia technika sukurtos skulptūros Lietuvoje dar neteko matyti – „Panteros“ kūną, neskaitant uodegos, sudaro 100 atskirų akmens luitų.
Įvažiavę į Pagėgių savivaldybę patekome į Rambyno regioninio parko teritoriją. Tankiame Vilkyškių miške, kaip ir dera tikrai raganai, auga Lietuvos įžymybė – Raganų eglė. Pasak legendos, šioje vietoje raganos susmeigdavo šluotas ir eidavo vilioti jaunuolių. Kai viena raganaitė įsimylėjo vaikiną ir negrįžo laiku, jos šluota sužaliavo, todėl dabar galime grožėtis 34 m aukščio medžiu. 80 cm aukštyje eglė šakojasi į 13 kamienų; iki 2007 m. jų buvo 18, tačiau 2007 m. rudenį viena atšaka nulūžo dėl gausiai iškritusio sniego, o 2022 m. sausį dar 4 nulaužė vėtra. Nepaisant garbaus 170 metų amžiaus, 2017 metais Raganų eglė išrinkta Lietuvos metų medžiu, o 2018 m. dalyvavo Europos metų medžio ­rinkimuose.

Ypatingi Šv. Jokūbo atlaidai

Puikiai pavakaroję ir pailsėję Jomantų slėnyje, buvome pasirengę įvykdyti svarbiausią šios kelionės misiją – kartu su Palangos orkestru (vadovas Vygantas Rekašius) pagiedoti Švėkšnos parapijos Šv. Jokūbo atlaidų Mišiose. Šiemet Švėkšnoje vykę atlaidai buvo ypatingi. Šv. Mišioms vadovavo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Taip pat iškilmėse dalyvavo Jakubovo parapijos klebonas kun. Stanislovas Červinskis, kuris laikinam pagerbimui Švėkšnoje atsivežė šv. Jokūbo relikviją. Kartu su kunigu dalyvavo ir Radvanicės savivaldybės meras Pavelas Pivka bei jį lydintys asmenys, šv. Jokūbo brolijos nariai iš Lenkijos. Švėkšnos parapija nusprendė įrengti šv. Jonui Pauliui II atskirą altorių, todėl per šiuos atlaidus įvyko šv. Jono Pauliaus II relikvijų inauguracija bei šv. Jono Pauliaus II paveikslo pašventinimas, kurį nutapė dailininkas Stanislovas Adomaitis. Homilijoje Telšių vyskupas kalbėjo apie poilsio svarbą žmogaus gyvenime ir priminė, jog tarp Dešimties Dievo įsakymų yra įsakymas nedirbti šventą dieną. Dievas įsako ilsėtis, atostogauti ir kviečia į savo bendrystę. Ganytojas priminė pagrindinius momentus iš šv. Jokūbo ir šv. Jono Pauliaus II gyvenimo. Vyskupas kalbėjo: „Bažnyčia, kuri gauna šventųjų relikvijas, yra turtingesnė už kitas bažnyčias. Šventieji ragina sekti jų pavyzdžiu. Pranašas Jeremijas šiandien skaitinyje skelbia: „Vargas ganytojams, kurie išblaško avis…“ – Tačiau galima pasakyti, kad laimė tai kaimenei, kuri turi gerus ganytojus: laimė tai parapijai, kurios klebonas rūpestingas, laimė tam kraštui, kurio vyskupams rūpi avys, rūpi žmonės… Tiek apaštalas Jokūbas, tiek šv. Jonas Paulius II yra tie gerieji ganytojai, kurie rūpinosi ne tik savo sielos išganymu, bet jiems rūpėjo žmonės, jų išgelbėjimas.“
Svečius sveikino Seimo narys Zigmantas Balčytis ir Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis. Pasak Seimo nario, Švėkšnos parapija priklauso šv. Jokūbo piligrimų keliui, todėl sulaukia vis didesnio ne tik tautiečių, bet ir tarptautinio dėmesio, o pats miestelis ir bažnyčia tampa tikru traukos centru. Z. Balčytis sakė neabejojantis, kad ateityje ta trauka tik didės, mat šiame miestelyje gyvena ypač aktyvi bendruomenė, aktyviai dirba ir klebonas Julius Meškauskas.
Kokia darni ir aktyvi Švėkšnos bendruomenė, įsitikinome ir mes. Po šv. Mišių į klebonijos sodą agapei buvo pakviesti visi susirinkusieji į atlaidus. Stalai lūžo nuo vaišių, kurias pagamino bendruomenės nariai. Ovidijus Vyšniauskas, atlikdamas populiariausias savo dainas, sveikino visus ir liudijo savo tikėjimą. Simbolinėmis atminimo dovanomis su Švėkšnos kunigu apsikeitė ir mūsų choras. Visi žmonės spinduliavo gerą nuotaiką.
1900–1905 m. statant naują Švėkšnos bažnyčią 5 000 rublių paaukojo ir Švėkšnos dvarininkas, garsios Pliaterių giminės grafas Adomas Alfredas Pliateris. Jo nurodymu buvo pastatytas gražus tiltas, jungiantis dvaro rūmų parką su bažnyčios šventoriumi. Minėtas grafas palaidotas po didžiuoju bažnyčios altoriumi. Galbūt todėl šio miestelio bendruomenė ir yra tokia vieninga, nes turi kilnių istorijos pavyzdžių ir gilias bendruomeniškumo tradicijas.

Skulptorių išpuošta Tauragė

Šventei pasibaigus patraukėme namų link, bet pakeliui stabtelėjome kadaise Lietuvos pasienį kontroliavusiame mieste – Tauragėje. Iš gidės Vitos lūpų sužinojome, kad labiausiai miestą puošia du skulptoriai: Lietuvos nacionaline premija apdovanotas Remigijus Midvikis (turbūt visi Vilniuje matė jo sukurtą Karaliaus Mindaugo paminklą) ir Kęstutis Plyskaitis, puikiai įvaldęs kalvystės meną. Jų dėka šalia miesto muziejaus stovi didingas tauras, mieste pagerbti Tauragei nusipelnęs režisierius Antanas Naraškevičius ir filosofas, Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjas Vydūnas, pirmą kartą sukurtas erdvinis ekslibris „Senis ir jūra“, skirtas rašytojui Ernestui Hemingvėjui, senasis paštas, kuriame keliaudamas buvo apsistojęs garsus rašytojas romanistas Onorė de Balzakas, pasidabino karieta, Civilinės metrikacijos skyrius – skulptūra „Vaisingumo deivė“, o miesto parkas – daug diskusijų sukėlusia sėkmės deive. R. Midvikis, deja, jau iškeliavo anapilin, tačiau K. Plyskaitis, sprendžiant iš gidės pasakojimo, yra darbštus ir idėjų nestokoja. Tad reikia tikėtis, kad Tauragėje atsiras erdvių, kurias papuoštų jo darbai.
Saulei nusileidus patraukėme na­mo. Nemažas atstumas iš Tauragės iki Elektrėnų. Tačiau tiek daug grožio retai kada vežiesi savo širdyje. Už tai esame labai dėkingi monsinjorui Jonui Sabaliauskui ir Švč. M. Marijos, Kankinių Karalienės parapijos parapijiečiams, parėmusiems mūsų kelionę.

Choro seniūnė
Beatričė Jaroševičienė