Virginija Šimkūnienė
Tokius žodžius interviu pabaigoje ištarė Vievininkų kaimo bendruomenės pirmininkas, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Trakų skyriaus pirmininkas, NGS valdybos narys bei Elektrėnų ir Kaišiadorių policijos veteranų vadovas Gintas Vilkelis.
Jis – buvęs desantininkas, tarnavęs spec. dalinyje. Su parašiutu iš lėktuvo atlikęs daugiau kaip 1000 šuolių. Šis vyras yra Sąjūdžio ir Laisvės gynėjas. Ilgametis policijos pareigūnas dabar gyvena aktyvų savanorio gyvenimą. Bet apie viską iš eilės.
Ilgametis kraujo donoras
Gimė Gintas Vilkelis Lazdijuose, o vaikystę praleido Marijampolėje. „Nuo pat vaikystės žinojau, kad noriu ginti, tą žinią neša net mano vardas Gintas“, – sako vyras. Paklaustas, kas jam išugdė tokį stiprų bendruomeniškumo jausmą, Gintas sako, kad tai kyla jam iš vidaus.
Vyras pasakoja, kad daugybę kartų jis yra davęs kraują kaip donoras. Pasak jo, tą jis daro ne dėl pinigų ar garbės – tiesiog žino, kaip kraujas reikalingas ligoniams, nukentėjusiems avarijose, kitur. Kraują duoti G. Vilkelis važiuoja dažniausiai į Elektrėnus, bet yra davęs kraują ir Trakuose, ir Vilniuje. Tai jis daro daugybę metų, kas du mėnesius. Dažniau negalima, nes pakenktų pats sau.
Sąjūdietis – nuo Atgimimo pradžios
Į Sąjūdžio veiklą G. Vilkelis įsitraukė 1989 metais. Su draugais, kaimynais jis vykdavo į mitingus, ten saugojo dalyvius. Vyrai susirinkdavo būstinėje, jiems būdavo išduodami specialūs žali raiščiai su Vyčiu. Būdami mitinguose savanoriai stebėdavo, kad nebūtų provokacijų, kad nekiltų muštynių. Kaip prisimena pašnekovas, laimei, nieko baisaus tuomet neįvyko. Gintas Vilkelis dirbo inžinieriumi Melioracijos valdyboje, tekdavo atsiprašyti iš darbo.
Supratęs, kad laukia ilga išsivadavimo iš sovietų okupacijos kova, vyras pakeitė darbą, kad turėtų daugiau laisvo laiko. Jis pradėjo dirbti sukarintoje gaisrinėje Elektrėnuose, po budėjimų turėdavo net kelias išeigines.
Jam teko ne kartą budėti prie Parlamento rūmų ir juose. Su juo vykdavo broliai Nikodemas ir Zigmas Vaikšnorai, Juozas Gurskas.
Krašto apsaugai vadovavęs Audrius Butkevičius vyrų buvo ne kartą paprašęs pagaminti Molotovo kokteilių. „Man, kaip buvusiam desantininkui, tai buvo žinoma. Buvau pasirengęs tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kartą mano žiguliuką, vykstant į Vilnių, prie Grigiškių, magistralėje sustabdė rusų kariškiai, stovėję ten su tankete. Mano automobilio bagažinė buvo pilna butelių su Molotovo kokteiliais. Laimei, aš turėjau rusišką MVD pažymėjimą, jį parodžius ir pasakius, kad važiuojame į Minską, mus paleido be jokio patikrinimo. Tą kartą galėjo viskas baigtis daug liūdniau“, – prisimena G. Vilkelis.
Įsitraukęs į Sąjūdį, G. Vilkelis metė darbą ir gaisrinėje, o šeimai išlaikyti užsiėmė nuo metu populiariu bizniu – prekyba.
Apie 1991 metus kūrėsi SKAT. G. Vilkelis pradėjo ten tarnauti, tapo Vilniaus rinktinės Trakų būrio savanoriu. Pradžioje jame buvo tik 6 vyrai, per metus išaugo iki kelių šimtų drąsių vyrų. Elektrėnų būriui vadovavo Gintautas Akelis, o Vievio–Elektrėnų vyrais rūpintis buvo pavesta Gintui.
Darbas policijoje užgrūdino
Kaip atsimena pašnekovas, tuomet jo būrio vyrams tekdavo dažnai budėti prie karinio komisariato. Savanoriai stebėdavo, kas atvažiuoja, kas atvežama ar išvežama. G. Vilkelis pasakojo apie vieną atmintin įstrigusį įvykį. Jis ir dar keli vyrai budėjo prie komisariato. Jiems nežinant kažkas davė komandą atvežti didžiulį savivartį žvyro ir užpilti dvejus komisariato vartus. „Mašina buvo didžiulė, galinga. Kai išpylė žvyrą ant vienų komisariato vartų, geležiniai vartai neatlaikė ir išgriuvo kartu su mūrine tvora. Kilus dideliam triukšmui, atbėgo rusų karininkai, mane suėmė. Su savimi kelnių kišenėje turėjau granatą. Pagalvojau, kad nesileisiu nušaunamas, susisprogdinsiu su jais. Buvo tuomet man 30 metų, namie du mažamečiai vaikai. Delsiau traukti granatos žiedą, nors girti rusų karininkai – jų buvo gal dešimt – nusitaikę ginklus laikė mane ant taikiklio. Tačiau išgirdęs kilusį triukšmą atvyko policijos komisaras Z. Šavareika su policininkais. Jie tą naktį budėjo komisariate. Jis atvyko, pasiaiškino su komisariato karininkais ir mane išsivežė. Taip likau gyvas. Z. Šavareika tuomet man pasakė: mums reikia drąsių vyrų ir mane pakvietė dirbti į Lietuvos policiją. Trakuose išdirbau 3 mėnesius, perėjau į Elektrėnų policijos nuovadą“, – apie savo darbo policijoje pradžią pasakojo G. Vilkelis.
Elektrėnuose jis buvo paskirtas budėtoju, tuomet jo sprendimo klausydavo visi. „Nežinojome, kas bus. Ta nežinomybė pasibaigė po 1991 metų pučo. Vadovaudamas savanoriams G. Vilkelis su kitais vyrais saugojo geležinkelį. Laisvu laiku mokėsi karinių dalykų, treniravosi. Į būrį G. Vilkelis kvietėsi pažįstamus, draugus, nes reikėjo pasitikėjimo ir savitarpio supratimo.
Po dešimties metų darbo Elektrėnų policijoje Gintas Vilkelis grįžo į Vievio policijos nuovadą. Nuovados vadu jis išdirbo 10 metų. Už savanorystę, gynėjo veiklą Gintas Vilkelis yra pelnęs daugybę apdovanojimų ir padėkų.
Kaimo bendruomenė – lyg didelė šeima
Šiuo metu G. Vilkelis gyvena Vievininkuose. Jis čia įkūrė Vievininkų kaimo bendruomenę, jai vadovauja jau daugiau kaip 20 metų. „Mūsų gyvenvietėje žmonių nedaug, vieni kitus pažįstame. Bet po bendruomenės vėliava buvo lengviau kurti bei įgyvendinti įvairius projektus.
Vyras su žmona Gene užaugino du vaikus. Dukra Gitana tapo policijos pareigūne, dirba Vilniuje. O sūnus Aivaras inžinierius, projektuoja kelius.
Gintas Vilkelis kaip pareigūnas anksti buvo išleistas užtarnauto poilsio. Vyras verčiasi individualia veikla, dirba apsaugoje.
„2022 metų vasario mėnesį prasidėjus karui Ukrainoje neradau sau vietos. Tuomet nežinojau, ką daryti, kaip padėti kariaujančiai Ukrainai ir jos žmonėms. Vieną dieną paskambino draugas ir pasakė, kad reikia 10 asmenų, kurie galėtų nuvairuoti 10 didelių „Neoplan“ autobusų iš Kauno į Ukrainą. Taip prasidėjo mano paramos veikla, kuri tęsiasi iki šiol“, – sako G. Vilkelis.
Su parama Ukrainai – į subombarduotus miestus
Karo pradžioje Kauno „Kautra“ nutarė padovanoti Ukrainai 10 autobusų – jie buvo sutvarkyti, suremontuoti. Dešimt autobusų buvo pilnutėliai prikrauti paramos – karinės amunicijos, higienos daiktų, drabužių, vaistų. Vieni per kitus rinkome patikimus žmones šiai užduočiai atlikti.
„Važiavome, nežinodami, kas mūsų laukia. Neprivažiavę Lvivo atidavėme autobusus ukrainiečiams. Tuomet dar niekas nežinojo, kaip perduoti paramą. Vėliau pradėjome važinėti į nulinę zoną. Nulinė zona, tai fronto linija. Ten turėjome pažįstamą kazoką Jurko Katrič, teko kartu su juo saugoti Parlamentą Vilniuje. Pasakiau jam, kad mes atiduodame jums skolą. Jūs tada padėjote Lietuvai atgauti nepriklausomybę, mes dabar padėsime Ukrainai. Priešas mūsų bendras.
Tokios kelionės į karo alinamą Ukrainą jau tapo Ginto Vilkelio kasdienybe. Jis ten vyko kokius 25 kartus. Veža keturiais ratais varomus automobilius, mikroautobusus, neperšaunamas liemenes, kariškus rūbus, generatorius, dronus, apkasų žvakes, medikamentus, neštuvus, maskuojančius tinklus, konservuotus maisto produktus, kitus reikalingiausius daiktus.
Gintas Vilkelis su savo draugais priklauso Eugeno Konovaleco fondui.
Eugeno Konovaleco labdaros ir paramos fondas yra ne pelno siekianti organizacija, kurią įkūrė Viktoras Černišuk, Raimundas Kaminskas ir Arūnas Surdokas 2018 m. Fondo tikslas yra „gėris veikloje“ principo įgyvendinimas, pritraukiant prie labdaros projektų kuo didesnį neabejingų ir aktyvių žmonių ratą. Fondas buvo pradėtas siekiant veiksmingai dirbti žmonėms, pašalinant privačių ir visuomeninių problemų priežastis; naudoti geriausią Lietuvos ir užsienio patirtį; unikalių sisteminių sprendimų kūrimas; pasiekti maksimalius rezultatus kiekvienu projektu ir adresiniu veiksmu.
Vienas iš fondo vadovų – buvęs savanoris ir G. Vilkelio pažįstamas Arūnas Surdokas. Vyrai su parama vyksta į Charkivą, Iziumą, Bučą, Kramatorską, Slavianską, Dniprą ir kitus pafrontės miestus. G. Vilkelio bendražygiai, buvę savanoriai Arūnas Surdokas, Antanas Burokas. Jie turi patirties, žinių, kaip elgtis sudėtingose situacijose. „Važiuojame prastais, išdaužytais keliais. Tenka važiuoti labai greitai, kad būtų sunkiau į juos pataikyti. Yra buvę ir apšaudymų. Labiausiai jaudinančios akimirkos – kai ateina nepažįstami žmonės, apsikabina, dėkoja. Paskutinėje mūsų kelionėje vyko ir moteris, šaulė Asta Povilaitytė. Stebėjomės jos drąsa ir ištverme vairuojant automobilį, gerai susitvarkė ir pati nuvairavo automobilį beveik 2,500 km“,- sako G. Vilkelis.
Nuvykę į Ukrainos miestus vyrai ne tik išdalina paramą. Jie bendrauja su kariais, lanko žuvusiųjų kapus. Kario laidotuvėmis rūpinasi valstybė, prie kiekvienos kapavietės plevėsuoja Ukrainos vėliava.
Prie baimės ir pavojų – priprantama
„Iš pradžių buvo baisu, bet pripratome. Žmona manęs nebando perkalbėti nuo šios veiklos – pažįsta, žino, kad neperkalbės. Į Ukrainą, į vieną pusę tenka važiuoti apie 2,5 tūkst. kilometrų. Vien šių metų kovo mėnesį buvau tris kartus. Iš ten parsivežiau patį brangiausią apdovanojimą – Ukrainos liaudies didvyrio ženklą. Dabar darau nedidelę pertrauką – nes ilgos kelionės padarė savo. Dešinę koją labai ėmė skaudėti – paaiškėjo, kad užspaustas sėdimas nervas. Gydausi, važinėju į reabilitaciją. Kai tik pasveiksiu, vėl važiuosiu. Ginsiu, padėsiu, remsiu iki tol, kol vyks karas. Galvojau, kad jis baigsis daug greičiau. Gal kažkam naudinga, kad taip yra. Manau, kad Rusija mūsų nepuls. O karas pasibaigs, kai JAV, Kinija ir kitos didžiosios šalys susitars dėl taikos. Didžiosios šalys turi savų interesų, reikia laukti jų derybų“, – sakė G. Vilkelis.