Liturginės ir senosios muzikos dirbtuvių dalyviai Paparčių buvusio dominikonų vienuolyno koplyčioje
Gegužės 23 d. Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės parapijos kamerinio choro „Salve“ (vadovė Laima Mažuolytė) choristai dalyvavo Paparčių bendruomenės namuose vykusiose liturginės ir senosios muzikos dirbtuvėse. Tai dalis kaimų bendruomenės „Viltija“ vykdomo projekto „Kultūros savitumo, tradicijų puoselėjimas įtraukiant vietos jaunimą“.
Dirbtuves vedė vargonininkas ir chorvedys Dailius Kavalevskis. Mokantis naujas giesmes kartu buvo atliekami kvėpavimo, garso formavimo, vokalo lavinimo ir frazavimo pratimai. Aštuonias valandas trukusias meistriškumo pamokas vainikavo Paparčių buvusio dominikonų vienuolyno koplyčioje surengtas dirbtuvių dalyvių koncertas. Tačiau tik įžengus į kelis šimtmečius vienuolių maldas saugojusią vietą atsivėrė dominikonų vienuolyno, o kartu ir Paparčių miestelio istorija.
Paparčių vienuolynas pradėtas statyti 1650 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko Stanislovo Beinarto iniciatyva. Būdamas aktyvus krikščionybės skleidėjas, S. Beinartas dominikonams negailėjo nieko: šalia buvusio Paparčių dvaro pastatų išdygo ištaigingas dviejų aukštų vienuolynas su bažnyčia bei vidiniu kiemu, vienuoliams buvo užrašyta ir nemažai aplinkinių žemių. Vienuolynas garsėjo ne tik dailiais bokštais: jame veikė seminarija, kurioje dėstė vienuoliai (neretai – teologijos ar filosofijos profesoriai, žinių įgiję didžiausiuose Europos miestuose), šviečiamąją misiją palaikė ir milžiniška vienuolyno biblioteka. Manoma, kad vienu metu ši biblioteka buvo didžiausia Lietuvoje, o dėl retų leidinių į vienuolyną atvykdavo ir svečių iš tolimiausių kampelių.
Prie vienuolyno buvo įsteigta špitolė. Veikė didelis, pažangiai organizuotas ūkis: oranžerija, kalvės, staliaus dirbtuvės, siuvyklos, ledainės, bravorai. Vienuoliai pardavinėjo savo gamybos vyną, alų. Istoriniai dokumentai byloja, kad vienuolyno bažnyčios interjeras buvo dekoruotas septyniais altoriais, puošnia sakykla ir krikštykla, žymiais to meto tapytojų paveikslais. Grindys buvo marmuro plokščių, skliautai – iš plytų, iš dalies tapyti. Visas kompleksas su ūkiniais pastatais ir sodais užėmė daugiau nei 3500 kv. m.
Beveik du šimtus metų klestintis vienuolynas kėlė ir visos apylinkės gyvenimo lygį: vieta tapo ne tik religiniu, moksliniu, bet ir ūkio centru. Deja, po 1863 m. sukilimo žymusis vienuolynas buvo visiškai nugriautas. Šiandien iš vienuolyno nelikę beveik nieko, išskyrus koplyčią, senuosius vartus, vienuolių įrengtą vandens telkinių sistemą ir sodintas obelis.
2020 m. restauruota koplyčia dabar tapo puikia vieta pasinerti ir į sakralinės muzikos gelmes. Tą padėjo padaryti ir D. Kavalevskio kruopščiai parinktas dirbtuvių repertuaras. Čiulbant gausybei paukščių ir žydint alyvoms puikią akustiką išsaugojusioje koplyčioje suskambėjo Džovanio Pjerluidžio da Palestrinos „Jesu! Rex Admirabilis“ (XVI a.), liturginė giesmė „O Matko milosciwa“ (XVII a.), harmonizuota Jaceko Sykulskio, Sezaro Franko „Panis Angelicus“ (XIX a.), Domeniko Bartolučio „Gloria“ (XX a.) ir 1979 m. gimusio Davido Kušo OP pagal 98 psalmę sukurta giesmė „Džiūgauk visa žemė“. Akompanavo L. Mažuolytė.
Po koncerto vyko agapė ir nuveikto darbo aptarimas. Vėliau Paparčių bažnyčios vargonininkas ir Žaslių kultūros ir tradicinių amatų centro darbuotojas Viktoras Zujus kartu su minėto projekto iniciatore Audrone Neniškiene projekto dalyviams pravedė ekskursiją „Dominikonų vienuolyno lobynas ir dabartinis Paparčių gyvenimas“. Labai džiugu, kad šių žmonių dėka miestelis išsaugos ir savo istoriją, ir ją liudijantį palikimą.
Jau antrą kartą svečiuojamės Paparčiuose ir tobuliname sakralinės muzikos atlikimo meistriškumą, bet kaskart vis labiau sužavi vietos bendruomenės nuoširdumas ir neatrasti Paparčių istorijos lobiai.
Beatričė Jaroševičienė