Virginija Jacinavičiūtė
Tęsiame pasakojimą apie Kazokiškių mokyklą. Buvusių direktorių Rimanto Edvardo Sabučio ir Janinos Kielienės bei mokytojų Drąsos Ramanauskienės ir Vitos Norkūnienės prisiminimuose atsiskleidžia paskutinieji mokyklos gyvavimo dešimtmečiai – to meto tradicijos, šventės, stiprus bendruomenės ryšys ir ypatinga mažos mokyklos aura, kuri, nors ir likusi praeityje, iki šiol šildo širdį.
Rimanto Edvardo Sabučio prisiminimai: lietuviškumo sėkla ir persikraustymas
Knygoje „Kazokiškės. Seniūnija ir apylinkės“ rašoma, kad mokyklos direktoriais Kazokiškėse dirbo: Šeštokas, Jonytis, Česonienė, Vaitkevičiūtė, Kazlauskas, Lučiūnas, Sabutis, o paskutiniąja mokyklos direktore buvo Janina Kielienė.
Rimantas Edvardas Sabutis mokyklai vadovavo 20 metų. Šiame tarpsnyje mokykloje nutiko svarbus įvykis – ji perkelta į naujas patalpas. Vilniaus pedagoginiame institute baigęs Lietuvių kalbos ir literatūros studijas dirbti į aštuonmetę Kazokiškių mokyklą Edvardas Rimantas Sabutis atvyko 1982 m. Tuo metu mokyklai vadovavo Algirdas Lučiūnas, dirbo apie 10 mokytojų, buvo apie 70 mokinių. Į kaimo mokyklą pašnekovas atvyko su A. Miniumi, kuris kartu baigė studijas, jauni mokytojai nuomojosi kambarį Kazokiškėse pas pagyvenusią moterį.
R. E. Sabutis sako, kad į kaimo mokyklas dirbti vyrai mokytojai keliaudavo, kad netektų tarnauti sovietų armijoje. Pašnekovas prisimena, kad atvykus į Kazokiškes, labiausiai stebino tai, kad vaikai kalbėjo ne lietuviškai, o maišyta lenkų kalba. Mokytojas stengėsi vaikus skatinti kalbėti lietuviškai, klausdamas, kuo jie labiau jaučiasi, lietuviais ar lenkais. Vaikai pripažino, kad lenkais nesijaučia. Reikėdavo ir griežčiau su tėvais pakalbėti, įtikinti, kad nemokant lietuvių kalbos, ateityje kils įvairių sunkumų. Šios pastangos veltui nenuėjo, žvelgdamas į savo mokytojavimo metus, šiandien pašnekovas labiausiai džiaugiasi dėl to, kad mokykla tapo lietuviškesnė.
Atvykus į Kazokiškes, mokykloje dirbo dvi pradinių klasių mokytojos – Filomena Dzemionienė ir Genovaitė Jastremskienė. Pagrindinėse klasėse mokė Janina Medekšienė (rusų k.), Remigijus Balžekas (muzika ir kūno kultūra), Algirdas Minius (biologija), matematikos mokė Marcinkevičiūtė, vėliau Stančikaitė, istorijos ir vokiečių kalbos – Rūta Drandžilauskienė. Pionierių vadove buvo Vanda Žilienė.
R. E. Sabutis pasakoja, kad mokykloje mokytojavo žymesnių žmonių. Mokytojas Algimantas Minalga – muzikos atlikėjo Soliario tėvas, muzikos mokytojas R. Balžekas – tenisininko R. Berankio treneris. Taip pat mokykloje dirbo ir Vievio pasididžiavimas, džiazo virtuozas – Dainius Pulauskas. Įdomu tai, kad A. Minalga buvo alpinistas, kuris ir Kazokiškių vaikus įtraukė į šį sportą, vežėsi į kalnus.
1985 metais R. E. Sabutis buvo paskirtas mokyklos direktoriumi. Svarbu paminėti, kad mokykla veikė sename mediniame pastate su mūriniu priestatu. Mokytojų kambarys, rusų kalbos kabinetas ir biblioteka buvo įkurti atskirame pastate. Dar kieme stovėjo ir ūkinis pastatas, kuris buvo nugriautas, o vėliau pastatytas naujas. Čia buvo laikomi įvairūs rakandai ir malkos, kuriomis buvo šildoma mokykla. Tėvai padėdavo malkas paruošti žiemai, o vaikai – malkas sudėti į rietines. Pašnekovas prisimena, kad tais laikais tėvai buvo labai linkę padėti, o vaikai buvo labai nuoširdūs.
Uždarius kolūkius tėvai negaudavo kompensacijų, todėl darželio paslaugos taip išbrango, kad tapo neįperkamos. Sumažėjus darželinukų, buvo nutarta mokyklą perkelti į darželio pastatą, kur dabar veikia seniūnija ir biblioteka. Persikraustymas įvyko 1993 m.
„Parduota vasara“, – taip R. E. Sabutis apibūdina persikraustymo laiką, tačiau naujame pastate erdvė vaikų ugdymui buvo daug palankesnė. Senuosius pastatus perėmė kolūkis. Vėliau pagrindinį pastatą perpirko verslininkas a.a. Edvinas Virpša ir įkūrė pirtį, o mažesnis medinukas, kur buvo biblioteka, perleistas tremtiniams.
Kazokiškėse R. E. Sabutis sukūrė šeimą. Su žmona Laimute užaugino dukras Aistę ir Rimantę, kurios taip pat mokėsi Kazokiškių mokykloje.
Kai vaikų pradėjo mažėti, pašnekovas sako pajutęs, kad kaimo mokykloje perspektyvų nėra. Be to, po ilgo darbo mokykloje pajuto, kad jau pavargo, išsikvėpė. Jautė, kad mokyklai reikia naujų vėjų, naujų idėjų. „Nauja šluota naujai šluoja“, – liaudies išmintį cituoja Rimantas, kuris išėjęs iš mokyklos, pasuko verslo keliu. Sako, paskutiniais metais laimėjęs projektą, gavo 1000 litų. Už pusę sumos nupirko mokyklai muzikinį centrą. Už likusius pinigus suorganizavo ekskursiją į Palangą. Toks buvo atsisveikinimas su mokykla, kurioje dirbo 20 metų.
Žvelgdamas į praėjusius metus, R. E. Sabutis sako, kad pedagogo kelias – ne tik mokyti, bet ir auklėti. Todėl vadovaudamas mokyklai kiekvieno vaiko nepaleido iš akių, buvo kantrus. „Jei nori užauginti žmogų, negali palikti jo likimo valiai, jis visada turi jausti rūpestį ir dėmesį“, – sako pašnekovas, prisimindamas, kad vaikams kelias dienas neatėjus į mokyklą, pats vykdavo jų ieškoti. Labiausiai džiugina tai, kad padūkę vaikai šiandien yra sėkmingi ir laimingi žmonės, kurie mokytoją sutikę visada padėkoja. Tai E. R. Sabučiui didžiausias įvertinimas, kuris primena apie prasmingai nugyventą laiką.
Drąsa Ramanauskienė: mokykla, turėjusi savito žavesio
Nuo 1998 metų Kazokiškių mokykloje muzikos mokytoja pradėjo dirbti Drąsa Ramanauskienė – jauna specialistė, ką tik baigusi Šiaulių konservatoriją. Tačiau Kazokiškės jai nebuvo nauja vieta. Metus čia veikusiame darželyje ji dirbo muzikos mokytoja ir auklėtoja. 1995 metais kartu su vyru Ričardu ir sūnumi Eligijumi ji atsikraustė gyventi į Kazokiškes, kur susilaukė dar dviejų vaikų – Aivaro ir Saulės.
Tuo metu aštuonmetėje Kazokiškių mokykloje muzikos mokytoja dirbo Vievio legenda, chorvedė Aldona Pulauskienė, kartais pavaduodavusi savo sūnų Dainių. Drąsa Ramanauskienė garsiąją chorvedę pažinojo dar anksčiau, nes buvo baigusi Vievio muzikos mokyklą, kuriai A. Pulauskienė vadovavo. Mokytoja ją prisimena kaip labai šiltą ir malonų žmogų. A. Pulauskienė Kazokiškėse buvo subūrusi dainingą moksleivių chorą ir daugiausia dirbo su vyresniais mokiniais, o jauna ir entuziastinga Drąsa Ramanauskienė pradėjo dirbti su pradinukais. Pirmajame koncerte vaikai atliko visai kitokį repertuarą, besiskyrusį nuo tarybinio laikotarpio dainų. D. Ramanauskienė prisimena, kad A. Pulauskienei naujovės paliko labai gerą įspūdį. Kai A. Pulauskienė paliko mokyklą, D. Ramanauskienė pradėjo dirbti ir su vyresniųjų klasių mokiniais.
Muzikos mokytojas mokykloje buvo vienas svarbiausių žmonių, kūrusių jos veidą ir tradicijas. Kazokiškių mokykloje jų netrūko. Čia buvo ne tik dainuojama ir šokama – veikė dramos būrelis, buvo statomi lėlių spektakliai, o lėles vaikai siūdavo patys. Tais laikais, kai technologijos dar nebuvo užvaldžiusios vaikų dėmesio, jiems viskas buvo įdomu: jie atsakingai ruošdavosi renginiams ir nekantriai laukdavo galimybės pasirodyti. Į mokyklos šventes įsitraukdavo visa bendruomenė. Mamų dienos koncertai būdavo rengiami bažnyčioje, vykdavo kalėdiniai ir velykiniai renginiai, Derliaus šventė. Per Užgavėnes vaikai ne tik kepdavo blynus, bet ir važinėdavosi arklio traukiamomis rogėmis.
Ypač graži buvo Jurginių tradicija. Vaikai keliaudavo pas ūkininkę Marytę Svetlikauskienę. Tai buvo gausi ir graži šeima, auginusi septynis vaikus. Jų sodyboje šventė vykdavo laikantis tradicinių apeigų – būdavo kepama kiaušinienė, iš tvarto genami gyvuliai. Tuo metu kultūros centre dirbo Jonas Gliaudelis, kuris mielai palaikė mokyklos iniciatyvas ir priimdavo mokyklos bendruomenę švęsti kultūros namuose. Mokykla glaudžiai bendradarbiavo ir su kitais kultūros centro darbuotojais: Kazimira Bartkevičiene, Daiva Kasnauskyte, Daiva Pileckiene.
Pagrindinė D. Ramanauskienės darbovietė buvo Vievio lopšelis-darželis „Eglutė“, todėl darbas Kazokiškėse buvo antraeilės pareigos. Vis dėlto iš šio laikotarpio jai liko labai daug gražių prisiminimų – miela bendruomenė, įsimintinos šventės ir šilta mokyklos atmosfera. Pasak mokytojos, kai mokykla buvo uždaryta, buvo gaila, nes ji turėjo savito žavesio.
Mokyklos saulėlydis
Paskutiniąja Kazokiškių mokyklos direktore buvo Janina Kielienė, kuri pirmąją vadovavimo patirtį įgijo dirbdama Lazdėnų pradinėje mokykloje. Moteris pasakojo, kad Lazdėnų mokykla buvo unikali dėl labai keistos situacijos – mokyklą nuo kaimo kirto autostrada, todėl nuolat buvo nerimaujama dėl vaikų saugumo. Mokykla veikė sename, žaliame, dviejų galų name prie geležinkelio, bet kuklios sąlygos nesutrukdė gyventi linksmą, vietoje nestovintį mokyklos gyvenimą. Ugdymas kaip visur buvo vykdomas pagal programą, na, o renginiai ir šventės kūrė neišblėstančius prisiminimus. Mokykloje mokėsi beveik 40 vaikų, dirbo mokytojos Janina Sužiedėlienė, Ringaila Jundienė, kuri vėliau buvo Vievio lopšelio-darželio „Eglutė“ vedėja, Asta Pranckevičienė. Iš mokyklos iniciatyvų Lazdėnuose susikūrė bendruomenė, kuriai tuomet vadovavo Rimas Dainys. Mokyklos bendruomenės iniciatyva buvo įkurtas senų rakandų muziejus.
O 2003 m. laimėjusi konkursą J. Kielienė tapo Kazokiškių mokyklos direktore, kuriai vadovavo iki 2010 m., kai mokykla tapo Vievio pradinės mokyklos skyriumi. Pašnekovė prisimena, kad darbas mokykloje nebuvo lengvas, bet prisiminimai išliko šviesūs. Sunku buvo tai, kad mažos mokyklos direktorius buvo atsakingas už viską: ne tik ugdymo užtikrinimą, bet ir ūkinius, buhalterinius, maitinimo klausimus. Pasibaigus darbo dienai, mokytojai užversdavo knygas ir vykdavo namo, o direktoriui reikėjo užtikrinti sklandų funkcionavimą. Nepaisant sunkumų, J. Kielienei darbas buvo mielas, ypač įvairios šventės, renginiai, kuriuos organizuojant buvo įdėta daug darbo. Tuo ilgiausia rūpinosi Drąsa Ramanauskienė. Vaikai keliaudavo po Kazokiškių apylinkes, keliaudavo į mišką, prie Mitkiškių akmens, kur žaisdavo ir sodindavo gėles, į Aleksandriškių mokyklą. Įsiminė organizuota Jurginių šventė, kurioje dalyvaudavo visa bendruomenė.
V. Norkūnienė išleido paskutiniąją laidą
2020 m. Kazokiškėse nuskambėjo paskutinis į mokslo metus kviečiantis Rugsėjo 1-osios skambutis. 2021 m. gegužę mokytoja Vita Norkūnienė išleido paskutinę pradinukų laidą. Šiuos metus mokytoja prisimena kaip gražiausią laiką. „Rugsėjo pirmoji mažoje mokykloje visada labai jauki, graži ir šviesi šventė. Labai įsiminė tas didelis bendrystės jausmas organizuojant šventes, kai įsitraukdavo visa bendruomenė. Patarlė sako, kad vienam vaikui užauginti reikia viso kaimo, tai Kazokiškių mokykloje taip ir buvo, visi vieni kitus pažinojo ir įvairiai prisidėjo prie vaikų auklėjimo. Nors daug kas kritikuoja jungtines klases, bet man tai kažkas stebuklingo, nes vaikai mokėsi bendrystės, sutarti su mažesniu, silpnesniu. Esu dirbusi ir didesnėse mokykloje, todėl galiu palyginti. Mano manymu, tik mažoje bendruomenėje gali patirti tokią jaukią atmosferą, ypatingą bendruomenės aurą“, – savo prisiminimais pasidalino V. Norkūnienė, buvusi ne tik mokytoja, bet ir organizavusi menų, šokių, sporto užsiėmimus.
Elvyros Gelažauskaitės-Valiukienės, Rimanto Edvardo Sabučio, Ringailos Jundienės ir Drąsos Ramanauskienės nuotr.