Gausi ir vieninga Bernotų šeima: Marius, Irutė, tėtis Lionginas, Gražina, mama Vaclava, Leonora, Andrius ir Rimas
Virginija Jacinavičiūtė
Šiais laikais, kai gausios šeimos tampa vis retesniu reiškiniu, ypač įdomu susipažinti su žmonėmis, kurie užaugino gausų būrį vaikų ir išlydėjo juos į savarankišką gyvenimą. Tokios šeimos perduoda svarbiausias vertybes iš kartos į kartą, o jų istorijos liudija meilės, atsakomybės ir atsidavimo galią. Būtent tokia yra Vindžiuliuose gyvenančių Vaclavos ir Liongino Bernotų šeima. Bendraujant su jais širdį užlieja šiluma – kiekviename žodyje atsispindi meilė, dėkingumas ir pagarba vienas kitam. Sunku nesižavėti žmonėmis, kurie jau 53 metus žengia gyvenimo keliu drauge ir vis dar, pažvelgę vienas kitam į akis, gali nuoširdžiai pasakyti, kad myli.
Motinos dienos proga Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda Vaclavą Bernotienę apdovanojo Prezidento ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu už motinystės nuopelnus. Šis apdovanojimas skirtas daugiavaikei mamai, kuri kartu su vyru Lionginu užaugino septynis vaikus, o šiandien džiaugiasi gausia ir darnia šeima.
Graži Bernotų istorija prasidėjo autobuse. Ką tik iš kariuomenės grįžęs Lionginas vienos kelionės metu pamatė gražią merginą Vaclavą, rankose laikančią gėlių puokštę. Ji iškart krito jam į akį. Vaikinas paprašė vienos gėlės ir ją gavo. O netrukus Vaclava jam patikėjo ne tik gėlę, bet ir savo širdį visam gyvenimui.
Iš Bielazariškių kilusi Vaclava ir iš Kiemelių kaimo kilęs Lionginas po metų draugystės susituokė 1973 metų rugsėjo 14 dieną. Iš pradžių jaunavedžiai gyveno Vaclavos tėvų namuose, vėliau nuomojosi būstą Vievyje.
Sukūrus šeimą, gimė pirmoji dukra Leonora, po dvejų metų – Gražina. Galimybė dirbti kolūkyje ir gautas būstas paskatino šeimą persikelti į Kietaviškių kraštą. Atvykus į Kietaviškes, Vaclava po širdimi jau nešiojo trečiąjį vaiką. Netrukus pasaulį išvydo sūnus Andrius. Įdomu tai, kad pirmasis sūnus gimė tą pačią dieną kaip ir jo tėtis – liepos 20-ąją. Tai tapo ypatinga gimtadienio dovana.
Vaclava ir Lionginas prisimena, kad auginti vaikus nebuvo lengva. Vos po kelių mėnesių tekdavo grįžti į darbą, todėl tėvai derindavo darbo grafikus ir pakaitomis prižiūrėdavo mažylius. Vėliau prie jaunesniųjų auginimo prisidėjo ir vyresni vaikai. Tačiau, pasak tėvų, nė vienas vaikas dėl to niekada nepriekaištavo. Priešingai – broliai ir seserys vieni kitus labai mylėjo, rūpinosi vieni kitais ir padėjo augti. Šis ryšys išliko iki šiol. Visi vaikai puikiai sutaria, palaiko artimą ryšį, o jų vienybė ir darna yra didžiausias tėvų džiaugsmas.
Gyvendami Kietaviškėse Bernotai susilaukė dar keturių vaikų – Mariaus, Kristinos, Rimo ir Irutės. Deja, Kristina gimė su sunkia negalia – cerebriniu paralyžiumi. Gydytojai tuomet sakė, kad mergaitė greičiausiai gyvens ne ilgiau kaip trejus metus, ir net siūlė ją palikti ligoninėje. Tačiau tėvai tokios minties nė neprisileido. Meilės, rūpesčio ir globos apsuptyje Kristina gyveno trylika metų.
Šiandien Bernotų giminės medis išsikerojęs į daugybę šakų ir šakelių. Vaikai tėvams padovanojo 13 anūkų, o šie jau augina 7 proanūkius. Seneliai visų labai pasiilgsta, todėl, kai tik gali, vyksta aplankyti savo artimųjų. Tačiau ir jų pačių namų durys retai kada būna užvertos – vis atsiranda užsukančių vaikų, anūkų ar kitų artimųjų. Klausantis, su kokia meile Vaclava ir Lionginas kalba apie savo šeimą, tampa aišku, kad būtent artimi žmonės yra didžiausias jų turtas.
Įdomu ir tai, kad abu sutuoktiniai patys augo gausiose šeimose. Vaclava buvo vyriausia iš penkių vaikų, o Lionginas – trečias iš šešių.
Galima sakyti, kad vaikų juokas šiuose namuose skamba jau daugiau nei penkis dešimtmečius. Užauginę savo vaikus, Vaclava ir Lionginas padėjo auginti ir pametinukus anūkus, nes tuo metu darželio nebuvo, o tėvams reikėjo dirbti. Ir šiandien jie mielai prižiūrėtų mažuosius, tačiau artimieji jau ragina Vaclavą daugiau pailsėti ir neapkrauna jos papildomais rūpesčiais.
Per gyvenimą Bernotai nuveikė išties daug. Kolūkio laikais Vaclava dirbo melžėja, o Lionginas – statybose. Panaikinus kolūkius, šeima neteko darbo, todėl pardavė butą ir nusipirko sodybą Vindžiuliuose. Gyventi tapo sunkiau, tačiau darbštiems žmonėms niekada nieko netrūko. Jie ūkininkavo, augino daržoves, laikė karves, paršelius ir vištas. Daržoves bei pieno produktus veždavo parduoti į Trakų turgų ir taip užsidirbdavo pragyvenimui. Šaltuoju metų laiku Lionginas dirbo katilinėje, šildančioje Kietaviškių seniūniją.
Klausantis Vaclavos ir Liongino pasakojimų atrodo sunku suvokti, kaip buvo įmanoma viską suspėti. Tačiau pašnekovai sako net neprisimenantys, kad būtų jautę nuovargį. Reikėjo auginti vaikus, rūpintis ūkiu, todėl apie nuovargį paprasčiausiai nebuvo kada galvoti.
Ne vienus metus Vaclava puoselėjo ir savo sodybos grožį. Už pastangas Bernotų sodyba ne kartą buvo pripažinta gražiausia Kietaviškių seniūnijoje.
Šiandien gražų Bernotų šeimos medį sudaro jau 36 nariai. Todėl per šventes susirenka vien savi, ir tai šeimai yra didžiausias džiaugsmas. Neseniai Tėvo dienos proga kartu susitiko net 28 šeimos nariai. Dienos, kai visi būna drauge, Vaclavai ir Lionginui yra pačios laimingiausios.
Paklausta, kaip reikia auklėti vaikus, Vaclava, pritariant vyrui, sako, kad svarbiausia išmokyti juos dirbti. Vaikai turi suprasti, kad nieko neveikiant nieko ir neturėsi. Abu sutuoktiniai nuo mažens buvo darbštūs ir šias vertybes perdavė savo vaikams. Šiandien visi jų vaikai susikūrę gyvenimus, turi savo namus ir šeimas.
Pasak Vaclavos, gyvenime visko nutinka, tačiau svarbiausia nelaikyti pykčio ir mokėti atleisti. Tuomet viskas susiklosto taip, kaip turi būti.
O paklausti, kodėl nusprendė auginti tokią gausią šeimą, Vaclava ir Lionginas nusišypso. Jie abu visada labai mylėjo mažus vaikus, todėl ir nusprendė priimti tiek jų, kiek Dievulis duos. Būtent ši meilė ir tapo pamatu šeimai, kurios istorija šiandien gali tapti įkvėpimu visoms šeimoms.