Norite pamatyti, kaip atrodo tarp medžių kamienų ramiai vinguriuojančios žuvys? Sakote, kad taip nebūna? Drąsiai tvirtinu, kad tokį įspūdingą vaizdą galite pamatyti ir Elektrėnuose, ant šalia „Versmės“ gimnazijos esančios elektros pastotės, ir Elektrėnų marių gelmėse, kur iki šiol po vandeniu stūkso užlieto Anykštos ežero saloje augę medžiai. Panerti į 30 metrų gylį nėra lengva, bet nueiti iki Pergalės g. 59A esančio pastato visiškai nesunku. Ten ir susitikau su muralo „Žuvys miške“ autore – dailininke Urte Matutyte.
Nedidelio ūgio mergaičiukė, gimusi ir užaugusi Klaipėdoje, drąsiai įgyvendino savo viziją – pasinaudojusi kopetėlėmis ir dviejų metrų ilgio teptuku nutapė paslaptingą mišką, kuriame tarp ąžuolų kamienų nardo žuvys ir puikiai sugyvena su medžių viršūnėse tupinčiais paukščiais. Rodos, keista, netikėta, bet pažvelgus į šį muralą atsiveria naujas pasąmonės gelmių pasaulis, kuriame slypi kūrybinė laisvė. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryboje plaukiojančios žuvys simbolizuoja paslėptą, neišreikštą kūrybinę energiją. Žvelgiant į U. Matutytės piešinį galima nusiraminti, persikelti į meditacinę būseną ir pasinerti į vidinius sielos vandenis.
Kaip gimsta tokie kerintys vaizdiniai? Pasirodo, dailė Urtę sužavėjo dar vaikystėje. „Kiek prisimenu, kai man buvo septyneri, jau sakiau, kad užaugusi norėčiau būti dailininke. Visą tą laiką po truputį link to ir ėjau. Baigiau Klaipėdoje Adomo Brako dailės mokyklą ir studijavau grafinį dizainą Vilniaus kolegijoje“, – teigia menininkė ir priduria, kad visai norėtų studijuoti Vilniaus dailės akademijos magistrantūroje, tačiau dabar yra labai užsiėmusi darbais ir įvairiais projektais, todėl mintis apie studijas kol kas yra nukėlusi vėlesniam laikui.
U. Matutytė džiaugiasi, kad šiuolaikinės muzikos ir meno festivalis „Ars Nova“ pasiūlė tapyti muralą, o elektrėniečiai balsuodami išsirinko būtent jos pasiūlytą meninę idėją: „Kol kas buvo surengta tik viena didelė mano darbų paroda – Gargžduose įsikūrusioje Jono Lankučio bibliotekoje buvo eksponuojama mano tapyba. Ilgą laiką ieškojau galimybės įsilieti į menininkų ratą: dalyvaudavau konkursuose, bendraudavau su atitinkamais žmonėmis. Pagaliau man nusišypsojo laimė, todėl labai džiaugiuosi, kad Elektrėnuose galiu vykdyti šį savo kūrybinį sumanymą. Tai mano pirmas toks didesnis darbas. Pirminis šio elektros pastotės piešinio vaizdinys buvo gerokai kitoks. Kelias savaites paišiau įvairius eskizus, kol galiausiai apsistojau ties gyvūnais. Gamta mano sielai yra labai brangi, todėl ją ir pasirinkau.“
Menininkė įkurdino žuvis miške ne tik dėl to, kad praeiviai žiūrėdami į jos muralą pagalvotų apie tai, kokie esame skirtingi ir kiekvienas savaip matome pasaulį. Urtė pasidomėjo Elektrėnų įkūrimo istorija ir sužinojo apie Elektrėnų mariose užlietus kaimus ir miškus: „Ši elektros pastotė yra tarp gyvenamųjų namų ir mokyklos. Žinau, kad lietuviams patinka gamta ir gamtos vaizdiniai tikrai yra visiems prie širdies, todėl dėl pasirinktos tematikos man abejonių nekilo. Be to, vienas bičiulis papasakojo apie jūsų mariose užlietus kaimus. Labiau pasidomėjusi Elektrėnų miesto istorija, šiek tiek pakoregavau savo pirminę viziją, sujungiau ją su kitoniškumo idėja ir išėjo „Žuvys miške“. Kai tapiau šį muralą, vienas praeivis man pasakojo, kad nardydamas Elektrėnų mariose matė būtent tokį vaizdinį, kokį aš nupiešiau. Malonu išgirsti, kad žmonės būtent taip interpretuoja pasaulį.“
Be tapymo, jaunoji menininkė išbando savo jėgas ir darydama tatuiruotes. Tai, pasak Urtės, dar vienas būdas realizuoti save: „Labai norėjau išbandyti dar vieną meno šaką, todėl mano gyvenime atsirado ir tatuiruotės. Jomis užsiimu nuo 18 metų. Dirbau ir studijoje su meistrėmis, tačiau labai stipriai neužsikabinau. Tatuiruotės liko kaip pomėgis. Kadangi vis ieškau, kur galėčiau atrasti save kaip menininkė, tai mano gyvenime vis atsiranda kažkokios naujos meno rūšys. Taip atsirado ir tapyba ant pastatų sienų.“
Urtė – jauna, drąsi, energinga menininkė. Dažnai tokie žmonės skuba įsitvirtinti kur nors užsienyje. Kodėl Urtė kuria Lietuvoje? „Aš pagal „Erasmus“ programą buvau išvykusi į užsienį ir kurį laiką studijavau Portugalijoje. Man labai patiko tos šalies žmonės, gamta, galimybės kurti, bet aš labai myliu Lietuvą, todėl čia ir esu. Su laiku galimybės menininkams kurti Lietuvoje jau gerėja: atsiranda daugiau tinkamų darbų, didėja atlyginimai, todėl neturiu noro keliauti į užsienį dirbti. Galbūt kokiam nors trumpam projektui ir sutikčiau nuvykti, bet kol kas man labai patinka gyventi ir kurti Lietuvoje. Nors vien iš meno dar nepragyvenu, tenka dirbti biure administracinį darbą, o menas yra kaip pomėgis, tikiu, kad ateis tokia diena, kai gyvensiu Lietuvoje vien iš meno,“ – optimistiškai kalba U. Matutytė.
Saulei pasislėpus už debesies staiga pamačiau, kaip virš galvos tiesiai į dangų nėrė kregždutė. Apsigręžiau ir šiaurinėje pastotės pusėje pastogėje pamačiau kregždučių lizdą. Pasirodo, langinės kregždės čia jau buvo įsikūrusios dar prieš Urtei pradedant piešti. Tai, kad ir menininkė, ir kregždutės draugiškai sugyveno visas šešias dienas – tiek saulėtų dienų prireikė U. Matutytei, kad ant pastotės pradėtų plaukioti mistinės žuvys, – yra labai svarbu. Nuo seno tiek šelmeninės, tiek langinės kregždės buvo lietuvių mylimi ir globojami paukščiai, tačiau pastarųjų penkiasdešimties metų stebėjimai rodo, kad langinių kregždžių populiacija labai nyksta. Prie to prisideda ir nepalankūs orai migruojant, ir oro tarša miestuose, ir herbicidų bei pesticidų išnaikinti vabzdžiai, kuriais jos minta, ir žmonių nepakantumas – daugelis nepageidauja langinių kregždžių kaimynystės ir numuša lizdus net su kiaušiniais ar jaunikliais. Norėdama į tai atkreipti visuomenės dėmesį Lietuvos ornitologų draugija 2017 metų paukščiu paskelbė būtent langinę kregždę. Todėl šis langinių kregždžių lizdas išties yra labai džiugi žinia. Menas puikiai sutaria su gamta.
Pasigerėjusi linksmai nusiteikusiomis kregždutėmis, menininkė ir Elektrėnų gyventojams palinkėjo, kad visi džiaugtųsi jos sukurtu darbu ir drąsiai jį interpretuotų taip, kaip jiems patinka. Juk meno paskirtis – teikti džiaugsmą, ugdyti kūrybiškumą ir vidinę laisvę.
Šiuolaikinės muzikos ir meno festivalio „Ars Nova“ rengėjai savo ruožtu pasidžiaugė, kad dar vienai jaunai menininkei suteikė galimybę realizuoti save ir tapti labiau matomai. Taip pat džiugu, kad Elektrėnus dabar puošia jau keturi muralai.
Undinė Maceinaitė