Virginija Jacinavičiūtė
Po 2018 m. įvykusių rinkimų Grabijolai tapo viena lankomiausių savivaldybės vietų. Žmonės kasdien atvyksta pažiūrėti, koks gi tas gražiausias Lietuvos kaimas, pasigrožėti dailiomis, baltomis langinėmis, gėlėmis apsodintais kiemais, įspūdingu klevu ar Neries upės peizažu. Tiems, kas į Grabijolus atvyko rugpjūčio 23-ąją pasisekė labiau, nes papuolė į šokių ir dainų verpetą, kurį įsuko graži 230 metų kaimo sukaktis. Šventė pradėta šv. Mišiomis Kazokiškių bažnyčioje, vėliau pagerbti Grabijolų kapinaitėse amžinojo poilsio atgulusieji. Tądien gatvinio kaimo viduryje iškilo scena, gausus būrys kaimo gyventojų ir jų giminaičių stebėjo muzikinius pasirodymus, klausėsi prisiminimų apie kaimą, sveikinimų ir linkėjimų. Renginys vyko simbolinėje vietoje, šalia medinės skulptūros, kurią kaimui padovanojo buvęs bendruomenės narys Artūras Verbickas. Joje vaizduojami pirmieji kaimo gyventojai – broliai Žilinskai, kurie buvo kalvis, stalius ir dailidė.
Muzikinis programos repertuaras atitiko autentiško ir unikalaus kaimo dvasią. Koncertavo Vilniaus arkikatedros bazilikos jaunimo choras, kuriame dalyvauja ir renginio organizatorius bei kaimo atminties saugotojas Jaronimas Jankauskas, folkloro ansamblis „Versmė“, kapela „Pylimėlis“, folkloro ansamblis „Runga“. Moterų tautinių šokių kolektyvas „Verpstė“ dovanojo įsimintinų šokių.
Pasveikinti grabijoliškių atvyko meras Gediminas Ratkevičius. Sveikinimo žodžius tarė ir simbolinį ąžuolo staliuką su vaišėmis padovanojo Kazokiškių bendruomenės pirmininkas Stasys Virganavičius. Šis staliukas puikiai derės prie dailaus suolelio, kuris sukakties proga įkurdintas po žymiuoju kaimo klevu. Suolelį Kazokiškių seniūnijos užsakymu pagamino Evaldas Kareiva iš Mažeikių rajono. Renginio vedėja Silvija Bielskienė organizavo viktoriną, kuri praplėtė žiūrovų žinias apie Grabijolus. Kiekvienas, teisingai atsakęs į klausimus, gavo magnetuką su Kazokiškių atributika.
Seniūnas Arvydas Vyšniauskas susirinkusius pasveikino savo eilėmis, o ypatingą dėmesį skyrė renginio organizatoriui J. Jankauskui ir seniausiems kaimo gyventojams, kurie čia kažkada gyveno, ar tebegyvena. Atminimo dovanos įteiktos Reginai Medekšaitei-Tomaitienei, Gražinai Baležentienei, Anastazijai Žilinskienei, Broniui Braževičiui, Zofijai Žilinskaitei-Gumbienei bei Genovaitei Žilinskaitei-Černeckienei. Grabijolų jubiliejaus šventė sutapo su Baltijos kelio diena, todėl koncertinė dalis užbaigta bendra daina „Lietuva, brangi“. Vėliau gausus būrys pasuko į J. Jankausko ir jo sesės Janinos Jakonienės sodybą, kur vyko suneštinės vaišės. Išpuoselėtas kiemas tarsi bičių avilys dūzgė nuo artimų pokalbių ir kolektyvų dainų.
O šio straipsnio autorei buvo smalsu, ką apie kaimo gyvenimą prisimena seniausi jo gyventojai, todėl pakalbinau tris senjorus, gimusius Grabijoluose.
Bronius Braževičius, gim. 1942 m.
„Gyvenau čia nuo gimimo 1942 m. iki 1962 m. Dabar Grabijoluose graži gatvė, o anksčiau buvo purvas. Kur buvo geresnis kampas, žaisdavome ripkę (ripka – komandinis žaidimas, kurio tikslas išritinti ritinį per varžovų aikštės pusę už linijos arba pataikyti į vartus. Red.), dar kavones (slėpynes) žaisdavome. Dažniausiai prie kryžiaus burdavosi vaikai. Sodybos, kur gyvenome, jau nebėra, ten augo du beržai, bet ir jų nebėra. Tėvai Janina ir Jonas Braževičiai augino keturis vaikus. Po karo buvo sunku, valgyt turėjome, bet dirbant kolūkyje uždarbio nebuvo. Tėtis kolūkyje vairavo traktorių geležiniais ratais UTZ2, dabar tokį galėtum pamatyti, tik muziejuje Vievyje. Ir man tą traktorių teko vairuoti, gal todėl pasirinkau traktorininko specialybę“, – pasakojo 83 metų Bronius Braževičius, dabar gyvenantis Baltamiškyje.
Zofija Žilinskaitė-Gumbienė, gim. 1937 m.
„Mano tėvai buvo žemdirbiai, šeimoje augo 4 vaikai – trys seserys ir brolis. Tėvas užsiiminėjo medžio darbais, galėjo padaryti spintą, spintelę, stalą, suolus, vežimą, išmanė visus ūkinius darbus.
Nepamenu tėčio, jis mirė jaunas nuo plaučių uždegimo. Iš pradžių šeima dirbo ūkyje, vėliau visus į kolūkius suvarė. Nors buvome neturtingi, gyvenome linksmai. Mūsų kaime buvo daug jaunimo, bet dauguma merginų (gal 18). Mūsų dviejų namų gale organizuodavome šokius. Kavalieriai ateidavo iš kitų kaimų, akordeonistas irgi iš gretimo kaimo. Šokdavome visą naktį. Seserys dirbo kolūkyje, o man neteko. Viena moteris iš geros „dūšios“ įdarbino mane Kazokiškių bibliotekoje ir kultūros namuose, paskui dirbau apylinkės sekretore. Ištekėjau už geležinkeliečio, kilusio iš Genių kaimo. Kol mama buvo gyva, dažnai lankydavausi Grabijoluose, vėliau čia apsigyveno sesuo. Bet kai ir ji mirė, jau rečiau į Grabijolus atvykstu, namu rūpinasi sesers dukra“, – prisiminimais dalijasi Zofija Žilinskaitė-Gumbienė.
Pašnekovė, gimusi ir augusi Grabijoluose, o tądien atvykusi pasisvečiuoti į gimtinę, pastebi įvairių pokyčių: „Grabijoluose didesnių švenčių nedažnai būna, dar pamename 220 m. jubiliejų. Dabar gyventojų čia sumažėjo, daugiausia vasarotojų. Padarė naujų suoliukų, statula atsirado, kurią dovanojo čia gyvenęs žmogus. Ji skirta Žilinskams, nuo kurių kaimas prasidėjo.“
„Lietuvoje daug gražių kaimų, bet Grabijolai kitaip pastatyti. Grabijoluose namų galai į gatvę, o ūkiniai pastatai toliau nuo gatvės. Galvojo žmones perkelti į viensėdžius, bet prasidėjo karas. Taip ir liko kaimas vienoje vietoje. Aplinkui miškai, šalia Neris, o mes duobėje. Vaikystėje ir jaunystėje eidavome prie Neries pasivaikščioti, vasarą maudėmės. Neryje buvo geras krantas, o dabar žolė užaugo. Ten ir drabužius skalbdavo. Daužė drabužius ant akmenų. Jų visokių buvo – ir didesnių, ir mažesnių“, – prisiminimais iš vaikystės bei jaunystės dalijasi pašnekovė.
Genovaitė Žilinskaitė- Černeckienė, gim. 1940 m.
„Grabijoluose gimiau ir užaugau. Tėvas dirbo kolūkyje, mama labiau prie namų. Keturias klases baigiau Zabarijoje, o vėliau mokiausi Kazokiškėse. Pamenu, kad porą kilometrų paėjau į mokyklą ir batus meloracijoje palikau, atlėkiau namo basa, tėtė ėjo batus ištraukti. Kaime buvo labai daug vaikų, karves, žąsiukus ganydavome. Jaunystėje, name prie šulinio, pas Žilinskus, vykdavo vakaruškos, ėjome vaidinti, dainuoti, šokti, Naujus metus, gegužės 1 d. ten sutikdavome. Vėliau ištekėjau į Kauną, 23 metus dirbau „Bangos“ gamykloje. Kai mama liko viena, kiekvieną šeštadienį važiuodavau į Grabijolus iš Kauno. Išėjusi į pensiją, padėjau sūnui Kęstučiui praauginti vaikus, o vėliau grįžau į Grabijolus, kur gyvename kartu su vyru. Gal dėl sėdimo darbo, gal dėl chemijos poveikio, gamykloje praradau sveikatą, todėl nebeturiu stuburo, turiu daugybę ligų“, – pasakojo G. Černeckienė, akimis spinduliuodama pozityvų požiūrį į gyvenimą.
„Apsigyvenusi Grabijoluose su kaimyne iš Elektrėnų šešis metus kiekvieną dieną mišku eidavome po 6–8 km. Dabar dainelė sudainuota, be vaikštynės nebepaeinu, negaliu kelti daugiau nei 2 kilogramų. Labai pasiilgstu miško. Anksčiau mūsų miškas buvo labai gražus, o dabar sudraikytas. Eidavome juo kaip per Laisvės alėją. Tarybiniais laikais mokiniams buvo organizuojama tokia turistinė kelionė. Nuo Vievio iki mūsų, mišku, buvo ilgiausias takas link vietos, kur palaidoti trys partizanai. Vienoje tako pusėje visos pušys buvo nudažytos baltai, kad žmonės neklaidžiotų. Pušynas, samanos. Atsimenu buvo du broliai grybautojai Medekšai. Jie rasdavo bei surinkdavo didelius baravykus, o mes, eidami iš paskos, kokius septynis mažesnius“, – apie neatsiejamą Grabijolų dalį, mišką, pasakoja pašnekovė.
„Malonu, kai mūsų kaime tokia šventė. Vis dar prisimename, kaip šventėme 220 m. jubiliejų. Tada dar laksčiau, pati buvau organizatorė. Reikia pastebėti, kad anksčiau žmonės buvo draugiškesni, dažniau susiburdavo, o dabar kiekvienas savo sodyboje“, – pastebi Genovaitė.
Černeckų sodyba 2012-aisiais ir 2019 m. buvo išrinkta gražiausia Kazokiškių seniūnijos sodyba. Tai žymi ant sienos užkalta speciali lentelė. Sodybos teritorijoje taip pat yra nedidukas svirnas, kuris, pasak Genovaitės, pagarsėjo itin geru, atviru rūsiu: „Vienais metais pjovė karvę, šaldytuvo nebuvo. Pavasarį, kai buvo ledonešis, prinešė ledo, sudėjo mėsą ir užklojo pūkinėmis antklodėmis. Mėsa išsilaikė iki birželio mėnesio.“
Dėkoju visiems pašnekovams už nuoširdžius pasidalijimus. Jų atminties lobynas yra neįkainojamas indėlis į mūsų krašto istorijos pažinimą ir išsaugojimą. Sveikatos Jums ir geros nuotaikos.