Vievio miesto gyventojai prie vienuolyno
Vasario 21 d. Kaišiadorių rajone, nedideliame, tačiau ypatingą aurą turinčiame Paparčių kaime, įvyko žygis „Paieškokime paparčio žiedo… žiemą“, kuriame dalyvavo grupė aktyvių Vievio miesto gyventojų. Tai žygis, sujungęs gamtos grožį, istorijos alsavimą ir žmonių bendrystę. Baltu sniegu pasidabinę laukai ir miškai tądien tapo ne tik maršrutu, bet ir tylia erdve apmąstymams, šypsenoms bei nuoširdiems pokalbiams.
Paparčiai garsėja savo istoriniu paveldu, tai vieta, kur susitinka praeitis ir dabartis. Čia stūkso senieji Paparčių dominikonų vienuolyno griuvėsiai, menantys XV amžių. Kadaise šioje vietoje veikė dominikonų vienuolynas – svarbus dvasinis ir kultūrinis centras apylinkėse. Nors šiandien išlikę tik mūrų fragmentai, jie iki šiol liudija čia skambėjusias maldas ir tylų vienuolių gyvenimą. Ne mažiau įspūdinga buvo aplankyti Paparčių Švč. vysk. Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią. Bažnyčios viduje tvyrojo jauki ir pagarbi tyla. Senosios sienos, altorius, šviesos ir šešėlių žaismas kūrė sakralumo jausmą. Čia jautėsi gyva bendruomenė ir ilgametė tikėjimo tradicija.
Ypatingą įspūdį paliko vargonininko Viktoro pasakojimas. Jis ne tik papasakojo apie bažnyčios istoriją, bet ir demonstravo daugybę kunigų apdarų-liturginių rūbų, naudojamų skirtingomis progomis. Buvo įdomu sužinoti, ką reiškia skirtingos spalvos, simboliai, kada dėvimi vieni ar kiti drabužiai. Tai tarsi atvėrė dar vieną, mažiau matomą Bažnyčios gyvenimo pusę.
Tačiau Paparčiai – ne tik praeitis. Čia veikia ir Aušrinės Marijos moterų vienuolynas, kuriame šiandien gyvena 15 sesučių vienuolių. Žygio metu turėjome ypatingą galimybę su viena iš jų pabendrauti.
Tas pokalbis buvo be galo šiltas ir nuoširdus. Paprasti žodžiai, ramus balsas, atviros akys – viskas sklido iš širdies. Atrodė, kad laikas trumpam sustojo. Vienuolės pasidalintos mintys apie tikėjimą, pašaukimą, kasdienę tarnystę ir paprastą žmogišką džiaugsmą palietė sielą. Ne vienas žygeivis prisipažino, kad tai buvo stipriausia dienos akimirka.
Žygis per snieguotus takus suartino žmones. Nepažįstamieji tapo bendrakeleiviais, bendrakeleiviai – beveik draugais. Sugrįžus laukė jaukus vaišių pilnas stalas. Po ilgo pasivaikščiojimo tai buvo tarsi mažas bendras šventės momentas, karšta arbata ir kava po kelių valandų žiemiškame ore, buvo tikrai dovana. Tačiau labiausiai šildė ne vaišės, o žmonių nuoširdumas, organizatorių rūpestis, šypsenos, padėkos žodžiai, dalijimasis įspūdžiais.
Po žygio liko lengvas nuovargis kojose, bet širdyje – ramybė ir dėkingumas. Paparčiai dar kartą priminė, kad kartais tereikia paprasto pasivaikščiojimo, istorijos prisilietimo ir nuoširdaus pokalbio, kad diena taptų ypatinga.
Žiemos žygis Paparčiuose tapo daugiau nei maršrutu žemėlapyje – jis tapo patirtimi, kuri suartino, įkvėpė ir palietė kiekvieno dalyvio sielą.
Irina Kazlauskienė