Vasario 28 d. minime 225-ąsias Motiejaus Valančiaus gimimo metines. Ar tikrai tautos jėga slypi ne ginkluose, o blaivybėje ar knygoje? Šiandien apie vyskupą Motiejų Valančių skaitome vadovėliuose, straipsniuose, o ar žinome, kad Elektrėnų krašto muziejuje liaudies meistro Ipolito Užkurnio medyje išskobtas vyskupo atvaizdas yra įsikūręs tarp kitų iškilių Lietuvos asmenybių.
Ipolitas Užkurnys, 1991 metais minint Motiejaus Valančiaus 190-ąsias gimimo metines, sukūrė monumentalią simbolių skulptūrą (128 x 150 cm), kurios centre pagrindinis herojus – Žemaičių vyskupas, liaudies švietėjas, spinduliuojantis ramybę, o po vyskupo mitra paslėpta paprasto valstiečio sūnaus išmintis ir žemaitiška tvirtybė. Medžio drožėjas, matyt, žavėjosi Valančiaus asmenybe, jo darbais, nes skulptūros centre įkomponuotas pagrindinis veikėjas – vyskupas, apsuptas jo kūrybos herojų ir metaforiškų įvaizdžių, drožėjui asmens paveikslas buvo neatsiejamas nuo kūrėjo darbų. I. Užkurnys savo darbą taip ir pavadino „Žemaičių vyskupas ir tautos švietėjas“. O nugarinėje skulptūros pusėje išdrožė citatą: „Iš Motiejaus Valančiaus testamento: norėčiau ir numiręs būti jums naudingas. Ir būsi: Mes ir šiandien jaučiam tavo globą. Dėkingi ainiai.“
Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 28 d. Nasrėnuose (Kretingos r.) valstiečių šeimoje ir iki paskutinių dienų, net ir vyskupu būdamas, išliko su liaudimi. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje, 1822 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, 1828 m. baigė Vilniaus vyriausiąją dvasinę seminariją, „kuri buvo savotiškas Vilniaus universiteto padalinys, tarsi penktasis (teologijos) fakultetas. Tuo metu universitete tebesimokė Simonas Stanevičius, Vilniuje tebegyveno Simonas Daukantas, čia aidėjo filomatų ir filaretų bylos atgarsiai, plito tik iš spaudos išėję (1822–1823) pirmieji Adomo Mickevičiaus poezijos rinkiniai. Visa tai, be abejo, įspaudė ryškią žymę tolesniam M. Valančiaus gyvenimui, pažiūroms, veiklai“. (A. Iešmantaitė, pratarmė /Palangos Juzė/ Motiejus Valančius. Vilnius: Žaltvykslė: 2005. – p. 5). 1834–1840 m. M. Valančius Kražių gimnazijoje dirbo tikybos mokytoju ir kapelionu, tyrinėjo Žemaičių krašto istoriją, parašė Kražių mokyklos istoriją, bet rankraštis neišliko. 1840–1845 m. – Dvasinės katalikų akademijos Sankt Peterburge profesorius, čia gyvendamas bendravo su S. Daukantu, pasiremdamas jo darbais, rašė „Žemaičių vyskupystės istoriją“. 1845–1850 m. ėjo Žemaičių kunigų seminarijos (Varniuose) rektoriaus pareigas. Nors ir siautėjo rusifikacija, seminarijoje lietuvių kalba buvo toleruojama, o būsimieji kunigai mokomi sakyti pamokslus lietuviškai. Būtent M. Valančius steigė parapines mokyklas, parūpino jiems vadovėlių ir kalendorių, skelbė ganytojiškus laiškus ir „blaivystės gromatas“, ragindamas atsisakyti girtuoklystės, inicijavo blaivybės sąjūdį ir blaivybės draugijų steigimą.
Motiejus Valančius tapo knygnešystės krikštatėviu, 1867 m. vyskupas įkūrė pirmąją žinomą lietuviškų knygų platinimo, knygnešių organizaciją, suburdamas į šią veiklą jaunus pažangius kunigus, valstiečius knygoms iš Rytų Prūsijos gabenti į Lietuvą. Numalšinus sukilimą, caro valdžia 1864 m. perkėlė M. Valančių į Kauną, iš čia jis valdė vyskupiją iki pat mirties 1875 m. gegužės 29 d. Nepaisydamas nuolatinio policijos sekimo ir persekiojimo jis organizavo lietuviškų raštų spausdinimą Prūsijoje, slaptą jų gabenimą per sieną, rėmė į Sibirą ištremtus kunigus. M. Valančius tikėjo, kad bus pažadintas žmonių poreikis skaityti ir rašyti gimtąja kalba: „Žinokit, jogei sulauksit gadynės, kurioj praslinks persekiojimai ir vėl su džiaugsmu giedosite bažnyčiose jūsų žemaitiškai ir lietuviškai šventas giesmes (Motiejus Valančius).
Etninės kultūros globos organizacija, siekdama aktualizuoti knygnešystę kaip Lietuvos istorijos fenomeną, kurį UNESCO 2004 m. pripažino unikalia ir pasaulyje analogų neturinčia veikla, ir remdamasi tuo, kad sukanka 160 metų, kai buvo įkurta pirmoji knygnešių organizacija, bendradarbiaudama su partneriais nutarė 2027 metus paskelbti atmintinais Knygnešystės metais.
Per 25 vyskupavimo metus M. Valančius parašė apie 40 įvairaus turinio bei pobūdžio knygų ir leido jas net spaudos draudimo metais. Nemažą dalį sudaro įtaigi, polemiška, parašyta gyva, vaizdinga kalba religinė ir politinė publicistika, giesmių rinkiniai, pasakojimai apie šventųjų gyvenimą. Paminėtinas tautosakos rinkinys „Patarlės žemaičių“ (1867), didaktinio pobūdžio pasakojimai ir apsakymai (Vaikų knygelė, 1868; Paaugusiųjų žmonių knygelė, 1868; Pasakojimas Antano tretininko, 1872) ir, be abejo, „Palangos Juzė“, 1869. Apysakos siužetą sudaro keliaujančio siuvėjo pasakojimas apie savo klajones per Lietuvos kaimus. Juzė – protingas, apsukrus, sąmojingas, talentingas. Jis ir siuva, ir smuiku pačirpina, ir dainą užtraukia. Siuvėjo pasakojimas kupinas optimizmo, gėrėjimosi kaimo žmonių išradingumu, tarpusavio santykiais. Toks ryškus personažas sudomino Ipolitą Užkurnį ir 1985 m. jis išdrožė nedidelę skulptūrą „Palangos Juzė“, pavaizdavęs keliaujantį linksmąjį siuvėją su pagrindiniais atributais – žirklėmis ir smuikeliu.
2026-ieji, minint 225-ąsias Motiejaus Valančiaus gimimo metines, yra puikus laikas ne tik paskaityti „Palangos Juzę“, aplankyti šios iškilios asmenybės gimtinę Nasrėnuose, Žemaičių vyskupystės muziejų Varniuose, bet ir aplankyti Elektrėnų krašto muziejų, apžiūrėti Ipolito Užkurnio darbų ekspoziciją.
Vievio miesto Lazdynų Pelėdos bibliotekos vedėja ir vyr. muziejaus rinkinių kuratorė Irena Senulienė