1985 m. sausio 20 d. Vievyje mirė kunigas, rašytojas, kraštotyrininkas, tautosakos rinkėjas Nikodemas Švogžlys-Milžinas. Gimė Trebučiuose (šalia Švenčionių) 1899 m. kovo 29 d. Vaikystę praleido ir mokyklą baigė Rygoje, kur Švogžlių šeima buvo išvykusi dirbti. 1918 m. dirbo mokytoju Švenčionių krašto mokyklose, bendradarbiavo spaudoje. 1918-aisiais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, tačiau jos nebaigė – Vilnių okupavus Lenkijai, buvo pašalintas už lietuvišką veiklą. Studijas tęsė kunigų seminarijoje ir Lietuvos universitete (dabar – Vytauto Didžiojo universitetas) Kaune. 1925 m. buvo įšventintas kunigu, dirbo įvairiose Kaišiadorių vyskupijos parapijose.
Kunigo N. Švogžlio gyvenimas susijęs su keliomis Vilniaus apskrities vietomis. Dirbo 1939–1953 m. Onuškyje (Trakų r.), Musninkuose (Širvintų r.), nuo 1979 m. – Vievyje (dabar Elektrėnų sav.). 1930−1934 m. ir 1968−1979 m. klebonavo Kernavėje. Palaidotas Kernavės bažnyčios šventoriuje.
Suprato kunigas Nikodemas Kernavės vertę vos tik įžengęs. Štai ką jis rašė savo kūrinyje „Mano gyvenimo pasaka“ Kernavei skirtoje dalyje: „Kernavę mes randame pačioje gražiausioje ir įdomiausioje Lietuvos vietovėje. Netoli sostinės Vilniaus – tik 50 km. Netoli didvyriškųjų Trakų – tik 30 km. Netoli Vilniaus pafrontės – jinai čia pat. Ir netoliese srauniosios Neries… Kernavė yra tenai, kur senų senovėje buvo pirma pirmapradė Lietuvos žemių bei kunigaikštysčių sostinė… Kernavė buvo tenai, kur dabar reikėjo nors pavėluoto tautinio atgimimo, kur reikėjo atgaivinti senovės istoriją bei garbę ir kur priderėjo vainikuoti Kernavę vėl kunigaikštiškuoju vainiku“ (Kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino gyvenimas ir kūryba. – Kaunas, 2001.- 66 p.). Ir jis tai darė. Šitas apleistas, lenkiška dvasia persisunkęs tamsus bažnytkaimis pamažu tapo jo brangiausiąja vieta, jo pasididžiavimu ir malda. „[…] čia esu širdies rojuje“, – rašė kunigas.
Kernavėje Milžinas pastatydino parapijos namus, Geležinio Vilko paminklą, daugybę kryžių, organizavo „Vilnijos“ korporacijos šventes. Talkininkavo mokytojui Juozui Šiaučiūnui, kuris rinko krašto praeities eksponatus ir kūrė vietos mokyklos muziejų. Užėjus naciams, Milžinas gelbėjo buvusius sovietų pareigūnus ir žydus. 1968−1979 m. antrą kartą paskirtas į Kernavę, Milžinas zakristijoje įrengė kraštotyros muziejų. Jame buvo įvairių liaudies buities, bažnytinio meno bei krašto istorijos eksponatų, XVII a. Kernavės bažnyčios metrikų knyga ir kt. (Misius Kazys. Kraštotyrininkas, publicistas kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas. – Vilnius, 2005).
2000 m. Nikodemas Švogžlys-Milžinas buvo apdovanotas „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“. 2012 m. kovo mėnesį Kernavėje, J. Šiaučiūno g. 3, ant bibliotekos pastato buvo atidengta memorialinė lenta Nikodemui Švogžliui-Milžinui atminti. Lentoje iškaltas įrašas: „Kunigui, rašytojui Nikodemui Švogžliui atminti“.
Nemažai apie šį žymų žmogų yra parašęs publicistas, kraštotyrininkas Jonas Laurinavičius. Jis yra parengęs knygą „Milžinas: (kun. Nikodemas Švogžlys (1899–1985): jo gyvenimas, kraštotyrinė, publicistinė ir humanistinė veikla“ (Kaišiadorys, 1990). J. Laurinavičius buvo pažįstamas su tuometiniu Onuškio parapijos klebonu Nikodemu Švogžliu-Milžinu. Jis rašo, kad klebonas Nikodemas buvo jo vaikystės dienų didžiausias autoritetas. J. Laurinavičius ilgai brandino svajonę parašyti savo ir surinkti kitų atsiminimus apie kunigą Švogžlį-Milžiną. 2006 m. išleista J. Laurinavičiaus sudaryta knyga „Atsiminimai apie Milžiną“.
„RAŠIAU DAUG EILĖRAŠČIŲ“
Literatūrinę veiklą Milžinas pradėjo poezija, 1918 m. Vilniaus kalendoriuje išspausdindamas eilėraštį „Gyvuok, Tėvynė“. Vėliau jis savo užrašuose pažymėjo, kad „iki seminarijos užbaigimo rašiau daug eilėraščių, siunčiau juos Amerikos laikraščiams“. Retsykiais jo eilėraščiai pasirodydavo ir Lietuvos periodikoje. Tačiau netrukus Milžinas pajuto, kad jo plunksna labiau tinka publicistikai, reportažams, scenos veikalams. Poezija nuslinko į kažkelintą planą.
Tačiau ji neišnyko visai iš Milžino kūrybinės biografijos. Kartas nuo karto jis vis pamėgindavo eiliuoti. Ypač jam Mūza nedavė ramybės gilioje senatvėje, paskutiniuosius 10–15 metų. Jo archyve randame posmų, rašytų lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių ir lenkų kalbomis. Milžinas parašė net nedideles poemas („Vilniui“, „Lietuvai“). Tačiau dauguma jo posmų – tai utilitarinė poezija. Milžinas sukūrė pluoštą eiliuotų sveikinimų savo draugų (daugiausia dvasininkų) gimtadienių, vardadienių, kunigystės jubiliejų ir kitomis progomis. Štai vien kun. Alfonsui Šatui, literatui, skirtų kūrinių Milžinas 1980–1983 m. parašė tris: „Poema Alfonsui Šatui“, „Milžino baladė apie Velykinį kun. Alfonsą Šatą“ ir „Milžino giesmė kun. Alfonsui Šatui“. Ir va kaip atrodo tie posmai pastarojoje „Giesmėje“:
Tu pamylėjai mūsų Šalį
Ir gyveni Tu jai – tik jai.
Ir glūdi ji Tavoj krūtinėj –
Taip saugiai… vyriškai… giliai.
Tu žodį pasakei Tėvynei –
Ir raštą jai – Tu parašai.
Tu ją kaip Motiną globoji,
Myli širdyj, myli viešai.
Va kryžiais papuošei žemelę,
Žemelę mūsų Lietuvos…
Ir kai ji turi savo Šatą –
Ji jokio vargo nebijos.
Ir t.t. ir t.t.
Arba štai „Giesmė apie šventą Juozapą, Kaišiadorių vyskupijos globėją“, skirtą vysk. Vincentui Sladkevičiui (dabar Kardinolas).
Tai Tu, o Juozapas! Globėjas
Visas bažnyčias tu žiūri.
Ir Kaišiadoris – žalią miestą…
Ir talkininkų čia – turi.
Va Vyskupas Vincentas mūsų.
A! Kaišiadoris myli jis!
Ganytojas – jis. Savo triūsą
Čia širdimi jis padarys.
Tai sveikas Juozapas Globėjas!
Ir vyskupas Vincentas čia!
Taip stebuklingai čia atėjęs
Su meile ir veikla sparčia.
Maždaug tokio lygio visa Milžino poezija: vienur šiek tiek geriau pavykusi, kitur prasčiau, tačiau į didesnes aukštumas niekur nepretenduojanti. Tai daugiausia mėgėjiški eiliavimai.
Milžino rankraštyne surandame ir liaudies dainų, kurias jis užrašė Paparčių apylinkėse. Liaudies kūryba Milžinas domėjosi visą gyvenimą.
Ištrauka iš knygos „Milžinas: (kun. Nikodemas Švogžlys (1899–1985): jo gyvenimas, kraštotyrinė, publicistinė ir humanistinė veikla“ (Kaišiadorys, 1990).
Apie tai, kaip kunigas išgelbėjo nuo mirties kelis žydus, nacių okupacijos metais dirbdamas Onuškyje, rašoma leidinyje „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ (Vilnius, 1997, sąs. 1). Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko pamokslų rinkinyje „Šviesi vilties žvaigždė“ spausdinamas pamokslas, pasakytas laidojant kunigą Nikodemą Švogžlį-Milžiną [11]. Informacijos apie šią iškilią asmenybę galima rasti enciklopedijose, periodinėje spaudoje, internete. Rankraštinis N. Švogžlio-Milžino palikimas saugomas Kaišiadorių vyskupijos kurijoje ir bažnyčiose.
Milžinas buvo sudėtinga ir įdomi asmenybė, tad verta domėtis jo kūrybiniu palikimu, biografija, o susidomėjusius kviečiu skaityti jį pažinojusių žmonių atsiminimus, sugulusius knygose „Milžinas“ ir „Kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino gyvenimas ir kūryba“, kurias galite rasti Vievio m. Lazdynų Pelėdos bibliotekoje.
Vievio miesto
Lazdynų Pelėdos bibliotekos vedėja Irena Senulienė