Yra dienų, kurios lieka su mumis visam gyvenimui. Kartais jos prisimenamos per kvapą, kartais – per garsą, o kartais – per sniegą. Labai tirštą, užklojantį viską ir sugeriantį triukšmą. Grafikės Gabrielės Gikytės-Čikardos parodos pavadinimas „Tą dieną labai snigo“ – ne tik poetinis vaizdinys, bet ir raktas į kūrybą, kurioje susitinka netektis, motinystė, liga, humoras ir vaikiškas žvilgsnis į pasaulį. Vasario mėnesį Elektrėnų kultūros centre pristatoma paroda kviečia ne tiek „suprasti“, kiek pajusti – per linoraižinio tylą, žaismingas formas ir atpažįstamus jausmus. Su menininke kalbamės apie sniegą kaip būseną, meną kaip terapiją ir smalsumą, kuris padeda išgyventi net sunkiausias patirtis.
Parodos pavadinimas „Tą dieną labai snigo“ skamba labai asmeniškai. Koks atsiminimas ar jausmas slypi už šių žodžių?
Šis pavadinimas tikrai labai asmeniškas, su nuoroda į konkretų atsiminimą; labai snigo tą dieną, kai laidojome mano mylimą tėtį. Manau, kad daugelis turi atsiminimų iš žiemų, kai labai snigo, ir tie atsiminimai nebūtinai melancholiški. Tikiuosi, šis pavadinimas-vaizdinys padės žiūrovui žvelgti į parodą iš savo paties prisiminimų plotmės.
Ar sniegas Jūsų kūryboje yra labiau metafora ar konkretus gyvenimo momentas?
Jei atvirai, net nežinai, ar vaizduoju sniegą apskritai. Bet sniegas gyvenime man jausmas – myliu žiemą ir sniego gurgždesį po kojomis, tą tylą, kai pasnigus susigeria garsai.
Kaip norėtumėte, kad žiūrovas „įeitų“ į šią parodą – per emociją, prisiminimą ar vaizdinį?
Į parodą pirma įtraukiu žiūrovą vaizdiniais, prisiartinus jie gali kelti emocijas, o išanalizavus detales, tikiuosi, kad žiūrovas galės sąmoningai ar nesąmoningai reflektuoti ir savo praeitį.
Jūsų darbuose atsiskleidžia liga, motinystė, netektis ir santykiai. Kaip randate pusiausvyrą tarp skausmingo atvirumo ir dekoratyvaus, žaismingo vaizdo?
Mano vyras sako „nesijuoksi – negyvensi“, tad esu linkusi į visas patirtis žiūrėti su vaikišku smalsumu. Atvirumas neturi būti rimtas, dažnai humoras tampa įveikos mechanizmu.
Kodėl Jums svarbi „vaikiškos knygos iliustracijos“ estetika kalbant apie labai rimtas temas?
Iliustratyvūs, žaismingi motyvai leidžia lengviau kalbėti apie sudėtingas temas. Žiūrovas nejučia įsitraukia, iš pirmo žvilgsnio kūriniai linksmi, bet stebint atidžiau atrandama daugiau sluoksnių. Mane ypač įkvepia Aspazijos Surgailienės iliustracijos, su jomis užaugau, gal todėl mano kūryboje ir aidi naivi, etnomodernizmo įkvėpta estetika.
Ar šie kūriniai labiau skirti Jums pačiai kaip savotiška terapija, ar dialogui su žiūrovu?
Taikliai pastebėjote, kad asmeninius gyvenimo įvykius analizuojantys darbai gali veikti kaip terapija. Tiesa, beveik visa mano kūryba yra egodokumentai – kuriu, kad geriau suprasčiau, įsisavinčiau patirtis. O jos dažnai universalios, tad žiūrovas gali atpažinti save, pasijusti ne vienišas.
Menas kaip terapija, mano nuomone, yra vienas geriausių būdų išgyventi ir įsisavinti gyvenimo patirtis.
Kodėl pasirinkote linoraižinį kaip pagrindinę raiškos priemonę? Ką jis leidžia pasakyti kitaip nei, pavyzdžiui, piešinys ar tapyba?
Linoraižys mane lydi jau 20 metų, tai buvo pirmoji spaudos technika, kurios išmokau dar Vienožinskio dailės mokykloje. Ši technika išsiskiria savo meditatyvumu, persikėlus ar nusipiešus piešinį ant linoleumo, raižoma. Raižymas gali užtrukti tiek ilgai, kiek norisi, medžiaga kelia savo iššūkių, kuriuos įveikus apima užbaigtumo jausmas. Paskutinis etapas – spauda ant popieriaus visada nustebina, kiekvienas atspaudas savitas.
Pasirenku linoraižinį, nes proceso patirtis tampa saviterapijos dalimi.
Kaip atrodo Jūsų kūrybinis procesas – ar pirmiausia gimsta vaizdas, ar jausmas, ar istorija?
Kūrybinis procesas prasideda, nuo ilgai nešioto jausmo. Jausmas gali būti sukeltas vaizdų ar minčių iš gyvenimo. Kartais tyrinėju, ieškau įkvėpimo stebėdama kitus menininkus, išbandydama naujas technikas ar tiesiog kurdama su savo trimečiu sūnumi.
Ar kuriant labiau pasitikite intuicija ar iš anksto suplanuota kompozicija?
Labai retai kelis kartus eskizuoju ar komponuoju tą patį kūrinį, visada pasitikiu intuicija ar net naudoju automatinį piešimą. Neretai piešiu iš karto ant linoleumo blokelio, kurį raižysiu. Todėl kartais tiesiog sėdžiu ir kontempliuoju žvelgdama į piešinį, nes atspaudas bus ir atvirkštinis, ir veidrodinis.
Kaip meno terapijos studijos Škotijoje pakeitė Jūsų santykį su kūryba?
Besimokydama meno terapijos ėmiau labiau atkreipti dėmesį į tai, kaip jaučiasi mano kūnas ir kaip tai informuoja mano emocijas. Būtent tada sugrįžau prie linoraižinio, jis taktilinis, galiu ne tik matyti ką nupiešiau, bet ir laikyti tai rankose kaip skulptūrą.
Ar pastebite, kad žiūrovai Jūsų darbuose atpažįsta savo asmenines patirtis?
Besidalindama savo kūryba internete, žinoma, sulaukiu komentarų su įvairiomis interpretacijomis. Man nėra tiek svarbu, ar žiūrovas supras, ką aš norėjau pasakyti, džiugina, kai vaizdas tiesiog surezonuoja.
Ar buvo sunku grįžti kurti į Lietuvą po beveik dešimtmečio užsienyje?
Škotija jau buvo tapusi mūsų namais, bet Lietuva niekada nenustojo jais būti, todėl grįžimas, nors ir chaotiškas, buvo kupinas gerų žmonių pagalbos. Kartais atrodo, kad visus ryšius reikia kurti iš naujo, ypač karjeros srityje, o kartais rodosi, kad lyg ir nebuvau išvykusi. Su Škotija vis dar sieja daugybė draugų ir projektų.
Ką Jums reiškia pristatyti savo darbus Elektrėnų mieste?
Ši paroda Elektrėnuose bus pirmoji mano asmeninė paroda Lietuvoje po daugiau nei dešimtmečio, tad man turi labai didelę asmeninę reikšmę. Būtent čia eksponuoti darbus mane pakvietė tapytoja, su kuria susipažinome jau Lietuvoje.
Ar Jums svarbiau, kad žiūrovas „suprastų“ Jūsų kūrinius, ar kad juos „pajustų“?
Svarbiausia, kad žiūrovas būtų „palinksmintas“, galbūt mano kūryba įkvėps. Neturiu intencijos kažkaip specifiškai nuteikti, bet norėčiau, kad apžiūrėjęs parodą žiūrovas išeitų su įžiebtu smalsumu.
Kaip manote, ko vaikiškas žvilgsnis gali išmokyti suaugusį žiūrovą žvelgiant į meną?
Suaugusieji galėtų pasimokyti žaismingumo ir atleisti savo įsitempusius žandikaulius – gyvenimas nevisada toks rimtas, kaip mes įsivaizduojame.
Ką šiandien Jums pačiai reiškia būti menininke?
Apie atsakymą į šį klausimą dar turiu ilgai pagalvoti. O kuriu, kad ir kaip banalu, nes negaliu nekurti.
Robertas Šarknickas,
Elektrėnų KC kultūrinių renginių organizatorius