Su „sunkia našta“ į Kauno keliautojų klubą

Su „sunkia našta“ į Kauno keliautojų klubą
Nudžiugome gavę pakvietimą susitikti su  Kauno Keliautojų kultūros klubo „Ąžuolynas“ nariais. Važiuojame ten ne tuščiomis. Vežame „sunkią naštą“ – Elektrėnų kultūros centro Klojimo teatro pastatymą. Misija ir džiugi, ir baugi.  Nors esame iš šviesos miesto, bet… Kaunas yra Kaunas!

Prieš Kauno pilį patenkame į kebloką eismo situaciją,  bet, ačiū Dievui, o gal mūsų diplomatiškai vairuotojai Birutei Grybauskienei (tarp kitko, ji tapo ir mūsų teatro artiste!),  išsisukame nuo nemalonumų. Labiausiai dėkojame pareigūnams, kuriems   patarus ir palydėjus,  pasiekiame reikiamą vietą. Pasirodo, Kauno kelių policijoje dirba korektiški, mandagūs pareigūnai.
Lengviau atsikvėpę, žengiame į Kauno Tautinės kultūros centrą, kuriame mūsų jau laukia susirinkę Kauno keliautojai.
Kol mes ruošiamės, girdime, kaip keliautojai aptarinėja savo reikalus, artimiausius veiklos planus. Pagaliau klubo narė Elena Rulevičienė, kuri ir užmezgė šią pažintį, praneša apie mūsų pasirodymą. Veiksmas prasideda.
Žingsnis po žingsnio, emocija po emocijos, mes  perteikiame susirinkusiems „sunkios naštos“ turinį. Džiaugiamės, kad mums tai gerai sekasi! Matyt, mums padeda mūsų nuoširdus noras neužsisklęsti namuose, bendrauti, keliauti… O taip pat  šio Tautinės kultūros centro, kuriame esame, gera aura bei susirinkusių žmonių  akių bei širdžių šiluma. Šioje nuoširdžioje aplinkoje pasiekiame kulminaciją, kur visus prajuokina Magdelės intriga – senos mamutės tariamai prarastus pinigus ji „atranda“ tokioje vietoje, kur juos slėpdavo  moteriškės dar tada,  kai neturėjo  rankinių, o prekes nešdavosi „sietkoje“. Paskutinė grimasa – gobšuolė dukra Birutė, kuri tikėjosi užgrobti didžiausią dalį pinigų, alpsta išgirdusi, kad kol kas mama nieko neduos dukroms, nes suprato, kad joms reikia ne mamos, o jos pinigų, ir tai, kad seni tėvai vaikams yra sunki ir nepakeliama našta…
Mus palydi šilta aplodismentų banga ir padėkos už apsilankymą. Mums paliekant salę, prieš saviškius jau stovi klubo pirmininkas: klubiečiai grįžta prie savo reikalų, bet širdis jaučia, kad jie mus prisimins, mes juos taip pat. O klubo pirmininkas, pasirodo,  Mažeika. Kaip ir mes su klubo nare, mano sese Elena Rulevičiene –  Mažeikaitės.
Prieš kelionę namo dar pasidairome po Kauno pilies prieigas. Povilas Šedurskas pasiūlo apžiūrėti garsųjį Kauno statinį, apie kurį buvo nemažai rašyta spaudoje. Ne tik dėl susidomėjimo, bet ir iš reikalo bandome ten patekti. Deja,  pasinaudoti garsiaisiais auksiniais (ar paauksuotais) tualetais nepavyko.
Geriau mus priėmė gamtos stebuklas gluosnis, prie kurio fotografavomės, glostėme jo kamieno rieves. Kai kur į kamieno įdubas galėjome įkišti net ranką.
Grįžtame į Elektrėnus, džiaugdamiesi išvyka, prisimindami, kad kelionės ir bendravimas yra didžiausia vertybė.

Zita Cibulskienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų