Lietuvių šeima, jos papročiai, apeigos yra vieni iš ankstyviausių kultūros kūrinių. Išskirtinis mūsų dienų kultūrinio gyvenimo bruožas yra etninių šaknų paieškos. Dabartinis gyvenimas, naujų reiškinių supratimas beldžiasi į duris. Būtina visa tai gerai apmąstyti, kad neliktume pasaulio kultūros nuošalėje.
Ir visas mūsų buvimo aruodas pildosi iš akimirkų, minčių, supratimo, džiaugsmų ir ašarų. Užtenka pajusti gniaužiantį pievų margumą, pabraidyti pamiškėje tarp mėlynų lubinų žibintų ir imi suvokti, kodėl mums rūpi senolių patirtis ir išmintis.
Gilučių bendruomenėje dar gyvuoja senosios tradicijos. Kiekvienais metais liepos pradžioje organizuojami renginiai, primenantys svarbiausius žmogaus būties ir buities įvykius. Kultūros klubo renginių organizatorė Vida Vičkačkienė nuosekliai pristato pačius svarbiausius, pamatinius tautos kultūros papročius.
Liepos 4 d. gamta nepagailėjo gražaus saulės spindesio ir kur ne kur praplaukiančių debesėlių. Šiųmetis dažnas lietutis nesutrukdė renginio dalyviams pasidžiaugti geru oru ir nuotaikingu Gilučių dramos būrelio pasirodymu. Renginio vedėja Veronika Tamošiūnienė pasveikino visus su Valstybės diena ir priminė, kad šis renginys skirtas Elektrėnų savivaldybės ir seniūnijų dešimtmečiui paminėti.
Lietuvis – gilios praeities tautos atstovas. Jis dabar gyvena tarsi dviejuose laikuose: istoriniame, kasdien įsukančiame į naujus įvykių sūkurius, ir senajame – archainiame, kuris tarsi sustingęs ties tautos šaknimis, įsismelkęs per motinos lopšinę, močiutės pasakas, tėviškės gamtą.
Viskas pasaulyje įvardijama. Juolab žmogus. Vaikeliui gimus, tėvai jam suteikia vardą, linkėdami laimės, sėkmės gyvenime. Pasak kaimo senolių išminties, kūmų nuodėmės prilimpa kūdikiui, tad krikštatėviais būti kviesdavo dorus ir tvarkingus kaimynus arba gimines. Kaimo vyrai ir moterys (aktoriai Gintas Zelenkauskas, Stepas Steponavičius, Gintas Ratkevičius ir Živilė Grinkevičienė, Jolanta Kapočiūnienė, Raminta Gudeliauskaitė) džiaugėsi ir aptarinėjo ūkininko surengtas krikštynas, prisiminė įvairius magiškus veiksmus ir burtus, krikštynų apeigas.
Lietuvių šeimoje svarbią vietą užėmė močiutė (aktorė Rasutė Jarockienė), namų židinio prižiūrėtoja, vaikų augintoja ir maitintoja. Jos sekamos pamokančios ir padrąsinančios pasakos, išmintingos patarlės ugdo vaikų savimonę, atjautą ir požiūrį į mus supančią gamtą. O visas būrys piemenukų (aktoriai Laura, Brigita, Greta, Ignas, Matas, Akvilė, Vesta, Lina) nenuilsdami vis bėgo pas močiutę ir ieškojo paguodos jos neaprėpiamoje meilėje.
Renginio dalyviai nuoširdžiai plojo Gilučių dramos būrelio aktoriams. Ne vienas prisiminė savo jaunystę, taip greitai prabėgusią vaikystės takais. Renginio pabaigoje buvo apdovanoti sportinių rungčių nugalėtojai, kurias išradingai vedė Elektrėnų savivaldybės sporto mokyklos treneris K. Dringelis. O vėliau visus linksmino muzikantai Andžela ir Arvydas.
Senąsias tradicijas prasminga išlaikyti ir šiuolaikiniame gyvenime. Įsiklausykime į mūsų gyvenimo gausme gerokai pritilusius protėvių balsus ir pasistenkime suprasti, ką jie kalba mums – tos pačios žemės vaikams.
Tai mūsų tautos kūrybos deimantai, kuriais žavisi daugelis pasaulio žmonių ir kuriuos, pasak Petro Vaičiūno, yra sukūrusi liaudies širdis, kad mūsų ir būsimųjų laikų kartos galėtų džiaugtis ir amžinai semti sau jėgų iš praeities, kuri kiekvieną tautą gaivina, kaip skanus tyro šaltinio vanduo.
Gilučių bendruomenėje dar gyvuoja senosios tradicijos. Kiekvienais metais liepos pradžioje organizuojami renginiai, primenantys svarbiausius žmogaus būties ir buities įvykius. Kultūros klubo renginių organizatorė Vida Vičkačkienė nuosekliai pristato pačius svarbiausius, pamatinius tautos kultūros papročius.
Liepos 4 d. gamta nepagailėjo gražaus saulės spindesio ir kur ne kur praplaukiančių debesėlių. Šiųmetis dažnas lietutis nesutrukdė renginio dalyviams pasidžiaugti geru oru ir nuotaikingu Gilučių dramos būrelio pasirodymu. Renginio vedėja Veronika Tamošiūnienė pasveikino visus su Valstybės diena ir priminė, kad šis renginys skirtas Elektrėnų savivaldybės ir seniūnijų dešimtmečiui paminėti.
Lietuvis – gilios praeities tautos atstovas. Jis dabar gyvena tarsi dviejuose laikuose: istoriniame, kasdien įsukančiame į naujus įvykių sūkurius, ir senajame – archainiame, kuris tarsi sustingęs ties tautos šaknimis, įsismelkęs per motinos lopšinę, močiutės pasakas, tėviškės gamtą.
Viskas pasaulyje įvardijama. Juolab žmogus. Vaikeliui gimus, tėvai jam suteikia vardą, linkėdami laimės, sėkmės gyvenime. Pasak kaimo senolių išminties, kūmų nuodėmės prilimpa kūdikiui, tad krikštatėviais būti kviesdavo dorus ir tvarkingus kaimynus arba gimines. Kaimo vyrai ir moterys (aktoriai Gintas Zelenkauskas, Stepas Steponavičius, Gintas Ratkevičius ir Živilė Grinkevičienė, Jolanta Kapočiūnienė, Raminta Gudeliauskaitė) džiaugėsi ir aptarinėjo ūkininko surengtas krikštynas, prisiminė įvairius magiškus veiksmus ir burtus, krikštynų apeigas.
Lietuvių šeimoje svarbią vietą užėmė močiutė (aktorė Rasutė Jarockienė), namų židinio prižiūrėtoja, vaikų augintoja ir maitintoja. Jos sekamos pamokančios ir padrąsinančios pasakos, išmintingos patarlės ugdo vaikų savimonę, atjautą ir požiūrį į mus supančią gamtą. O visas būrys piemenukų (aktoriai Laura, Brigita, Greta, Ignas, Matas, Akvilė, Vesta, Lina) nenuilsdami vis bėgo pas močiutę ir ieškojo paguodos jos neaprėpiamoje meilėje.
Renginio dalyviai nuoširdžiai plojo Gilučių dramos būrelio aktoriams. Ne vienas prisiminė savo jaunystę, taip greitai prabėgusią vaikystės takais. Renginio pabaigoje buvo apdovanoti sportinių rungčių nugalėtojai, kurias išradingai vedė Elektrėnų savivaldybės sporto mokyklos treneris K. Dringelis. O vėliau visus linksmino muzikantai Andžela ir Arvydas.
Senąsias tradicijas prasminga išlaikyti ir šiuolaikiniame gyvenime. Įsiklausykime į mūsų gyvenimo gausme gerokai pritilusius protėvių balsus ir pasistenkime suprasti, ką jie kalba mums – tos pačios žemės vaikams.
Tai mūsų tautos kūrybos deimantai, kuriais žavisi daugelis pasaulio žmonių ir kuriuos, pasak Petro Vaičiūno, yra sukūrusi liaudies širdis, kad mūsų ir būsimųjų laikų kartos galėtų džiaugtis ir amžinai semti sau jėgų iš praeities, kuri kiekvieną tautą gaivina, kaip skanus tyro šaltinio vanduo.
Veronika Tamošiūnienė,
Gilučių bibliotekos vedėja
Gilučių bibliotekos vedėja