Nuostabu, kad poetų pasakojimai moksleiviams buvo įdomesni nei įprastas naršymas telefone
Virginija Jacinavičiūtė
Jaunimo veiklos skatinimo projektas „Kūrybinio rašymo dirbtuvės: teksto laboratorija“ Elektrėnų moksleiviams suteikė ypatingą progą geriau pažinti Elektrėnų krašto poetus. Lapkričio 13 d. „Versmės“ gimnazijos mokiniai ir mokytojos nepraleido progos susitikti su poetais Rimvydu Stankevičiumi ir Aivaru Veikniu, kurie kartu bandė atsakyti į klausimą „Ar rašymas padeda augti“. Gausiai į susitikimą atvykusiems moksleiviams poetai nuoširdžiai pasakojo savo patirtis, kurios nepalieka abejonių: tiek rašymas, tiek skaitymas – pagrindinis kelias į dvasinį augimą ir pasaulio pažinimą.
R. Stankevičius: poezija – aukščiausia literatūros forma
Ypatingą vakarą pradėjo Nacionalinės premijos laureatas, poetas Rimvydas Stankevičius, kuris kalbėjo, kad knygų skaitymo patirtis išlaisvina: skaitydamas gali būti, kur nori ir kas nori. Tai padeda išgyventi kasdienes negandas.
„Kokie esate šiandien, aš toks jau buvau. Papasakosiu, kaip suradau literatūrą ir kaip pradėjau gyventi įdomiau. Knygos leidžia gyventi įvairių žmonių gyvenimą įvairiu laikotarpiu. To laikotarpio fiziškai patirti jau nėra galimybės, o protu ir siela gali patirti per literatūrą. Per knygas padidėja erdvė, emocinis laukas, pasaulis tampa didesnis“, – pasakojo poetas.
Vaikystėje R. Stankevičius skaitė tai, ką skaito visi berniukai: nuotykinę literatūrą ir kriminalus, o poeziją atrado paauglystėje.
„Kai buvau jūsų amžiaus, mano dėmesį Elektrėnų knygynėlyje patraukė Rolando Mosėno knyga „Šviesoje“. Nuotraukoje mačiau rašytoją su ilgais plaukais, berete ir šypsena. Bet jam buvo duota gyventi tik 20 m. Buvo įdomu, ar eilėse persiduoda mirties nuojauta. Jo eilėraštis „Rasa“ pakeitė mano pasaulį“, – pasakojo poetas ir citavo atmintinai eilėraštį. „Poezija – vienintelė erdvė, kur gali suverti rasos lašus ant smilgos. Tai pasaulio praplėtimas. Suvokiau, kad aš iš tų žmonių, kurie gali tuos karolius užsidėti ant kaklo“, – dalijosi R. Stankevičius, pridurdamas, kad po šios knygos ėmė skaityti ir rašyti eiles.
„Mano nuomone, poezija – aukščiausia literatūros forma. Kai skaitai prozą, ji yra apie kažką: meilę, karą, keliones ir kt. O poezija yra apie tai. Proza – kai skaitai ir sužinai, o poezija – kai patiri. Poezija tampa tavo vidumi, kaip ta gyvatėlė telefone: praryji ir padidėji. Ji žmogų keičia kokybiškai, praturtina, sutaurina, sujautrina. Įveda į situacijas, kurių dar neturėjote, bet greičiausiai turėsite, ir tada bus lengviau su jomis tvarkytis, nes su poezija jau nebesi vienas, tampi stipresnis. Paskaitai apie nelaimingą meilę ir jau žinai, kaip būti stipriam toje situacijoje… Sužinai, kas yra draugystė, vertybės, į ką lygiuotis“, – požiūriu į poeziją dalijosi R. Stankevičius.
Poeto nuomone, tie, kas skaitė knygas, vadovauja tiems, kurie neskaitė: „Valdai tą pasaulio dalį, kurią moki ištarti, suformuluoti, o knygos žmogų moko kalbėti.“
R. Stankevičius per trumpą laiką neteko trijų brangiausių žmonių ir sako, kad tik poezija jam padėjo išgyventi sunkų laiką. „Poezija padėjo neišprotėt, nes verkt aš nemoku. Literatūra – draugas, kuris padeda sunkiom akimirkom, kuris moko pasakyti myliu.“
Susidomėjusiai jaunuolių auditorijai R. Stankevičius pasakojo, kaip nusprendė studijuoti literatūrą. „Baigiant mokyklą, matyt, dar buvau nebrandus, nes nežinojau, kuo noriu būti, bet žinojau M. Martinaičio „Severiutės raudą“, kuri man gražiausia, kas tik gali būti, ir profesorę Viktoriją Daujotytę. Stojau į literatūrą, nes žinojau, kad ten rasiu M. Martinaitį ir V. Daujotytę, ir jie padarys iš manęs žmogų. Ir radau“, – linksmai pasakojo R. Stankevičius. Savo dialogą poetas užbaigė žodžiais, kurie gali tapti žymia poeto sentencija: „Poezija – akimirka, kurios vienam žmogui per daug. Norisi dalintis. Akimirkos, užfiksuotos žodžiais, ir yra poezija“.
A. Veiknys: kūrėjo kelias nėra lengvas
Antrindamas R. Stankevičiui, poetas kraštietis Aivaras Veiknys pritarė, kad rašymui reikalingas ne tik talentas, bet ir nuolatinis darbas su savimi, savo gebėjimo rašyti tobulinimas. Jo teigimu, net po 500-ojo nesėkmingo eilėraščio negalima pasiduoti – priešingai, nes tas 501-asis gali būti ypatingas. Jis pripažino, kad kūrėjo kelias nėra lengvas. Dažnai per gili koncentracija į kūrybą gali kainuoti per daug brangiai – pavyzdžiui, nukenčia santykiai su artimaisiais.
Aivaro, kaip poeto, kelias prasidėjo dar tuometinės „Ąžuolyno“ vidurinės mokyklos suole. Nors jis buvo labai gabus matematikos srityje, auklėtoja Augutė Liutkevičienė jau tada įžvelgė ir literatūrinius mokinio gebėjimus. „Poezijos pavasariai“ mokyklos kiemelyje, filologų konkursai ir poeto Gintaro Patacko kūryba įkvėpė jaunuolį pradėti kurti. Aivaras dėkojo Rimvydui už jo globą, žengiant pirmuosius poetinio kelio žingsnius. Abu poetai atviravo, kad dabar gali būti vienas kito kūrybos recenzentai, kritikai, o labiausiai džiaugėsi, kad yra geri draugai, kurie gali susiginčyti ir čia pat vėl susitaikyti.
Abu poetus sieja meilė savo gimtajam miestui, mokyklai, žmonėms. Šios temos labai dažnos ir jų kūryboje. Susitikimo metu svečiai ypač džiaugėsi gausiu susidomėjusių jaunuolių būriu, kurie net pasibaigus renginiui, apsupę poetus, klausė asmeninių patarimų apie skaitymą, literatūrą ir kūrybą.
Šis susitikimas buvo jau ketvirtasis Elektrėnų savivaldybės finansuojamo jaunimo veiklos skatinimo projekto „Kūrybinio rašymo dirbtuvės: teksto laboratorija“ renginys. Dėl Elektrėnų viešosios bibliotekos įgyvendinamo projekto savivaldybės jaunimui atveriamos galimybės susipažinti su kūrėjais, sužinoti apie jų patirtis, semtis įkvėpimo ir plėsti žinias.