Namo kiemelyje su giminaite Ilona
Julija Kirkilienė
Prieš šimtą metų, birželio 11 d., 9 val., Vievyje, Vilniaus gatvės viename name, į pasaulį atėjo mergaitė, kurią tėveliai Veronika ir Vincas Cibulskai pavadino Onute. Dabar Onutė Cibulskaitė – inteligentiška ponia – su pussesere Apolonija Granickiene gyvena tame pačiame name, kur Onutė gimė. Šimtametė savo gimtadienį švenčia deklamuodama lietuvių klasikų eiles, dainuodama liaudiškas dainas, pasakodama tik šviesius prisiminimus, juokaudama ir džiaugdamasi gyvenimu, kad jau „100 metų, kai šią žemę mindau“. Gyvenimas jos buvo kartais labai sunkus, bet įdomus: 1936 metais tėveliai Veronika ir Vincas iš Vievio, kuriame Vincas dirbo seniūnu, gyventi buvo išsikėlę į Kietaviškes. Onutė prisimena, kai karo metais laimingo atsitiktinumo dėka mama buvo išvažiavusi į Vievį, o ji su tėveliu buvo išėję prie upės, liko gyvi. Tą dieną į jų namus per bombordavimą pataikė bomba ir viskas sudegė. Cibulskų šeima savo namuose buvo įkūrę smulkių prekių parduotuvę, todėl po gaisro liko ir be namų, ir be pajamų pragyvenimui. Bet gyvenimas tęsėsi… Šeima apsigyveno Krivašiūnuose, Vievio seniūnijoje. Sužinoję, kad yra įrašyti į tremtinių sąrašus, nes jų namuose pernakvojęs vienas partizanas, nuo tremties bandė slėptis Vilniuje.
Onutė mokėsi ir baigė Vilniaus II vidurinę mokyklą, dabartinę Vyčio gimnaziją, nuo 1946 metų pavadintą Salomėjos Nėries vidurine mokykla, vėliau gimnazija. Onutei mokslas gerai sekėsi, todėl baigusi gimnaziją ji įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą neakivaizdiniame skyriuje. Tuo pačiu metu Onutė geležinkeliečių vidurinėje mokykloje dirbo mokytoja, dėstė lietuvių kalbą. Bet universiteto Onutė nebaigė. 1949 m. kartu su tėveliu buvo areštuoti. Tėvelis V. Cibulskas Sibire buvo sušaudytas, Ona nuteista 10 metų kalėjimo, iš kurių pusmetį kalėjo Lukiškėse, vėliau buvo ištremta į lagerį Sibire. Apie tai laikraštyje „Elektrėnų kronika“ buvo rašyta 2024 m. lapkričio 21 d. Į Sibirą Onutės mama Veronika, pati gyvendama pas svetimus žmones, siųsdavo siuntinius, kuriuos dukra paimdavo graužiančia sąžine – mama pati vargdama, rūpinosi dukra. 1956 m. Onutė, grįžusi iš tremties, neturėdama kur apsistoti, pagalbos prašyti nuėjo pas Vilniuje gyvenusią mokslo draugę, kurios seserį Veroniką Brazaitytę Onutė pažinojo. Draugės sesuo ją ne tik apgyvendino, bet ir įdarbino Vilniaus farmacijos fabrike „Gegužės Pirmoji“. V. Brazaitytė tuo metu tame fabrike dirbo direktoriaus pavaduotoja. Ona fabrike buvo įdarbinta vyr. buhalterės pavaduotoja, nors buhalterinio išsilavinimo neturėjo. Bet turėjo gerą atmintį ir, kaip bendradarbiams sakė ją įdarbinusi pavaduotoja, ko nemokėjo, išmoko. Tas pareigas Onutė ėjo 22 metus, kol buvo išleista į užtarnautą poilsį. Bet skaičiams atmintį inteligentiškoji jubiliatė ir dabar gerą turi. Grįžusi iš tremties ir pradėjusi dirbti, Onutė savo mamą Veroniką Cibulskienę pasiėmė gyventi į Vilnių nuomojamame kambaryje. Deja, su mama Onutei gyventi teko vos trejetą metų – mama mirė.
Vėliau Onutė Vilniuje gavo vieno kambario butą prestižiniame Antakalnio rajone. Bet prieš trejus metus, sunkiai susirgusi, artimųjų prašymu apgyvendinta buvo Vievyje, gimtajame name pas 9 metais jaunesnę pusseserę Apoloniją. Dabar moterų gyvenimas primena tikrą rojų žemėje. Jubiliatė savo vaikų neturi ir apie meilę neatvirauja. Jaunystėje buvusi įsimylėjusi, bet visa tai liko jos paslaptis… Kartą spaudoje suradusi mylėto žmogaus straipsnį, keletą kartų perskaičiusi, bet artimiesiems pasiteiravus, kuo tas straipsnis ją sudomino, neatviravo… Jos vienintelė meilė buvo sukūręs šeimą… Ona sako pasidžiaugusi jo šeima, nes su ja jis esą nebūtų buvęs laimingas. Dabar, žinoma, jos meilė ilsisi amžinoje poilsio vietoje. Vėliau ji buvo suradusi savo gyvenimo žmogų, bet tai jau nebuvusi meilė.
Apie savo gyvenimą charizmatiškoji šimtametė sako ne viską prisimenanti, bet gerai prisimena jaunystėje išmoktus eilėraščius ir be suklydimo išdeklamuoja visą Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, Bernardo Brazdžionio eiles. Nuo deklamavimo veidukui paraudus, dar padeklamavo eiles apie tai, kad apsvaigti galima ne tik nuo spirito, bet ir nuo gėlių kvapų, gerų žodžių ir pirmosios meilės. Anksčiau Onutė labai daug skaitydavusi knygų, bet dabar akys nebeleidžia. Bet kas vyksta šalyje ir pasaulyje žino. Paklausta, kas dabar yra Vilniaus meras, šimtametė sako: „Leiskite pagalvoti. Ai, Benkunskas. Bet kokia graži jo žmona, operos dainininkė“.
Moterys savo kieme augina daržoves ir jau skina pirmuosius agurkus. Abi labai gražiai sutaria ir sako rytus pradedančios dainomis. Miegoti einančios 10 val. vakare, o pabundančios 6 val. ryte. Bet keltis neskuba. Kadangi abi miega gretimuose kambariuose, tai pasikalba ir dažnai padainuoja… Maistą dažniausiai gamina Apolonija, bet kartais gamina ir Onutė. O kartais moterys cepelinų nusiperka kioskelyje, kur jie esą labai skanūs. Moterys valgo viską. Tą dieną, kai kalbėjomės, pietums jos valgė silkę su bulvėmis ir koldūnus. O prie kavos kando skanių kepinių. Moterys sako, kad kartais ir kokio spiritinio gėrimo po šaukštą, bet iš stikliuko paragauja – kraujagyslėms praplėsti.
Onutė turi savo dienotvarkę: kiekvieną dieną eina pasivaikščioti. Kad saugiau būtų, vaikšto su trirate vaikštyne. Vaikšto po dvi tris valandas, nueina net iki kapinių, pavaikšto gražiai sutvarkyta paežere. „Šlifuoju Vievio gatves“, – juokiasi. Bet iki pietų visada grįžta, kad Apolonija nesijaudintų. Kartais jos vaikšto abi ir juokiasi iš savęs, pamačiusios senyvą žmogų: va, jis toks pat, kaip mes… Savo bendraamžių abi moterys jau nedaug sutinka. Bet joms labai gera kartu – sutampa charakteriai ir poreikiai. Apie Onos šimtmetį redakcijai pasufleravo jų giminaitė Ilona.
Norintiems ilgai gyventi jauniems žmonėms šimtametė turi patarimų: svarbiausia dėl nieko nesijaudinti, nes gyvenimas yra toks, kad viskas praeina – ir tai, kas gera, ir tai, kas bloga, todėl niekada dėl nieko nereikia jaudintis. Ona ir tremtyje žinojo, kad kažkada ta gyvenimo atkarpa baigsis, ir bus kitokia. Ji buvo teisi, sulaukė šviesių dienų.
Savo straipsnyje nė karto jubiliatės nepavadinau senole. Šimtametė Ona Cibulskaitė tikrai nėra senolė. Ji yra, kaip dabar sakoma, oriai amžėjanti moteris, pilna gerumo, optimizmo, sveiko mąstymo ir po sunkios ligos, dėl kurios apsigyveno su Apolonija, sveikata nesiskundžianti. Tad ir mes, redakcijos darbuotojai, savo ir skaitytojų vardu sveikiname gyvąją Lietuvos legendą Oną Cibulskaitę su jubiliejumi ir linkime sulaukti Apolonijos 100-ojo gimtadienio, kad jai padarytų jubiliejinį balių. O skaitytojams, besiskundžiantiems gyvenimu, siūlome susipažinti su Ona bei Apolonija ir pasisemti išminties, kaip reikia gyventi, kad niekada nepasentum.