„Įspūdidinga“ choro „Salve“ kelionė

Choras „Salve“ prie A. Boso paminklo „Skrynia“ Kėdainių senamiestyje

Rugpjūčio 1–2 dienomis Elek­trėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių karalienės parapijos choras „Salve“ (vadovė Laima Mažuolytė) svečiavosi Kėdainių krašte ir giedojo šv. Mišiose Kė­dainių Šv. Juozapo bažnyčioje ir Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikoje. Ši, jau aštunta, choro piligrimi­nė kelionė buvo „įspūdidinga“ ­visomis prasmėmis.

Kultūros sostinė
2026 metais Kėdainiai pa­skelbti Lietuvos kultūros sostine, todėl atvykę į šį miestą bet kuriuo metu būsite apdovanoti gausybe gražiausių potyrių. Ne veltui kėdainietis Benas Cechanavičius iš žodžių „įspūdingas“ ir „didingas“ sukūrė naujadarą įspūdidingas – „darantis įspūdį savo didingumu“. Šiemet Kėdainiai tokie ir yra. Čia nuolat vyksta daug renginių, viena paroda keičia kitą, gatves puošia margaspalviai gėlynai, o lauktuvių galima įsigyti tik Kėdainiuo­­se gaminamų įvairiausių agurkų ­skonio produktų.
Mūsų pažintis su Kėdainiais prasidėjo nuo Janinos Monkutės-Marks meno galerijos. Išeivijos menininkė J. Monkutė-Marks gimė Radviliškyje, nuo 1939 iki 1941 m. mokėsi Kėdainių gimnazijoje, o 1950 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Nuo 1956 m. dailininkė įsitraukė į meninį ir visuomeninį JAV gyvenimą – sukūrė daug tapybos, grafikos darbų, gobelenų ir kilimų. 2000 m. visame pasaulyje garsi menininkė sugrįžo į Kėdainius, įsteigė pelno nesiekiančią organizaciją ir įsigijo buvusio krašto muziejaus pastatą. J. Monkutė-Marks puoselėjo profesionalų me­ną, vykdė švietėjišką veiklą, stip­rino kėdainiečių bendruomenę ir garsino pasaulyje Lietuvos vardą. Už tai 2007 m. jai buvo suteiktas Kėdainių garbės pilietės vardas. 2023 m. Kėdainių rajono sa­vivaldybė iš Marks šeimos įsigijo muziejų ir dabar meno galerijos lankytojai gali nemokamai susipažinti ir su puikia J. Monkutės-Marks kūryba ir kitų menininkų darbais, eksponuojamais galerijos pirmame aukšte. Lankantis meno galerijoje mums labai pasisekė, nes buvo galima išvysti kitos Kėdainių rajone gimusios, 1950 m. į Kolumbiją emigravusios skulptorės Nijolės Šivickas de Mockus (Bogotos mero Antano Mockaus mamos) darbų parodą „Visata iš spiralės“ bei pamatyti apie ją sukurtą dokumentinį filmą. Abi parodos paliko didžiulį įspūdį, o galimybė visa tai išvysti nemokamai rodo, kad Kėdainių savivaldybė labai rūpinasi savo miesto gyventojų ir svečių kultūriniu raštingumu.
Džiugiai nusiteikę pratęsėm pažintį su Kėdainiais. Kėdainietis istorikas Linas Mankus supažindino mus su unikaliu Kėdainių senamiesčiu, per kurį atsiskleidė labai įdomi miesto istorija. Kadaise į šį kraštą iš Kuršo atplaukė pirk­lys Keidangenas ir sumanė įkurti žvejų kaimelį. Kai iš mažo miestelio išaugo miestas, jis turtingojo pirklio garbei buvo pavadintas Kėdainiais. Kėdainiai – šešių tautų (škotų, vokiečių, lenkų, žydų, lietuvių, rusėnų), šešių konfesijų (liuteronų, evangelikų reformatų (protestantų), katalikų, stačiatikių, judaistų, arijonų) ir šešių turgaus aikščių miestas. Žinoma, dabar škotų, vokiečių ir žydų Kėdainiuo­se visai nebeliko, bet likęs jų architektūrinis ir kultūrinis paveldas yra labai reikšmingas miesto istorijai. Kėdainių senamiestis yra vienas iš 7 unikalių, valstybės saugomų urbanistikos paminklų Lietuvoje, išsiskiriantis autentiška XVII–XVIII a. architektūra.
Kėdainiai ilgą laiką priklausė didikams Radviloms ir Kiškams, todėl du herbai iki šiol puikuojasi ant rotušės bokšto, o Kėdainių evangelikų reformatų bažny­čios kriptoje galima išvysti šešis Radvilų šeimos sarkofagus. Šis Radvilų mauzoliejus – tai pirmoji atkurta XVII a. LDK didikų kapavietė Lietuvoje.
Buvusioje žydų sinagogoje įkurtame daugiakultūriame centre pavyko pamatyti nuostabią parodą „Impresionistų grafika“ – 41 originalų impresionistų Polio Gogeno, Pjero-Ogiusto Renuaro, Eduaro Manė, Polio Sezano, Edgaro Dega, Alfredo Sislėjaus, Armano Gijomeno ir Anri de Tuluz-Lotreko darbą.
Taip pat stabtelėjome prie pastato, kuris yra be galo svarbus ne tik Kėdainiams, bet ir visai Lietuvai. 1625 metais kunigaikščio Kristupo Radvilos įkurta Kėdainių šviesioji gimnazija yra viena seniausių ir istoriškai reikšmingiausių švietimo įstaigų Lietuvoje. Ji svarbi kaip XVII a. protestantizmo ir kultūros židinys, pažangių Vakarų Europos mokslo idėjų skleidėja bei renesansinės architektūros paminklas. Labai džiugu, kad nuo 2002 metų sugrįžusi į restauruotas senosios gimnazijos patalpas Šviesioji gimnazija iki šiol išlaiko aukštus ugdymo rezultatus ir veikia kaip svarbus Kėdainių krašto švietimo bei lyderystės ugdymo centras
Gražiai sutvarkytos Kėdainių senamiesčio gatvelės su jaukio­mis kavinaitėmis, mažomis parduo­tuvėlėmis ir skoningais gėlynais niekuo nenusileidžia garsių Europos miestų senamiesčiams.

Bažnyčia – metalo vamzdžių sandėlis
Šeštadienio popietę choras­ „Salve“ giedojo šv. Mišiose Kė­dainių Šv. Juozapo bažnyčioje. Mišias už Lietuvos tremtinius, politinius kalinius ir laisvės kovų dalyvius aukojo vikaras, kun. Mindaugas Alekna. Šiuos maldos namus XVIII a. viduryje pastatė vienuoliai karmelitai. Pats skaudžiausias bažnyčios gyvavimui bu­vo sovietmetis. 1963 m. sausio 23 d. bažnyčia buvo uždaryta ir perduota elektros aparatūrą gaminančiai gamyklai. Didelė dalis baž­nyčios vertybių buvo išvežta į Ateiz­mo muziejų Vilniuje, o į bažnyčią ir šventorių privežta metalo vamzdžių, įrankių, elektros kabelių. Vos pajutę pirmuosius visuomenės demokratėjimo ženklus ir išsilais­vinimo vilties prošvaistę kėdainiečiai ėmėsi žygių atgauti bažnyčią. 1991 m. gruo­džio 1 d. atėjo ilgai laukta bažnyčios atšventinimo diena. 300 metų jubiliejų atšventusi Kėdainių Šv. Juozapo parapija į bažnyčią atvykusius piligrimus kviečia atkreipti dėmesį į didžiojo altoriaus sakralinę XVIII a. vertybę – Kūdikėlį Jėzų ant rankų laikančio šv. Juozapo paveikslą, dengtą metaliniu aptaisu.
Būtent į šv. Juozapą krypsta tikinčiųjų akys ir prašoma jo užtarimo, kad Viešpats stiprintų šių dienų šeimas, išgyvenančias ir materialinių, ir dvasinių sunkumų. Taip pat bažnyčioje saugoma jaunimo globėjo šv. kunigo Jono Bosko (1815–1888) relikvija.

Tėvo Stanislovo Paberžė
Sekmadienio rytą pasitikome Paberžėje. Šiame 32 kilometrus nuo Kėdainių nutolusiame bažnytkaimyje gyvena tik 6 gyventojai, bet ši vieta garsi ne tik Lietuvoje. Pirmiausia Paberžė pateko į carinės Rusijos valdžios akiratį kunigo Antano Mackevičiaus (1828–1863) dėka. Šis drąsus Lietuvos patriotas suorganizavo apie 250 sukilėlių būrį, 1863 m. kovo 20 d. Paberžės bažnyčioje perskaitė Sukilėlių manifestą, nusimetė sutaną ir išėjo kovoti į apylinkių miškus. 1863 m. gruodį buvo caro valdžios suimtas ir Kaune pakartas. Šiam išskirtiniam faktui pažymėti 1793 metais barono Šilingo pastatytame dvare atidarytas vienintelis Lietuvoje 1863 m. sukilimo muziejus. Puiki muziejaus gidė Alina Galvanauskienė labai išmoningai, įdomiai ir išsamiai papasakojo ir apie sukilimą, ir apie išskirtinį A. Mackevičiaus poelgį, ir apie garsųjį Tėvą Stanislovą (Algirdą Mykolą Dobrovolskį) – vienuolį kapuciną, kunigą, pamokslininką, Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvį, muziejininką lietuvių liaudies meno puoselėtoją, Paberžėje klebonavusį su pertraukomis beveik 30 metų (nuo 1966-ų­jų). Tėvo Stanislovo dėka buvo sutvarkyta ne tik bažnyčia ir šventorius, bet ir visos Paberžės aplinka, net kapinės įgavo M. K. Čiurlionio nutapytų kapinių vaizdą. Apsilankę Tėvo Stanislovo liturginio meno saugotuvėse pamatėme daugybę paveikslų, dekoracijų, didžiules arnotų, restauruotų bažnytinių žibintų, raktų, žalvarinių puodų, kryžių-saulučių kolekcijas. Tik Tėvo Stanislovo pastangomis Paberžė tapo svarbiu kultūrinės veiklos centru Kėdainių rajone. Paberžės klebonijos durys buvo atviros ir tikintiesiems, ir našlaičiams, ir narkomanams, ir alkoholikams, ir benamiams. 2005 metais Paberžės bažnyčios šventoriuje amžinojo poilsio atgulė ir pats Tėvas Stanislovas.
„O aš esu vadovėlis be viršelio, viskas, kas yra manyje, visur ir visada atvira“. Ši Tėvo Stanislovo ištarta mintis, manau, buvo svarbi ir jam gyvenant, ir yra be galo svarbi dabar, dvigubų standartų pasaulyje. Tik gyvendami atvirai, nuoširdžiai, be kaukių galime pasiekti dvasinį skaidrumą.

Krekenavos bazilikos stebuklai
Tiesa ir meile matuojamų vertybių paieškos tęsėsi atvykus giedoti šv. Mišiose Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų mažojoje bazilikoje. Mums labai pasisekė atvykti į šią šventovę būtent dabar, nes bazilika neseniai atvėrusi duris po remonto, o pernai, per Didžiuosius Žolinės atlaidus, jos pagrindiniame altoriuje esantis stebuklingasis Dievo Motinos su Vaikeliu Jėzumi paveikslas buvo papuoštas popiežiaus Pranciškaus palaimintomis karūnomis, pagamintomis iš tikinčiųjų paaukoto aukso, ir jam suteiktas Vilties Motinos titulas. Šis stebuklais garsėjantis paveikslas yra seniausia ir paslaptingiausia Krekenavos relikvija. Pasakojama, kad pirmaisiais krikščionybės Lietuvoje metais paveikslą iš Krokuvos atvežė pa­maldus riteris Šilingas. Jis paveikslą padovanojo misionieriui Albertui, skelbusiam Evangeliją prie Nevėžio krantų. Apie šimtmečius gyvą žmonių pasitikėjimą liudija prie paveikslo palikti votai, kurių seniausieji siekia XVI amžių.
Taip pat bazilikoje yra ir dar vienas stebuklingas paveikslas. „Jei­gu ką nors pametėte ir niekaip nerandate, esate vieniša (-as) ir ieškote gero vyro arba žmonos arba auginate braškes ir tikitės gero derliaus, tuomet skubėkite prie dešinėje pusėje, šoniniame altoriuje esančio Šv. Antano paveikslo“, – taip mus patikino ekskursiją vedęs Krekenavos bazilikos vargonininkas Mantas Masiokas.
Šv. Mišias aukojo Krekenavos bazilikos rektorius, parapijos klebonas kunigas dr. Gediminas Jankūnas. Tekstus, kuriuos tikintieji garsiai kalba per Mišias, buvo galima pamatyti visoje bazilikoje įmontuotuose ekranuose, o choristams nereikėjo plyšauti, kad juos išgirstų, nes bažnyčio­je įrengti modernūs mikrofonai ir net lubose išgręžiotos specialios­ skylutės, kad akustika būtų kuo geresnė. Beje, Krekenavos bazilika tikinčiuosius džiugina ir dar vienu stebuklu. Kasmet per Snieginės (Švč. Mergelės Marijos Didžio­sios ba­zilikos pašventinimo) šventę iš lubų ant susirinkusiųjų byra balti rožių žiedlapiai. Ši šventė primena seną krikščionišką padavimą apie Romoje, ant Eskvilino kalvos, karštą rugpjūčio naktį netikėtai iškritusį sniegą. Šis stebuklas parodė vietą, kurioje turėjo būti pastatyta pirmoji Švč. Mergelei Marijai skirta bažnyčia. Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilika 2009 metais tapo pirmąja Lietuvoje Romos Švč. Mergelės Marijos Didžio­sios bazilikos dukterine šventove, todėl joje gyvuoja ši unikali Romos tradicija. Bazilikos skliautai yra maždaug 30 m aukštyje. Kaip įmanoma iš ten berti žiedlapius? Pasirodo, kad ši šventovė, kaip ir daugelis gyvenamųjų namų, turi puikiai įrengtą palėpę, kurioje Antrojo pasaulinio karo metais klebonas Gasparas Spūdas slėpė 4 žydų šeimas, o dabar iš ten galima berti žiedlapius.
Krekenavos bazilika iškili dar ir tuo, kad joje yra 28 registrų vargonai, 1911 m. pastatyti Bruno Goebelio iš Karaliaučiaus, saugomi garsiojo dievdirbio Vinco Svirskio darbai, o 1915–1918 metais šioje bažnyčioje Mišias laikė Maironis. Gyvendamas Krekenavos klebonijoje poetas parašė didžiąją dalį poemos „Mūsų vargai“, rinko medžiagą baladei „Čičinskas“ bei sukūrė pluoštą kitų eilėraščių. Eilėraštis „Lietuva brangi“ yra sukurtas būtent Krekenavoje.
Kelionės pabaigoje aplankėme Pašilių stumbryną, kuriame 1969 metais prasidėjo Lietuvos stumbrų atgimimas, ir Krekenavos regioninio parko lankytojų centre susipažinome su unikaliomis Nevėžio senvagėmis, šio parko gyvūnija ir augmenija. Iš 30 m aukščio ap­žvalgos bokšto pasigrožėjome išsirangiusio Nevėžio senvagėmis ir Krekenavos miestelio apylinkėmis.
Tėvas Stanislovas sakė: „Jeigu norite būti laimingi, turite džiaugtis. Nesvarbu, ar darote gerus darbus, ar bendraujate, ar geriate arbatą – jeigu jūs tuo džiaugiatės, vadinasi, pas jus gyvena laimė.“
Elektrėnų kamerinis choras „Salve“ iš šios kelionės parsivežė tiek džiaugsmo, kad jo bus pripildytos ir choristų širdys, ir visa Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių karalienės bažnyčia. O kad suteikė galimybę to džiaugsmo pasisemti, dėkojame Elektrėnų klebonui mons. Jonui Sabaliauskui ir Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių karalienės parapijos tikintiesiems.

Choro „Salve“ seniūnė Beatričė Jaroševičienė