Kazokiškių mokykla: lietuvybės ir švietimo kelias per šimtmetį

E. Valiukienė su auklėtiniais prie senosios Kazokiškių mokyklos 1962–1963 m.

Virginija Jacinavičiūtė

Praėjusio amžiaus pradžioje dažname kaime buvo įsteigtos mokyklos. Tai lėmė tautinio at­gimimo judėjimas ir spaudos drau­dimo panaikinimas. 1918 m.­ atkūrus Lietuvos valstybę­ bu­vo siekiama mažinti neraštingumą ir modernizuoti visuo­menę. Atgavus spaudą, lietuvių kultūros ir švietimo draugijos ­aktyviai steigė lietuviškas pradines mo­kyklas, kadangi caro valdžia ribojo švietimą gimtąja kalba. Mokslas kaime buvo laikomas tautinio išsivadavimo, kultūros kėlimo ir kovos su tamsumu pagrindu. 1922 m. Steigiamajam ­Seimui priėmus Pradžios mokyklų įstatymą, šalyje buvo įvestas privalomas nemokamas keturmetis pradinis mokslas. Valstybė įpareigojo steigti mokyklas kiekvienoje gyvenvietėje, kur susidarydavo bent 30 mokyklinio amžiaus vaikų. Tuo metu dabartinės Elektrėnų savivaldybės teritorijoje kone kiekviename kaime veikė mokyklos, kurios šiandien jau užvėrusios duris.
Šių mokyklų istorijos dažniausiai liko neužrašytos, mokyklų metraščiai pamesti. Bet jas savo atmintyje vis dar saugo buvę moky­tojai ir mokiniai. Neužrašyta istorija pasmerkta pražūti, todėl „Elektrė­nų kronika“ išsikėlė tikslą tas istorijas surinkti ir suguldyti į laikraščio puslapius. Šį kartą atsigręžėme į Kazokiškių krašto mokyklas, kurias jungia bendras bruožas – lietuvinimo kelias šiame krašte buvo ilgas. Kalbėti lietuviškai, o ne lenkiškai vaikai skatinti tiek amžiaus pra­džioje, tiek pabaigoje.

Kazokiškių mokinė ir mokytoja Elvyra
2009 m. išleistoje knygoje­ „Kazokiškės. Seniūnija ir apy­lin­kės“ išsaugoti prisiminimai apie Kazokiškių mokyklą, kuri gyvavo daugiau nei šimtmetį. Juos užrašė Elvyra Gelažauskaitė-Va­liukienė, kuri Kazokiškių mokykloje mokėsi, vėliau dirbo, o šiuo metu yra tas žmogus, kuris pirmasis atrakina bažnyčią, ją prižiūri ir puoselėja. Sulaukusi 88 metų, ji yra vyriausia Kazokiškių gyventoja, tačiau tiek metų jai duoti sunku: Elvyra kupina energijos, geros nuo­taikos, komunikabili, o akyse vis dar dega ugnelė.
Tokia ji buvo ir mokykloje, todėl auklėtiniai ją mėgo, lig šiol skambina, atveža lauktuvių. Bet apie viską nuo pradžių. Į Kazokiškes Elvyra Gelažauskaitė atvyko, nes tėvas Steponas buvo pakviestas vargonauti Kazokiškių bažnyčio­je. Čia Elvyra pradėjo lankyti pirmąją klasę, kurios mokytojas buvo Aleksas Petrauskas, antroje klasėje – Kazys Karpavičius, trečioje – Birutė Kudarauskaitė, o ketvirtoje – mylimas Bronius Levickas. Vėliau pašnekovė mokėsi Vievyje, o baigusi vidurinę išvyko mokytis rusų kalbos pedagogikos į Vilnių. 1960 m. baigusi studijas gavo pa­skyrimą į Kazokiškes ir penkerius metus dirbo rusų kalbos mokytoja. Krūvis nebuvo didelis, todėl papildomai vadovavo pionieriams. Tuo metu Kazokiškių mokykloje direktoriaus pareigas ėjo Elvyros klasio­kas Mykolas Šeštokas. Elvyra pasakoja išleidusi vieną moksleivių laidą, nors auklėtoja ji pabuvo tik metus. Malvinai Jurgelionienei atsisakius būti auklėtoja, direktorius primygtinai klasę atidavė Elvyrai. Sako, dėl to jautėsi labai blogai: į jų auklėjimą neįdėjo jokių pastangų, o teks išleisti. Bet nuogąstavimai buvo veltui: tarp auklėtojos ir vaikų užsimezgė šiltas ryšys. Tik 10 metų už auklėtinius vyresnė Elvyra turėjo kitokį požiūrį į mokymą, buvo savotiška tų laikų inovatorė: vesdavo pamokas gamtoje, organizuodavo žygius. Yra išlikusi nuo­trauka prie Trakų pilies, kurią mokiniai pasiekė dviračiais. Dėl tokio betarpiško bendravimo mokiniai ir tėvai ją vadino ne pavarde, o mokytoja Elvyra. Tokio familiarumo daug kas negalėjo suprasti, tačiau pačiai Elvyrai toks kreipinys tiko ir patiko. Elvyra pasakoja, kad mokykla buvo nedidelė, todėl visa mokyklos bendruomenė buvo draugiška, vieninga. Savo pirmą ir paskutinę aštuntokų laidą Elvyra išleido 1963 m. Prisimena, kad viena mergaitė per egzaminus susirgo, todėl ji iškovojusi, kad jai vis tiek būtų įteiktas atestatas.
Penkerius metus išdirbusi mokykloje, Elvyra išvyko dirbti į Trakus: laikraščio redakcijoje ir rajono centro komitete. Dėl savo charakterio ir pomėgio sakyti tiesą į akis centro komitetui ji nebuvo patogi, todėl grįžo į Kazokiškes. Prisidėjo prie naujai statomo darželio sta­tybų ir beveik metus jame dirbo. Darželis gyvavo trumpai, nes buvo panaikintas kolūkis, kuris padengdavo dalį išlaidų darželiui. Vėliau, jau vadovaujant J. Kielienei, trūko mokytojų, tad Elvyra dar porą me­tų dirbo pradinių klasių mokytoja.

Istorijos nuotrupos
Elvyra savo atmintyje saugo gražiausius atsiminimus apie mokyklą, todėl jai svarbu, kad mokyk­los istorija išliktų. Knygoje apie Kazokiškes ji surinko informaciją apie mokyklą. Iš to žinome, kad pradžioje vaikai mokėsi lenkų kalba. Iki 1914 m. Kazokiškėse nebuvo mokyklos pastato – vaikai buvo mokomi bažnyčiai priklausančiame pastate. Pamokos vyko rusų, vėliau lenkų kalbomis. Nors gyventojai buvo lenkinami, reikalavo lietuviškos mokyklos. 1912–1913 m. pastatytas atskiras pastatas. Nau­jos mokyklos iniciatorius buvo Pranas Rukšta. Mokyklos pastatą statė vietiniai meistrai – Aleksas ir Liudvikas Vaicekauskai iš Zabarijos. 1921 m. (vietinių gyventojų tei­gimu, 1919 m.) buvo įkurta pirmoji lietuviška pradinė mokykla. Pirmasis mokytojas, mokęs lietuviškai, buvo Mykolas Verbickas. Šioje mokykloje yra dirbę Baumila, Stasys Šlamas, Ona Smolskaitė, atsargos leitenantas Ragelis, Stasys Kadžiulis, Kazys Karpavičius, Aleksas Petrauskas, kuris dabar yra sulaukęs 103 metų ir vis dar vasaroja Kazokiškių krašte.
Elvyra sako, kad A. Petrauskas Kazokiškėse visada buvo ir tebėra savas žmogus. Kai gydytojas sugrįždavo vasaroti į gimtinę, apie tai netrukdavo sužinoti visas kaimas. Ir tuomet visi, turintys bėdų dėl sveikatos, vykdavo pas gydytoją į sodybą. Jis konsultuodavo ir vais­tų duodavo. Pamena ir tėtis vežė mamą gydytojui parodyti. Elvyrai neteko girdėti, kad A. Petrauskas būtų atsisakęs kam padėti.

Vėlesniu metu mokykloje dirbo po du mokytojus. 1950 m. mokykla tapo septynmete. Reformuo­jant mokymo sistemą, maždaug apie 1962 m., mokykla tapo aštuon­mete, vėliau – devynmete, o 1998 m., sumažėjus mokinių skaičiui, vėl tapo aštuonmete. Padidėjus gyventojų migracijai ir sparčiai sumažėjus gimstamumui, Elektrė­nų savivaldybės tarybos sprendi­mu nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. Kazokiškių mokykla tapo pradine.
2004 m. mokyklos ben­druo­menė šventė Kazokiškių pa­grindinės mokyklos 90-ies metų jubiliejų. 2009 m. rugsėjo 3 d. mokykla tapo Vievio pradinės mo­kyklos skyriumi, o 2021 buvo iš­leista paskutinė pradinukų laida.

Dėkingumo laiškas
Elvyra sako, kad mokytojas Bronius Levickas jos gyvenime padėjo labai stiprius pamatus, todėl ji knygoje apie Kazokiškes jam paskyrė dėkingumo laišką.
„Mielas mokytojau, senokai norėjau parašyti Jums laišką, bet nedrįsau. Vis galvodavau, kaipgi čia atrodys, juk gyvename vienoje savivaldybėje: aš Kazokiškėse, Jūs – Elektrėnuose. O laiškas tai ­in­tymus dalykas. Ir vis dėlto…
Tai buvo labai seniai, beveik prieš 60 metų. Jūs atvykote į Kazokiškes. Jaunas, gražus, energingas, nuovokus. Jūs mus, pokario kaimo vaikus, ne tik mokėt, bet ir auklėjot, padėjot atskleisti žinių pasaulį, teikėt doros, gėrio pa­grindus. Basi, apiplyšę, snarglėti, su medinėm skrynelėm, popieriaus lapais, susiūtais į sąsiuvinį. Mes Jums buvome asmenybės. Per pamokas Jūs suspėdavote tiek daug papasakoti ir mus išklausinėti.
Kai su savo vaikystės drauge ­Janina Amulyte nuėjau į Vievio mokyklos penktąją kasę, stebėjausi, kad man jau daug kas žinoma iš to, ką mokytojai aiškino per pa­mokas. Geografija, istorija, matematika, literatūra, lietuvių kalbos gramatika ir kiti dalykai man nebuvo sunkūs ir nesuprantami. Naujieji mokytojai dažnai paklausdavo, kas mus mokė pradinėje mokykloje.
Nuo pat penktos klasės mane nuolat lydėjo dėkingumo Jums jausmas.
Bene po 40 metų mes susitikom Trakuose. Jūs pirmas mane pastebėjot ir pašaukėt vardu. Neslėpsiu – buvau apstulbinta, kad Jūs mane pažinot, neužmiršot. Dabar mes retkarčiais susitinkam įvairiomis progomis, o aš vis jaučiuosi skolinga Jums už tai, ką man įdiegėt.
Mielas Mokytojau, dėkoju likimui, kad savo gyvenimo kelyje sutikau Jus. Būkit laimingas, geros Jums sveikatos, šviesių dienų, artimųjų draugų, bičiulių globos ir meilės. Su didžiule pagarba ir meile Jūsų mokinė Elvyra Gelažauskaitė“.
Šis laiškas, tarsi liudijimas to, kokią didelę reikšmę vaiko gyvenime turi mokytojas. Teisingas požiūris, padrąsinantis žodis ar žvilgsnis gali taip giliai paliesti vaiką, kad nulemia gyvenimo pasirinkimus ir ateitį. Gal todėl Elvyra ir pati pasirinko darbą su vaikais, buvo mokytoja ir vaikų darželio auklėtoja. Šiandien Elvyra pripažįsta, kad tą kartą grįžusi namo ji pravirko: taip giliai sujaudino tai, kad mokytojas ją pastebėjo, atpažino ir kreipėsi vardu.

Vaikystė Maskoliškėse ir pirmieji mokslo žingsniai
Pirmoje klasėje Elvyrą Gelažauskaitę mokė Aleksas Petrauskas – tuomet dar visai jaunas, ką tik gimnaziją baigęs vaikinas. Šiandien jam jau 103-eji. Jis gyvena Vilniuje, tačiau vasaras lei­džia gimtųjų namų sodyboje ­Mas­koliškėse. Būtent čia ir susitikome – su Aleksu bei jo dukromis Viktorija ir Marija, besidžiaugian­čiomis tėčio draugija ir brangi­nančiomis jo prisiminimus.
Garbus amžius jau šiek tiek pakoregavo atmintį, todėl dukros, ne kartą girdėjusios tėčio pasakojimus, padeda sudėlioti aiškesnę prisiminimų mozaiką. Sėdime verandoje, o akys vis krypsta į aplinką. Sodyba įsikūrusi vidury miško, plačioje laukymėje. Šalia atnaujinto namo stūkso seni ąžuolai. Ant vieno jų dar Alekso tėtis anūkėms buvo prikabinęs ilgas sūpuokles, kurios tebekaba. Kieme tebestovi ir šimtametis ūkinis pastatas, kurį statė Alekso tėvas. Jis buvo malūnininkas ir kalvis. Per kiemą vingiuoja šaltinis, kurio vandeniu šeima iki šiol stiprinasi. Atrodo, čia gyvenimas teka ramiai ir darniai su gamta.
Tačiau vaikystėje viskas buvo kur kas sudėtingiau. Mažajam Alek­sui tekdavo kasdien mišku žy­giuoti į Aleksandriškių mokyklą – keturi kilometrai pirmyn ir tiek pat atgal. Dukra Marija pasakoja, kad senelė norėjusi, jog visi vaikai būtų lygūs savo išsilavinimu, todėl nė vieno atskirai neskatino mokytis. Tačiau senelis anksti pastebėjo nepaprastą sūnaus Alekso žingeidumą ir gabumus, todėl sudarė jam visas galimybes siekti mokslo. Broliai Juozas ir Vytas iš mokyklos pabėgdavo, o Aleksui mokslas buvo tikras malonumas.

Dviejų aukštų Aleksandriškių mokykla buvo pastatyta tarpukariu, apie 1930-uosius. Kaip tam laikui būdinga, ji išsiskyrė architektūra – rūmus primenantis pastatas tarsi liudijo, kokia svarbi anuomet buvo švietimo reikšmė. Aleksas į pirmą klasę atėjo kartu su pirmąja mokyklos laida. Jis prisimena, kad mokykloje dirbo du mokytojai, o mokinių buvo apie šešiasdešimt. Lietuvių kalbos mokė mokytoja Domicelė Riaubaitė. Mokykloje vykdavo ne tik pamokos – čia buvo rengiamos ir jaunimo vakaruškos.
Dukros pasakoja, kad Ka­zokiškių krašte dauguma žmonių tuomet kalbėjo lenkiškai, todėl ­lietuviškai Aleksas išmoko tik pirmoje klasėje.

Mokytojavimas karo metais
Baigęs Aleksandriškių pradinę mokyklą, mokslus jis tęsė Vievyje, o gimnaziją baigė Kaišiadoryse. Ten susibičiuliavo su mokyklos kapelionu Juozapu Meidumi – itin išsilavinusiu, plačių pažiūrų žmogumi. Gimnazijoje jis organizavo įvairius būrelius, tarp jų ir filosofijos būrelį. Nors daugeliui mokinių jis neatrodė įdomus, Aleksą šie užsiėmimai labai traukė. Čia jis išmoko kelti klausimus, anali­zuoti, diskutuoti ir drąsiai reikšti savo ­nuomonę. „Išmokau žiūrėti į priekį“, – paprastai sako Aleksas.
Tokio požiūrio prireikė labai greitai. Baigus mokyklą, Lietuvą okupavo vokiečiai. Aleksas nenorėjo būti įtrauktas į vokiečių kariuomenę, todėl nusprendė mo­kytojauti. Tiesa, sveikatos patikrą vis tiek teko pereiti. Tuomet jau­nuolis sumanė gudrybę – pasiskolino mamos akinius ir apsimetė prastai ­matantis. Vokiečiai tuo patikėjo.

Švietimo skyrius Aleksą pa­skyrė dirbti į Kazokiškių mokyklą, esančią už septynių kilometrų nuo namų. Aštuoniolikmetis mokytojas dirbo kartu su vyresniu kolega, ­kurio pavardės jau neprisimena, todėl vadina jį tiesiog matininku – pagal tikrąją jo specialybę. (Pasak Elvyros Gelažauskaitės Valiukienės, tas matininkas buvo Kazys Karpavičius).
Į mokyklą eidavo įvairaus amžiaus vaikai. Vyresnysis mokytojas prisibijodavo vyresnių klasių mo­kinių, nes ne visada gebėdavo paaiškinti sudėtingesnius matematikos uždavinius. Aleksui su vyresniaisiais tekdavo ne tik mokytis – kartu ­ruošdavo ir malkas mokyklos kūrenimui. Vaikai tokių darbų vengdavo, todėl kartais iš pamokų ir pabėgdavo. Mokslas tuo metu nebuvo privalomas, tad į mokyklą eidavo tik tie, kuriems jis iš tiesų rūpėjo. Kiti likdavo padėti tėvams ūkyje.
Nors gyvenimas buvo nelengvas, Aleksas prisimena, kad vaikai į mokyklą ateidavo tvarkingai apsirengę ir apsiavę batais. Tikriausiai mokytis vaikus leisdavo tie tėvai, kurie tam turėjo finansinių galimybių.
Aleksas ne kartą pabrėžia, kad tuo metu Kazokiškėse dirbo labai protingas ir įžvalgus seniūnas. Jis kiek galėdamas padėdavo mokyklai – rūpinosi pastatu, atveždavo sausų malkų. Jis taip pat perspėjo Aleksą nevaikščioti po apylinkes ir nerinkti tarybinei valdžiai reikalingų gyventojų parašų, nes taip galėjo ­užsitraukti miškuose besislapstančių partizanų nemalonę.
Iš mokinių Aleksas ypač prisimena Elvyrą Gelažauskaitę – mažiausią klasėje, tačiau labai kruopščią mergaitę. Atsimena ir keliones dviračiu į kaimyninę Kaugonių mokyklą, kur dirbo jo kaimynas mokytojas Nenartavičius.

Kunigo įtaka ir gyvenimo pasirinkimai
Svarbi vieta Alekso gyvenime teko ir kunigui kanauninkui Juo­zapui Čaplikui, kuris jį pakrikštijo. Juos siejo artima draugystė – dažnai kartu žaisdavo šachmatais.
Aleksas pasakoja, kad anuo­met Kazokiškių kraštas buvo labai sulenkėjęs. Pasak jo, lietuviškai kalbėjo tik mokytojas, kunigas ir vargonininkas – mokinės Elvyros tėtis. Kunigas Juozapas Čaplikas bažnyčioje įvedė lietuvių kalbą ir padarė didelę įtaką pačiam Aleksui, kuris taip pat stengėsi puoselėti lietuvybę.
Apie kunigą Juozapą Čapliką rašė ir rašytoja bei poetė Scholastika Cibulskaitė-Kavaliauskienė. Jos surinktoje medžiagoje minima, kad nuo 1929 metų jis dirbo Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios klebonu ir vyskupo pavedimu šventovėje įvedė lietuvių kalbą. Kunigas rūpinosi bažnyčios remontu, su­tvirtino skilinėjančias sienas, atnaujino vidaus ir išorės apdailą, įsteigė naujas kapines, pastatė varpinę. Kazokiškėse jis tarnavo devyniolika metų. 1948-aisiais dėl nepalankumo sovietų valdžiai buvo suimtas ir nuteistas dešimčiai metų kalėjimo, iš kurių septynerius praleido tremtyje.
Nors mokytojo darbas Aleksui buvo labai artimas širdžiai ir iš pradžių jis net ketino visą gyvenimą dirbti pedagoginį darbą, likimas pakoregavo planus. Šeimą užklupo skaudžios netektys – staiga mirė vyriausia sesuo, o jauniausią brolį pasiglemžė plaučių uždegimas. Tuomet Aleksas nutarė tapti gydytoju. Šį tikslą jis pasiekė – tapo gydytoju terapeutu, pulmonologu, habilituotu medicinos mokslų daktaru.
Kazokiškių mokykloje Aleksas dirbo vienerius metus. Nusprendęs studijuoti aukštojoje mokykloje, išvyko į Vilnių. Švietimo skyriui pažadėjo dirbti vakarinėje mokykloje ir stoti į pedagoginį institutą, tačiau vis tik gydytojo pašaukimas nugalėjo – dirbdamas vakarinėje mokykloje pradėjo studijuoti mediciną. Suderinti darbą ir mokslus buvo sunku, tačiau tai leido siekti savo svajonės.
Prisimindamas Kazokiškių mokyklą, Aleksas sako, kad anuo­met mokykla buvo pagrindinis kaimo pastatas. Jam visada buvo svarbiausia, kad vaikai suprastų mokslo reikšmę ir vertę gyvenime.

Autorės ir Elvyros Gelažauskaitės-Valiukienės nuotr.