Dalinamės straipsniu apie savivaldybių išlaidas, kuris buvo išspausdintas gruodžio mėnesio žurnale „IQ The Economist“.
Rašyti kritišką komentarą visada sunku – skaitytojui tai eilinis neigiamas straipsnis, o kritikos objektui – naujas priešas. Gal dėl to problemos dažnai įvardijamos labai abstrakčiai – per didelė biurokratija, per didelė korupcija. Kai problemos abstrakčios ir jų sprendimo pasiūlymai tokie patys – „reikia mažinti valdžios aparatą“, „reikia naikinti korupciją“. Po tokių pasiūlymų taip ir lieka neaišku, kurį gi valdininką iš keliasdešimties tūkstančių atleisti, kuris iš šimtų įstaigų vadovų nėra tinkamas. Tuomet pasirenkamas lengviausias kelias atpirkimo ožiui dėl visų (milijardo vertų) negandų rasti – kaltas tas, kuris į tolimesnę komandiruotę išvažiavo, kuris kostiumą už reprezentacines išlaidas nusipirko.
Vaidotas RŪKAS
Daugiau nei pusė gyventojų vis dar mano, kad valstybės aparato išlaikymui skiriama daugiausiai lėšų, o ne 3 proc., kaip bando išaiškinti finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Daug tai ar mažai, sunku pasakyti, tačiau žymiai paprasčiau palyginti šias išlaidas tarp 60 savivaldybių.
Parsisiuntę duomenis iš bene vienintelės visuomenei prieinamos duomenų bazės apie savivaldybių išlaidas tinklalapyje viešai.lt, pasirinkime analizuoti išlaidas funkcijos „bendrosios valstybės paslaugos“, kitais žodžiais tariant – išlaidas biurokratijai, valdžios aparatui. Tokių išlaidų 2008 metais buvo 1,3 mlrd. Lt iš bendrų 7,3 mlrd. Lt savivaldybių biudžeto išlaidų. Vis tik paskolų grąžinimą ir palūkanų sąnaudas bei pervedimus į valstybės biudžetą derėtų eliminuoti, tad liktų 692 mln. Lt (beveik dešimtadalis nuo visų išlaidų). Pusė jų teko darbo užmokesčiui, 183 mln. Lt – prekėms ir paslaugoms, po 80 mln. Lt – įvairiam turtui įsigyti bei kitoms neįvardintoms išlaidoms.
Galima pagirti savivaldybes, kad atėjus sunkmečiui, į išlaidų karpymą jos pažiūrėjo rimtai – 2010 metais valdžios aparatui išleista 472 mln. Lt (32 proc. mažiau arba 6,9 proc. nuo visų išlaidų). Labiausiai kirptos sritys – kitos išlaidos ir turto įsigijimai. Nuo bendros 159 mln. lt sumos jos sumažėjo iki vos 29 mln. lt (-82 proc.). Darbo užmokesčio fondas mažėjo kukliau – 14 proc.
Ar visos savivaldybės sunkmečiu buvo solidarios? Toli gražu – ne! Kaunas, Palanga, Ukmergės rajonas išlaidas sumažino daugiau nei per pusę, o Neringa, Panevėžys ir Pasvalys sugebėjo išlaidas biurokratijai netgi padidinti. Be abejojo, šios savivaldybės tam pasiteisinimą tikrai ras – pavyzdžiui, Neringa už kelis milijonus rekonstravo savivaldybės pastatą. Ar nuo pasiteisinimų piliečiui lengviau? O gal buvo vertesnių alternatyvų?
Išmatuoti efektyvumą be gilios kiekvieno projekto analizės nėra lengva. Sakykime, jei rinkėjai ir toliau balsuoja už tuos pačius politikus – jie patenkinti valdžios veikla ir esama išlaidų struktūra. O ar pavyktų išlaikyti veiklos apimtis, tik išleisti mažiau? Juk absoliuti dauguma savivaldybių užsiima tipiniais darbais, gal tik viena kita dirba taip gerai, kad jų rezultatai girdisi ir už savivaldybių ribų.
Tokiu atveju išlaidų biurokratijai efektyvumą galime matuoti ir lyginti dvejopai – išlaidas vienam gyventojui bei biurokratijos išlaidų dalį nuo visų išlaidų. Kartu šie rodikliai gana gerai atspindėtų efektyvumą.
Išlaidos valdžios aparatui, tenkančios vienam savivaldybės gyventojui, svyravo labai stipriai – nuo 69 Lt Klaipėdos mieste iki 1919 Lt Neringoje. Vidutinė savivaldybė šiam tikslui išleido 161 Lt. Išlaidų skirtumai tarp savivaldybių – milžiniški. Pastebima tendencija – mažesnės savivaldybės išleidžia daugiau nei didesnės, rajonai išleidžia daugiau nei miestai. Kad rajonų išlaidos turėtų būti kiek didesnės dėl teritorijos dydžio – natūralu, tačiau milžinišką skirtumą tarp didesnių ir mažesnių savivaldybių pateisinti galima tik vienu atveju – mažesnieji rajonai turi vykdyti kažkokią išskirtinę veiklą, išreikštą pinigais.
Ar skirtumai supanašėja atsižvelgus į išlaidų biurokratijai (savivaldybių funkcija – bendrosios valstybės paslaugos) ir visų išlaidų santykį? Tikrai ne! Išlaidų dalis svyruoja nuo 3,6 proc. Klaipėdoje iki 27,2 proc. (ketvirtadalio!) Neringoje. Daugiau nei dešimtadalį visų savo išlaidų vien valdžios aparato algoms mokėti skiria tiek Neringa, tiek Pagėgiai! Iš tiesų Neringos savivaldybė perskirsto beveik trigubai daugiau lėšų vienam gyventojui nei šalies vidurkis, bet sąnaudų vienam gyventojui tam patiria net dešimt kartų daugiau.
Kad visos savivaldybės išlaidas leistų taip efektyviai, kaip Klaipėdos miestas tikėtis nerealu, tačiau kodėl, tarkime, Zarasų rajonas biurokratų algoms mokėti išleidžia beveik tiek pat, kiek dvigubai didesnis Utenos rajonas? Kodėl Elektrėnų savivaldybė tam išleidžia 50 proc. daugiau nei tokio paties dydžio Akmenės rajonas? Ką jau bekalbėti apie 7 mln. Lt išlaidų Neringos savivaldybėje su 4 tūkst. gyventojų, kai Klaipėda išleidžia 13 mln. lt turėdama 183 tūkst. gyventojų. Ar logiška turėti tokią mikro savivaldybę, išlaikyti jos tarybos narius, savą buhalteriją, pastatus? Negi jos nepriglaustų Klaipėda už 1 mln. lt? Tegu sutaupymas lieka pačiai Neringai, visi nuo to tik bus laimingesni.
Ką galima padaryti, siekiant efektyviau leisti pinigus? Galima apriboti biurokratijos išlaidų dalį, galima apriboti biurokratijos išlaidas, tenkančias vienam gyventojui. Verta apsvarstyti, ar apsimoka Lietuvai turėti 60 rajonų. Sujungus mažesniuosius, tikrai būtų sutaupyta. Šių pasiūlymų vertė – bent kelios dešimtys milijonų litų. Ne milijardas, bet naudingiau nei po fakto gaudyti vieną ar kitą komandiruotėn išlėkusį valdininką.