Koplyčios pašventinimas 2001 m.
Julija Kirkilienė
Kai ruduo žemę papuošia lapų šilku, žmonės supranta, kad artėja tradicinė mirusiųjų pagerbimo diena – Vėlinės. Šiuo metu gyvieji skuba pas mirusiuosius su žvakėmis, gėlėmis ir maldomis. O Pakalniškėse priešais kapines gyvenančiam Algirdui Sakalinskui skubėti nereikia niekur. Jis, kaip anksčiau darydavo jo tėvelis Lionginas, kapines aplanko kiekvieną dieną, niekieno neraginamas surenka šiukšles, kai reikia nugrėbia lapus ir būtinai ilgiau pastovi priešais koplyčią – savo kūdikį, per vargus pastatytą.
Kapinėms reikėjo koplyčios
Važiuojančius į Pakalniškes, tiek nuo Vievio, tiek nuo Pastrėvio pusės, žmones pasitinka virš medžių viršūnių iškilę koplyčios ir kapinių vartų kryžiai. Tuos kryžius savo pastangomis ir lėšomis pastatė Pakalniškių žmonės, kuriuos į pagalbą pakvietė Algirdas Sakalinskas. Koplyčią kapinėse pastatyti mintis pakalniškiečiams vyrams kilusi belošiant kortomis. Tai buvo atkurtos nepriklausomybės laikmečio pirmasis dešimtmetis. Ant pastatytos koplyčios neužrašyti pastatymo metai, nėra ir architekto, tik ant vartų užrašyta „1990 metai“. Vartus į kapines pakalniškiečiai taip pat statė savo lėšomis ir savanoriaudami. Užbaigta statyti koplyčia 2001 metais, bet niekur tai nepažymėta. Nepažymėtas ir architektas, nors statyta koplyčia buvusi pagal Algirdo brėžinius, Vievio klebono Antano Černos pritarimu. Kunigas ir vietą koplyčiai parinkęs. Koplyčios statymo pradžią taip pat palaiminęs klebonas A. Černa, o į palaiminimą susirinkę buvę per 30 pakalniškiečių. Algirdo tėvas Lionginas buvęs surašęs visų pavardes, bet Algirdas, bijodamas, kad už savavališką koplyčios statybą žmonės gali būti nubausti, tą raštą sudeginęs. 2001 metų darytoje nuotraukoje užfiksuotas koplyčios pašventinimas. Koplyčią pašventino taip pat klebonas Antanas Černa.
Apie Pakalniškes
Koplyčios atsiradimo istoriją aprašyti pasiūlė pilietiškas Pakalniškių gyventojas Česlovas Čižius. Pasak Česlovo, laikas eina, jau ne vienas koplyčios statytojas ilsisi po koplyčios skliautais, statybų istorija jau eina užmarštin, todėl ją būtina įamžinti.
Prieš rašant straipsnį su Algirdu ir Česlovu apžiūrėjome senąsias kapines. Pirmasis surastas palaidojimų įrašas datuotas 1885 metais. Rašydama straipsnį įvairiuose šaltiniuose ieškojau Pakalniškių kaimo atsiradimo istorijos, bet niekur vienoje vietoje surinktos neradau. Tik Algimanto Muzikevičiaus knygoje „Vievis žemėlapiuose“, psl. 47, išspausdintas istorinis Žečpospolitos (1569–1795) žemėlapis, kuriame pavaizduotas to meto kelių tinklas, o šalia kelio nuo Jewie (Vievis) pažymėtas kaimas Pokalniszki. Tai rodo, kad Pakalniškėse žmonės gyveno ir prieš kokius 500 metų ir, žinoma, kažkur buvo laidojami. Žmonių prisiminimuose Pakalniškės išlikusios tik tarpukario laikai. Prisiminimus knygoje „Buvom“ užrašė etnonogė Ona Šakienė. „Pakalniškės tai nuog senų laikų. Pas manį, mana lauke yra senos kapinės. Kadaisia keliu žvyravo, ėmė žvyru, nu duoda tau kiek metrų kelią nužvyruot, tai pradėjo mūsų kale imt žvyru. Kai pardėjo kast – veini kaulai. Atvažiava kas tai, uždraudė kast. Senos kapinės lentu pastati. Kadaisia aja vieškelys ir aja gyvenvietė pagal jį. O kai aja ant sklypų, isimėti kas kur“. (Pakalniškių k. Vytautas Tamkevičius, „Buvom“ psl. 258).
Pakalniškių senbuvis Lionginas Nenartavičius su seserimi Veronika suskaičiavo ir surašė, kad 1936 metais Pakalniškėse pagal kelią į Semeliškes, dabartinėje Semeliškių gatvėje, buvo 43 sodybos, kuriose gyveno pasiturintys žmonės.
Pakalniškėms reikėjo koplyčios
Tautodailininkas Romaldas Skorupskas, Pakalniškių kapinėse prižiūrintis tėvų ir senelių kapus, prisimena, kad senasis kapinių prižiūrėtojas, Algirdo tėvas Lionginas Sakalinskas jam sakęs, kad žinantis, kur ir Romaldo proseneliai palaidoti. Deja, tą paslaptį Lionginas išsinešė Amžinybėn.
Amžinybėje gyvenantys pakalniškiečiai likusioms kartoms paliko stiprų bendruomeniškumo jausmą, nes negi dėl ko nors kito žmonės būtų savo darbu ir lėšomis pastatę koplyčią ir vartus, kurie nuo kelio Trakai–Aukštadvaris dėl aukštai iškeltų kryžių matomi kaip didi bažnyčia.
Algirdas pasakojo, kad koplyčios statyba buvo kaip koks detektyvas. Įkūrus Elektrėnų savivaldybę, Pakalniškės priskirtos buvo Vievio seniūnijai. Tuo metu, pasak Algirdo, koplyčia jau buvo baigiama statyti, bet naujasis seniūnas Zenonas Pukėnas į kylančią koplyčią pažiūrėjo kaip į nelegalią statybą, todėl statybą sustabdęs ir net liepęs nugriauti. Seniūnas reikalavęs iš pakalniškiečių dokumentų, iš kur pirkę plytas, skiedinį ir pan. Algirdas pasakoja, kad jų prasmingą darbą pats Aukščiausiasis laiminęs. Atsitiktinai pats Algirdas vienos įmonės šiukšlių dėžėje suradęs išmestus vienos žinomos vieviškės skiedinio pirkimo sąskaitas, ir, pasitaręs su sąskaitų savininke, jas pateikęs seniūnui. Savanoris kapinių prižiūrėtojas Algirdas pasakoja, kad Pakalniškėse gyveno dabartinio mero Gedimino Ratkevičiaus tėvelis Česlovas Ratkevičius. Jis, sužinojęs apie statybų sustabdymą, žmonėms rekomendavęs darbus laikinai ir sustabdyti. Po kelių dienų jis atėjęs pas Algirdą pranešti, kad darbus gali tęsti… Su kuo pakalbėjo Ratkevičius, niekas nežino ir nebesužinos. Česlovas jau ilsisi Pakalniškių kapinėse, o Gediminas dievagojasi apie šią istoriją nieko nežinojęs.
A. Sakalinskas, tas Pakalniškių grynuolis, savanoriškai prižiūrintis kapines, sau nuopelnų dėl koplyčios atsiradimo nepriskiria. Net fotografuotis vienas prie koplyčios atsisakė. Pasak Algirdo, koplyčios iškilimas kapinėse – tai visų Pakalniškių gyventojų nuopelnas, todėl visi ir fotografuotis turi. Vieni statybas rėmė pinigais, dažnai slapčia atnešdami, kiti plytas dovanojo, treti prisidėjo darbu, dar kiti, kaip Č. Ratkevičius, neleido darbų stabdyti. Algirdas dėkoja Anelei Ratkevičienei, įtikinusiai kaimynus, kad visose Lietuvos senosiose kapinėse stovi koplyčios, todėl Pakalniškių kapinėse taip pat būtina koplyčią pastatyti.
Tiesa, buvę ir tokių, kurie nepritarę tokioms iniciatyvoms, kurie Algirdą net visaip iškoneveikdavę. Bet tokių buvo mažuma. Prie koplyčios statymo pakalniškiečiai prisidėjo šeimomis: Lionginas ir Algirdas Sakalinskai koplyčios brėžinius braižė, inicijavo statybas, kvietė žmones prie darbų prisidėti. Deja, koplyčios architektai niekur neįrašyti. Algirdas pats atliko visus koplyčios skardinimo darbus, įdėjo langus, duris. Darius Gervė išmūrijo koplyčią ir vartus. Kaip sako Algirdas, pagrindiniai darbų vykdytojai buvo penki: Algirdas Sakalinskas, Jonas Tamkevičius ir Jonas Tomkevičius, Juozas Šestavickas ir Darius Gervė. Marijos skulptūrą, esančią koplyčios viduje, ir angelus vartuose padovanojęs Algirdo giminaitis, gyvenęs Vilniuje, Antanas Vaitonis. Jis taip pat ilsisi Pakalniškių kapinėse. Kryžius ant koplyčios ir kapinių vartų atvežęs Jonas Tamkevičius, bet kas tuos kryžius padarė, niekas nebežino. Jono taip pat tarp mūsų nebėra.
Unikalus mirusiųjų pagerbimas
Ši graži Pakalniškių kapinių istorija visuose suskaitmenintuose informacijos apie kapines šaltiniuose išlikusi tokia: „Pakalniškių kapinės – veikiančios civilinės kapinės, esančios Elektrėnų savivaldybėje, Vievio seniūnijoje, Pakalniškių kaime, už 1,3 km į pietvakarius nuo gyvenvietės, šalia kelio 221 Vievis–Aukštadvaris. Kapinės įsikūrusios kalvotos vietovės atvirame sklype, įkalnėje, užima 0,37 ha dydžio plotą.
Kapinės aptvertos vielinio tinklo tvora su metaliniais statiniais. Senojoje dalyje išlikę sukrautų akmenų aptvėrimo fragmentų. Nuo kelio pusės pastatyti iškilūs įėjimo vartai, sumūryti iš baltų silikatinių plytų. Smailiaarkę statinio konstrukciją viršuje puošia centrinis (su varpu) ir du šoniniai atviro tipo keturkampiai bokšteliai (su angelų skulptūrėlėmis). Viršūnėse įtaisyti paprasti metaliniai kryžiai. Šoninių stulpų mūre įkomponuota akmenų intarpų. Tarp jų įrengtos dvivėrės metalinės varčios. Ant apatinių lankstų iškaltos kelios datos – „1990“ ir kt.
Kapinių viduryje stovi šiuolaikinės statybos balto mūro koplyčia. Aplink ją išlikęs platesnių senųjų pamatų su laipteliais perimetras. Aukštesnėje kapinių dalyje stovi XIX a. pabaigos akmeninių antkapinių paminklų su kaltiniais kryžiais ir įrėžtomis (iškaltomis) datomis, palaidojimų įrašais. Teritorijos žemumoje vyrauja naujieji palaidojimai“.
Šiais metais Vievio seniūnė Kristina Vitartė, tarsi atpirkdama buvusio seniūno klaidas, šeimas, prisidėjusias prie koplyčios ir vartų statybos, apdovanojo Padėkos raštais. Galbūt ateityje koplyčios ir vartų statytojų vardai pažymėti bus ir ant statinių.
Šių metų Vėlinėms aprašėme unikalų mirusiųjų pagerbimą Pakalniškėse. Mirusiųjų pagerbimo diena – Vėlinės – Lietuvoje priskiriama nematerialaus kultūros paveldo vertybėms, kurias puoselėti įpareigoja ir 2006 m. ratifikuota UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija.