Reanimacijos gydytoja Lina Šukienė: žiūrėti reikia į žmogų, ne į monitorių

Gydytoja anesteziologė-reanimatologė Lina Šukienė sako, kad savo mieste turėti ligoninę yra didelė vertybė

Virginija Jacinavičiūtė

Artėjant Vėlinėms, kartu su Elektrėnų ligoninės gydytoja Lina Šukiene praskleidėme menamą širmą, dengiančią įėjimą į Anes­tezijos, reanimacijos ir intensy­vios terapijos skyrių – vietą, kur gyvenimo ir mirties riba itin trapi. Čia kasdien vyksta kova dėl išgyvenimo, čia patiriamos pačios ­stipriausios emocijos.
Į šį skyrių patenka patys sunkiausi ligoniai. Gydytojai kovoja dėl kiekvieno paciento, tačiau ne visada pavyksta išplėšti žmogų iš mirties gniaužtų. Vis dėlto net ir tomis ­akimirkomis, kai kovą tenka pralaimėti, lieka vilties – ji gyvena­ gydytojų atsidavime, jų gebėjime ­išlikti šalia, kai labiausiai reikia.
„Kiekvienas atsisveikinimas su pacientu yra skaudus, tačiau gydytojas išmoksta su tuo susitaikyti – kitaip negalėtų dirbti savo darbo“, – sako gydytoja L. Šukienė.

Kelias į mediciną

Kad bus gydytoja, L. Šukienė žinojo dar 8 klasėje. „Kitur savęs nemačiau. Mane labai įkvėpė serialai apie gydytojus. Ypač „Daktarė Kvin“, kur buvo romantizuota šeimos gydytojo specialybė. Sakiau sau, kad būsiu daktarė Kvin. Į mediciną kreipė ir tai, kad sekėsi visi tikslieji mokslai, o chemija tiesiog įtraukė, man ji buvo lengva“, – apie pradžią pasakojo gydytoja.
Būsimoji gydytoja svajojo būti patologe ir atlikinėti autopsijas. „Tėvai nesuprato mano pasirinkimo, sakė tai neturėsim šeimoj gydytojo. Tada dar nežinojau, kad yra tokia anesteziologo-reanimatologo specialybė“, – pasakojo gydytoja.
L. Šukienė sako, kad labai norėjo studijuoti Kauno medicinos universitete, kuris po savo skėčiu laikė tik mediciną. Viskas nebuvo taip, kaip tikėjosi. „Kaunas parodė savo, tikra mėsmalė ir muštras“, – prisiminė gydytoja. Nepaisydama iššūkių L. Šukienė toliau siekė savo tikslo. „Ketvirtame kurse prasidėjo teismo medicinos disciplina. Mažai kas rinkdavosi šią specialybę, o aš kėliau ranką. Bet po mėnesio prasidėjo intensyvios terapijos, reanimacijos ir anesteziologijos intensyvus kursas ir supratau, kad tai labiau mano sritis. Patologoanatome, matyt, norėjau būti, nes mane žavėjo chirurgija, kur gali veikti čia ir dabar, patiri greitą efektą. Deja, anuomet chirurgija ir traumatologija buvo patriarchalinės sritys. Žinojau, kad turėsiu kelnes per galvą nusimauti, kad prilygčiau vyrui gydytojui. Suvokiau, kad neverta. Reanimacija – intensyvi ir aktyvi specialybė, yra ir chirurginių intervencijų. Tai simbiozė tarp terapijos ir chirurgijos“, – apie pasirinkimą būti reanimacijos gydytoja pasakojo L. Šukienė.
Darbas reanimacijos skyriuje – vienas intensyviausių ir emociškai nestabiliausių. Viltis ir netektis nuolat balansuoja ant likimo svarstyklių, o gydytojai privalo išlaikyti šaltą protą kas benutiktų. ­„Medicina man tiko, nes aš taip stipriai neišgyvenau emociškai. Kas būtų, jei skaudėtų ir pacientui, ir gydytojui? Emocijos taip užvaldytų, kad nebegalėtų padėti“, – sako gydytoja ir priduria, kad po reanimacijos gydytojo eina tik patologas, todėl skyriaus gydytojai neturi teisės ­panikuoti.
„Rezidentūroje mus išmoko priimti viską: ir skausmą, ir kančią, ir sveikimą, ir žmogaus neįgalumą, nes daug pacientų tampa nedarbingi. Iš pradžių būna labai sunku, bet paskui suvoki, kad medicina – ne balta ir ­juoda, tai daugybė pilkų atspalvių“, – palygino gydytoja.

Pirmieji praktikos metai – internatūra
Įgiję medicinos magistro laipsnį gydytojai turi praktinį gydytojų ­rengimo etapą – internatūrą. L. Šukienė dalį praktikos įgijo Alytaus apskrities ligoninėje, kur darbavosi Ginekologijos-akušerijos skyriuje, kitą dalį – rajoninėje Elektrėnų ligoninėje. L. Šukienė energetikų mieste augo nuo kūdikystės, todėl džiaugėsi galėdama praktikuotis savo mylimo miesto ligoninėje. Tuo metu šeimoje jau augo pirmasis sūnus, buvo patogu, kad darbas šalia. Anks­čiau internai neturėjo galimybės turėti motinystės atosto­gų ar kitų socialinių garantijų.
L. Šukienė sako, kad praktika mažesnėse ligoninėse parodė, kad gydytojai visur dirba iš širdies, dėl pacientų daro viską, ką gali. Alytuje teko matyti sunkią komplikaciją, kai gimdyvė stipriai kraujavo. Gydytojai surėmė pečius ir kraujavimą sustabdė, jauna mama išgyveno.
L. Šukienė prisimena, kad Elek­trėnų reanimacijos skyriuje jaunoji internė buvo šiltai priimta, gydytojai mielai dalinosi savo žiniomis ir patirtimi. L. Šukienei įsiminė gydytojai Bendrosios terapijos skyriaus vedėja Žaneta Gricienė, Romas Sugintas, su kuriuo pusę metų dirbo gydytoja asistente Pediatrijos skyriuje. „Daktaras turi Dievo dovaną ir išmokė labai daug naudingų dalykų“, – sako L. Šukienė.
Bendravimas su gydytojais augino sąmoningumą, plėtė suvokimą. „Kiekviename skyriuje dirbdama su gydytojais atradau, kad visur yra įdomu, visur yra savotiško intensyvumo. Svarbiausia, kad gydytojas mediciną būtų pasirinkęs iš pašaukimo, o ne dėl stabilių pajamų“, – sako gydytoja.

Darbas Elektrėnų ligoninėje – iššūkiai ir augimas
Gavusi gydytojos licenciją L. Šukienė dirbo Kaišiadorių rajono ir Elektrėnų ligoninėse. Pašnekovė sako, kad padedant kolegoms per penkerius metus turėjo puikią progą tobulėti ir įveikti visas baimes.
„Ligoninėje nėra viso spektro specialistų, todėl daug ką išmokstam vieni iš kitų, bendradarbiaudami, ­patardami. Elektrėnų ligoninėje išmokau, kad svarbiausia žiūrėti į pacientą, o ne į įrangą ar monitorių. Kartais jau be tyrimų gali pasakyti, kokia liga. Elektrėnų ligoninėje mano pirmaisiais moky­tojais buvo gydytoja Svetlana Popovičeva ir il­gametis reanimacijos skyriaus vedėjas Pranas Sasnauskas, kuris dabar VU Santaros klinikose kardiologinėje reanimacijoje dirba gydytoju anesteziologu-reanimatologu. „Dar buvau rezidentė, vedėm narkozę. Įrangos nebuvo, monitoriai seni. Atrodė, kad ir to, ir ano trūksta. O jis sako: „Na va, atvažiavo iš Kauno, monitoriaus jai reik prabangaus, į ligonį žiūrėk“. Paskui jau atėjo tie monitoriai, elektrokardiogramos. Per tas pamokas suvokiau, kad Elektrė­nų reanimacijos gydytojai žino tą patį, ką žino Kauno ar Vilniaus gydytojai. Turime savo kvalifikacijos tobulinimo kursus, draugijas, bendraujame su jaunais gydytojais asistentais, kurie greičiau įneša naujovių“,- pasakoja pašnekovė.
Elektrėnų ligoninės Reanimacijos skyriuje L. Šukienė pradėjo dirbti 2012 m. Sako, prireikė bene 5 metų, kol pajuto, kad naktinis skambutis jau nebekelia streso. Didžiausia gydytojos baimė buvo gauti tokį pacientą, kad nežinotų, ką daryti. Kai nėra su kuo pasitarti, užvaldo nepasitikėjimo jausmas. Bet su patirtimi ir įdirbiu šią baimę pavyko suvaldyti. Visada padėdavo veikimas pagal įprastus gydymo algoritmus.
Pajutusi, kad naktinis skambutis jau nebekelia streso, gydytoja pajuto, kad nori naujo stimulo. Palikusi Kaišiadorių rajono ligoninę, įsidarbino Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje Toksikologinėje reanimacijoje. „Atsikračiusi baimės, supratau, kad noriu naujų iššūkių, įgyti naujų kompetencijų. Kaip reanimatologei norėjosi adrenalino, norėjau išmokti dializuoti (taikyti skubią pakaitinę inkstų terapiją po apsinuodijimo vaistais ar nuodais)“, – sako gydytoja.
L. Šukienė sako Vilniuje supratusi, jog Elektrėnų ligoninėje buvo gerai išmokyta ligą diagnozuoti žiūrint į pacientą, pasikliaunant vadinamąja gydytojo nuojauta: „Kai darbe gali pasikliauti ne tik savim, bet ir kitais specialistais, siaurėji profesiškai. Nors studentai mano, kad rajonų ligoninės yra sovietmetis, savo rezidentams visada siūlau padirbėti rajone, kad įgytų savarankiškumo, pajaustų mediciną tarp rankų. Kai nesitiki, kad kažkas kitas ateis, diagnozuos, prikaupi daugiau žinių ir patirties“.

Ryšys su pacientų artimaisiais – jautriausia darbo dalis
Svarbi reanimacijos gydytojo darbo dalis bendravimas su pacien­tų artimaisiais. Gydytoja pripažįsta, kad praktikoje pasitaiko visokių atvejų, kartais tenka atlaikyti didelį spaudimą ir neigiamas emocijas.
„Reanimacijoje visada sunkiau­sios pirmos trys paros, pirmoji – ypač. Labai užjaučiu artimuosius, bet kai atveža pacientą, mano pagrindinis tikslas jam padėti, o ne atsakinėti į klausimus. Artimieji laukia, skambina į duris, nori sužinoti, kas atsitiko, ką mes darysime, o gal nieko nedarysime. Kartais būna daug įtampos ir daug emocinio nesusikalbėjimo. Visi nori išgirsti, kad viskas bus gerai, bet ne visada taip būna. Elektrėnų ligoninė specifinė tuo, kad yra tarp Vilniaus ir Kauno, todėl išsigandę artimieji visada klausia, ar nereikėtų vežti į miesto ligoninę. Turbūt taip yra todėl, kad artimieji nori būti tikri, kad padarė viską, ką galėjo. Sutinku, kad skiriasi gydymo įstaigų lygiai, aprūpinimas ir technika, tačiau rajonų ligoninių reanimacijose yra viskas, kas reikalinga padėti ligoniui. Gydytojas visada daro viską, kas jo jėgoms, ir kartu su artimaisiais džiaugiasi, kai pavyksta sveikatos krizę suvaldyti“, – sako gydytoja L. Šukienė ir priduria, kad širdies ritmo sutrikimus patyrę žmonės dažnai atsisako elektrošoko, manydami, kad tokia procedūra geriau atliekama didmiesčių ligoninėse. Gydytoja akcentuoja, kad Elektrėnų ligoninės Reanimacijos skyriuje taip pat dirba gydytojai iš Vilniaus ir Kauno. Gydytojų patirtis labai įvairi, vieni neseniai baigę studijas, kiti turi ilgametį stažą.

Neretai artimiesiems atrodo, kad jie geriau žino, ką daryti. Gydytoja supranta šį artimųjų polinkį, nes ir pati turėjo tokią patirtį, kai sūnų ištiko sepsis. Kauno klinikų gydytoja tada liepusi jai važiuoti namo pailsėti ar Laisvės alėjoje išgerti kavos. „Neilgai tą kavą gėriau, bet supratau, kad mes su savais negalim būti objektyvūs“, – sako gydytoja ir priduria, kad bendravimas su artimaisiais yra būtinas ir naudingas, nes padeda surinkti reikiamą ­informaciją apie paciento būklę.

Rajono ligoninė – pagalba arčiau namų
Gydytoja L. Šukienė sako, kad mieste turėti savo ligoninę yra didelė vertybė. Pirmiausia dėl to, kad esant ūmiems sveikatos sutrikimams, svarbi kiekviena minutė. Patekus į Elektrėnų ligoninę, jau nebesi pakeliui į gydymo įstaigą, iškart gauni reikiamą pagalbą. Gydytoja sako, kad kartais krizę galima suvaldyti ir Priėmimo skyriuje. „Jei gydytojas matys, kad kažko negali padaryti, visada nusiųs į kito lygio ligoni­nę, bet Elektrėnuose visada pagalba teikiama operatyviai. Neturime kompiuterinės galvos tomografijos, bet susitariam ir vežam į Lazdynus, darom viską, ką galim“, – pasakoja gydytoja.
Didelė vertybė ir tai, kad Elek­trėnų ligoninė – arčiau namų, todėl patogu lankyti artimuosius. Anestezijos, reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje yra lankymo valandos, kritiniai ligoniai lankomi ­pagal susitarimą.
Yra daugybė sudėtingų atvejų, kada žmogaus gyvybė pamažu gęsta. Išplitusi onkologija, stiprūs insultai, infarktai, plyšusios aneurizmos visada baigiasi mirtimi, todėl yra didelė privilegija ligonius kasdien lankyti, atsisveikinti.
Gydytoja sako, kad labiausiai žmones reikia mylėti, kol jie šalia, o lankant slaugos skyriuje ne žiūrėti į juos reikia, o bendrauti. „Lankykit artimuosius. Nereikia į juos žiūrėti, čia ne šermenys. Imkit už rankų, tepkit kremu rankas, masažuokit, glostykit, skaitykit, girdykit vandeniu. Kartais žmonės pyksta, kad neleidžia ligonių maitinti. Reikia suprasti, kad dėl kai kurių vaistų yra rizika užspringti. Artimieji dažnai skundžiasi, kad personalas neprižiūrėjo, kad kažko nepadarė. Reikia suprasti, kad yra didelė personalo stoka. O artimieji taip pat gali pakeisti sauskelnes, apiprausti“, – pastebi gydytoja.

Mirtis ir orumas
Lapkričio 2 d. Lietuvoje minima Mirusiųjų diena. Dažnas lankys kapines, prisimins Amžinybėn išėjusius artimuosius. Ši diena kitaip prasminga gydytojams, kurie mirtį mato dažniau nei eilinis žmogus ir kasdien mato gyvybės trapumą.
„Prie mirties neįmanoma priprasti, nes kiekviena mirtis skirtinga, kiekviena savaip skaudi, savaip pamokanti. Kaip iš kiekvieno gimdymo pasiima gydytojai kažką, taip ir iš kiekvieno išėjimo. Kartais mirtis būna išsivadavimas, kančių ir skausmo pabaiga ne tik pacientui, bet ir jo artimiesiems. Pavyzdžiui, kai žmogus gilioj komoj, artimieji patiria gilų beviltiškumą ir emocinę naštą. Kai mirtis ištinka, mes visi suprantame, kokie esame trapūs, pažeidžiami ir bejėgiai“, – sako gydytoja L. Šukienė.
Kalbėdama apie gyvenimo pabaigos priežiūrą, gydytoja pabrėžia – orus išėjimas turi būti kiekvieno paciento teisė. „Turime suteikti pacientui galimybę išeiti oriai. Dažnai žmonės galvoja, kad pacientas turėtų mirti reanimacijoje, tačiau tiesa ta, kad reanimacija skirta tiems, kuriems dar galima padėti. Lėtinėms būklėms yra slaugos ir paliatyvios pagalbos skyriai, kurie atlieka viską, kad pacientai galėtų išeiti oriai“, – sako gydytoja.
L. Šukienė sako, kad jai labai patiko stebėti žurnalistės Agnės Grigaliūnienės vaizdo įrašų ciklą, kuriame ji fiksavo paskutines mamos dienas slaugos ligoninėje. „Dukros lankė mamą kiekvieną dieną, už rankos laikydavo. Slaugos ligoninėje kasdien buvo išjaučiama diena. Visiems reikėtų suprasti, kad slaugos palatoje yra laikas susitaikyti, išjausti, išgedėti, „pasiruošti“ išėjimui, bet tam reikia būti emociškai užaugus“, – sako gydytoja.
Ačiū gydytojai L. Šukienei už įdomų, jautrų ir prasmingą pokalbį. Linkime sėkmės nelengvame ir ­atsakingame darbe.