Vyriausioji bibliografė Vilija Baronienė prie kraštiečių padovanotų knygų: „Mūsų Kazokiškės“, „Onkologų mokslininkų kartos, asmenybės, jų darbai“ ir „Onkologų darbai: mokytojai ir mokiniai“
Tik mūsų visų – mokslininkų, medikų, visuomenės, pacientų, politikų – pastangomis galima tikėtis teigiamų poslinkių kovoje su šia amžiaus liga. Didžiuojamės visais, kurie dalį savo gyvenimo ir darbinės veiklos skyrė onkologijai ir kurių nuoširdus darbas ne vienam pacientui padovanojo ar pailgino visavertį gyvenimą. Linkiu tolesnės sėkmės Nacionalinio vėžio instituto administracijai ir kolektyvui šiame kelyje (Prof. habil. mokslininkas emeritas Konstantinas Povilas Valuckas. Onkologų darbai: mokytojai ir mokiniai).
Kraštietė, Nacionalinio vėžio instituto mokslininkė emeritė Janina Didžiapetrienė ir NVI Vėžio epidemiologijos laboratorijos vedėja dr. Giedrė Smailytė išleido naują knygą „Onkologų darbai: mokytojai ir mokiniai“. Knygoje tarp jaunųjų mokslininkų vieta skirta ir elektrėniškiui, medicinos mokslų daktarui, NVI Konsultacinės poliklinikos skyriaus vedėjui, savivaldybės tarybos nariui Arūnui Kulbokai. Tai antra profesorės knyga apie onkologijos mokslo vystymą Lietuvoje. Abi knygas – „Onkologų mokslininkų kartos, asmenybės, jų darbai“ ir „Onkologų darbai: mokytojai ir mokiniai“ – profesorė padovanojo Elektrėnų savivaldybės viešajai bibliotekai. Abi knygos yra bibliotekos Kraštotyros skyriuje ir jomis naudotis gali visi besidomintys onkologija ir Lietuvos mokslininkais, prisidėjusiais ir prisidedančiais prie onkologinių ligų gydymo.
Arūnas Kulboka Kauno universiteto Medicinos fakultetą baigė 1997 metais. Pirminę medicinos gydytojo (1997-1998) bei antrinę bendrosios chirurgijos (1998-2002) rezidentūrą atliko Kauno medicinos universitete, o tretinę urologijos rezidentūrą (2002-2004) – Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.
Savo profesinę karjerą pradėjo dirbdamas medicinos gydytoju Elektrėnų greitosios medicinos pagalbos stotyje (1998-1999) ir gydytoju asistentu Elektrėnų ligoninės Chirurgijos skyriuje (1999-2001). Urologijos srityje dirba nuo 2002 metų: gydytoju chirurgu Vilniaus „Raudonojo Kryžiaus“ ligoninės Urologijos skyriuje (2002-2004), gydytoju-asistentu (2003-2004) Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Onkourologijos skyriuje, o nuo 2004 metų iki dabar yra Onkologijos skyriaus gydytojas onkourologas. Nuo 2021 metų derina urologo onkologo darbą su Konsultacinės poliklinikos skyriaus vedėjo pareigomis. Yra medicinos mokslų daktaras, apgynęs disertaciją tema „Dešiniojo prieširdžio epikardinių nervų rezginių destrukcijos poveikis širdies elektrofiziologiniams parametrams“ (mokslinio darbo vadovas Raimundas Lekas). Aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje – jau trečią kadenciją yra Elektrėnų savivaldybės tarybos narys. (Janina Didžiapetrienė, Giedrė Smailytė „Onkologų darbai: mokytojai ir mokiniai. 366 psl.).
„Vilniaus onkologijos mokykla skaičiuoja jau 100 metų. Ir ši mokykla – viena iš seniausių Europoje. Yra labai nedaug institucijų, kurios gydo onkologinius pacientus, vykdo onkologijos srities mokslo tyrimus ir skaičiuoja ilgesnę istoriją. Onkologijos mokslo, klinikos, praktikos vystymasis buvo labai audringas. Toks ir išlieka – onkologija yra viena sparčiausiai besivystančių sričių. Žmonės, kurie kūrė Vilniaus onkologijos mokyklą, buvo absoliučiai išskirtinės asmenybės. Todėl džiaugiamės, kad šioje knygoje yra sudėta informacija apie tuos žmones, apie jų darbus, apie Vilniaus onkologiją. Turėčiau paminėti, kad Vilniaus onkologijos mokykla yra šiek tiek didesnė, kita dalis yra Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose, kurios reikšmingai prisideda prie šios mokyklos. Neabejoju, kad tai bus pagrindas naujoms knygoms. Tikiuosi, kad žengdami į ateitį mes sukursime pagrindus naujai istorijai ir naujai knygai. O šiame etape tai yra vienas svarbiausių leidinių.
Kai mes 1931 m. atsiradome kaip viena iš pirmųjų onkologijos institucijų Europoje, vidutinis laikotarpis tarp labai reikšmingų pokyčių buvo nuo 10 iki 15 metų. Paskutinis pokytis buvo 2013–2014 metais. Mes artėjame prie labai reikšmingo pokyčio. Tai yra ne vien Lietuvos pokytis, tai yra europinis kontekstas – mes einame link visapusiškų vėžio centrų. Labai tikiuosi, kad darydami šį pokytį, tęsime pokyčių tradiciją Nacionaliniame vėžio institute ir darydami šį pokytį, mes sudėsime pagrindus onkologijos ateičiai Lietuvoje. Tie pagrindai, tikiu, garantuos šviesią ateitį,“ – knygos pristatyme Nacionalinio vėžio institute kalbėjo doc. dr. V. Pečeliūnas.
Visą savo gyvenimą dr. (HP) Janina Didžiapetrienė paskyrė Lietuvos onkologijai: vėžio profilaktikos vystymui ir profilaktinių programų inicijavimui mūsų šalyje, onkologijos mokslo plėtrai bei mokslo pasiekimų diegimui į praktiką, nuosekliai ir aktyviai pedagoginei veiklai. Už nuopelnus vystant vėžio profilaktiką, plėtojant onkologijos mokslą bei jo sąsajas su praktika Lietuvoje, prof. Janina Didžiapetrienė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. JANINA DIDŽIAPETRIENĖ gimė 1938 m. rugpjūčio 21 d. Maskoliškių kaime, Žaslių valsčiuje (dabar – Kazokiškių seniūnija). Daktarė (biomedicinos m., medicina), VU onkologijos instituto direktoriaus pavaduotoja mokymui, gydytoja onkologė.
1957 m. baigė Vievio vidurinę mokyklą. Paskatinta giminėje esančių gydytojų, pasirinko gydytojo specialybę ir 1957 m. įstojusi, 1963 m. baigė VU medicinos fakultetą. 1967–1967 m. dėstė Vilniaus medicinos mokykloje. Nuo 1967 m. dirba VU onkologijos institute (1957–1990 m. Lietuvos onkologijos mokslinio tyrimo institutas, 1990–2002 m. Lietuvos onkologijos centras), 1983–1994 m. Eksperimentinės terapijos skyriaus vedėja, 2000–2001 m. Navikų epidemiologijos ir profilaktikos klinikos vadovė, 2003–2006 m. direktoriaus pavaduotoja. Nuo 2007 m. dirba Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikoje; nuo 2007 m. profesorė. 1999 m. stažavosi Madisono universiteto Onkologijos centre Viskonsine, 2005 m. – Nacionaliniame vėžio institute Bethesdoje.
Mokslinio darbo pagrindinės kryptys – eksperimentinė navikų terapija, vėžio profilaktika.
Red. inf.