Žolinė – vasaros ir rudens sandūra

Žolinė – vasaros ir rudens sandūra

Žemdirbiai jau džiaugiasi javų derliumi, o miestiečiams prieš akis – ilgas, šventinis savaitgalis. Dienos trumpėja, rytai vis dažniau slapstosi ūkanose. Rugpjūčio 15 d. švenčiama Žolinė – Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė – žymi rudens ir vasaros sandūrą.

Red. inf.

„Kas neateina susitikti su giminėmis per Žolinę, tas liks vienas bėdoj“ – byloja lietuvių liaudies patarlė. Kaip pasakoja etnologas Libertas Klimka, Žolinės proga susirinkdavo giminės, kaimynai – pabendraudavo, pasidalydavo džiaugsmais ir rūpesčiais: gal kam nelaimė atsitiko ir neturės duonos, gal reikia padėti…Tai, pasak L. Klimkos, ypatinga šventė, nes žmogus, turėdamas savo derlių aruoduose, atsigręžia į artimą ir siūlo jam pagalbą.

Pasakojama, kad po Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado – karste buvo tik daugybė gražių gėlių.„Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“. Taip apaštalas Jonas aprašo regėjimuose matytą Saulėtąją moterį – bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, biblinį slibiną, simbolį. Marijos dangun ėmimo dogma paskelbta tik 1950 m., tačiau liturginis šio įvykio minėjimas žinomas nuo V amžiaus.

Kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai. Bažnyčiose šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų.

Bažnyčioje pašventintas gėles moterys rūpestingai sudžiovindavo ir laikydavo ant aukšto, palangės ar užkištas už šventųjų paveikslų, kad apsaugotų namus nuo nelaimės. Jeigu puokštelė sugenda, būtina ją sudeginti, o pelenus išbarstyti darže ar laukuose.

Labai ilgai buvo tikima, kad iki Žolinės galima valgyti šviežią obuolį, ropę ar ridiką, tačiau kepti duoną ar net šviežias bulves draudžiama. Tikėta, kad kol už naują derlių nepadėkota dievams, gamtai, o vėliau Šv. Mergelei Marijai, valgyti negalima, nes taip būtų laužomos tam tikros normos.

Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.

Žolinė – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį.

Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas. Šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų