Mokytojo P. Adžgausko gyvenimas kaip Pitagoro teorema – naudingas buvo įvairiose srityse

Julija Kirkilienė

Pernai devyniasdešimtmetį ­atšventęs ilgametis „Ąžuolyno“ mokyklos matematikos mokytojas Petras Adžgauskas sako, kad ­geriausiai matematikos išmokyti galima uždaviniams ar teoremoms pritaikant juokingus palyginimus. Pavyzdžiui, jis mokiniams Pitagoro teoremą aiškindavo praktiškai – piešdamas Pitagoro kelnes. O tos kelnės vaizduojamos taip: nubraižius statųjį trikampį, o prie jo kraštinių nubraižius kvadratus, sukuriamas linksmas piešinys. Paties mokytojo Petro gyvenimas irgi kaip ta Pitagoro teorema – prisitaikyti teko įvairiose gyvenimo srityse nuo tarpukario laikų iki šių dienų. Ir jei gyvenimas pavaizduo­tas būtų brėžiniais, gautųsi linksmas, kaip ir tos Pitagoro kelnės.

Adžgauskų keliai į Kaniūkus
Petras Adžgauskas gimė 1935 metais Kaniūkų kaime, Alytaus rajone. Buvo vyriausias tarp keturių brolių ir dviejų seserų. Petro senelis Juozapas Adžgauskas caro laikais, apie 1890 metus, su kaimynu ir draugu Bernatavičiumi užsidirbti pinigų išvažiavo į Ameriką. Dirbo anglių kasykloje. Jo draugas pas save į Ameriką pasikvietė ir sesę Viktoriją, kuri su Juozapu Ameri­koje, Bostone, susituokė. Bostone gimė poros pirmagimis, o besilaukiant antrojo vaiko Viktorija išvažiavo į Lietuvą. Po metų grįžęs Juozapas rado jau prakutusį antrą sūnų, kurį pa­vadino savo vardu – Juozapu. Antrasis sūnus buvo elektrėniškio pe­da­gogo P. Adžgausko tėtis.
Už uždirbtus pinigus Juozapas nusipirko 28 ha žemės, pasistatė ­namus Kaniūkų kaime. Tuose namuose tilpo visi: seneliai Juozapas ir Viktorija, P. Adžgausko tėvai Juo­zapas ir Elena Tamulionytė, tėvo du broliai. Tuose namuose gimė Juozapo ir Elenos Adžgauskų 6 vaikai, iš kurių vyriausias buvo Petras. Pokariu tuose namuose buvo iškastas ­bun­keris partizanams, kurio stribai, nors ir žinojo, kad bunkeris yra, surasti nesugebėjo.

Okupacijos Kaniūkuose
Petrui buvo penkeri, bet jis ­gerai prisimena, kai 1940 metų vasarą, grįžusi iš bažnyčios mama susijaudinusi kalbėjo mačiusi į Alytaus poligoną judančią „ruskių“ karinę techniką. Vėliau Petrui atmintyje įstrigo karo pradžia. 1941 metų vasarą Petriukui jau buvo šešeri, kai keliu pro jų namus ta pati karinė technika bėgo nuo vokiečių. Šalia Adžgauskų namų kaip tik vienas tankas sugedo, todėl rusų karei­viai jį paliko ant kelio. Kaimo vyrams buvo įdomi ta technika, todėl ir Petro tėtis su dviem broliais, gyvenusiais tėvų namuose, atėjo tanko apžiūrėti. Įlipo į vidų ir netyčia užlipo ant kažkokio pedalo… Pasirodo, tanko pabūklas buvo užtaisytas, ir sviedinys, sukėlęs didelį garsą, nuskriejo į kaimyno sodelį. O tame sodely kaimynė tuo laiku ėjo prie ­šulinio vandens pasisemti. Tik dėl laimingo atsitiktinumo, ir kaimynai, ir tanke buvę vyrai, kurį laiką gydė tik ausis. Vėliau į kaimą atvažiavo vokiečiai, tanką supjaustė ir išsivežė. Metalas visais laikais buvo vertybė.

This slideshow requires JavaScript.

Aiškiau nei karą Petras prisimena pokarį. Petras lankė Bukaučiškių pradinę mokyklą, o Dzūkijos miškuose vyko klasių kovos, kaip rašė vadovėliuose. Tos klasės buvo kaimo vyrai – partizanai ir kiti vyrai – stribai. Adžgauskų kaimynų buvo ir ­vienoje, ir kitoje pusėje, todėl ir vieni, ir kiti buvo dažni Adžgauskų ­svečiai. Stribai ateidavo daryti kratų – kažko vis ieškodavo. Kratų metu stribai išversdavo visus daiktus, ir, žinoma, radę vertingesnių daiktų – pavogdavo. Jie surado ir pavogė jaunavedžių Elenos ir Juozapo auksinius vestuvinius žiedus, bet iškasto bunkerio surasti negalėjo. Partizanai ateidavo sušilti ir pavalgyti. ­Valgio Adžgauskų namuo­se užtekdavo ir gausiai ­šeimynai, ir netikėtiems ­svečiams.

Bunkeris kieme
Partizanai ateidavo ne tik sušilti, pamiegoti ir pavalgyti, bet ir ieškoti vietų, kur galėtų pasislėpti. Adžgauskai ir jų kaimynai Doškai sutiko partizanams savo sodybose iškasti bunkerius. Darbas nebuvo lengvas, nebuvo aišku, kaip reikia nepastebėtam tai padaryti. Kasė ­vy­rai bunkerį šalia tvarto, prieš tai iš tvarto išmėžę mėšlą. Tada iš duobės iškastą žemę pildavo į tvartą, o kai viską iškasė, ant viršaus vėl uždėjo mėšlą. Bunkeryje, kad įeitų oro, reikėjo vamzdžius išvedžioti taip, kad niekas jų nepastebėtų. Kol vyrai dirbdavo prie bunkerio, dvylikametis Petras su jaunesniu broliu Stasiu eidavo į žvalgybą. Vaikščiodavo apie namus ir stebėdavo, kas keliu eina ar važiuoja. Bunkerius sėkmingai iškasė Adžgauskai ir jų kaimynai Doškai, o virš bunkerių padarė aptvarus kiaulėms. Petras prisimena įdomų, dabartinėmis akimis žiūrint, istorinį atvejį, kai kartu su partizanais, kuriems vadovavo legendinis Dzūkijos partizanų vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, atėjo du naujokai. Vienas iš jų buvo išskirtinis – tamsiais storais, ilgais, garbanotais plaukais. Partizanams išėjus, vaikai girdėjo tėvų kalbas, kad tas apžėlęs jiems nepatiko, bet jei jis naujas partizanas, ką padarysi. Tąsyk partizanai bunkeryje nesislėpė ir nenakvojo, bet apie jį kalbėjo. 1949 metais, vos 9 km nuo Adžgauskų sodybos, Žaibo partizanų būrys buvo sunaikintas, o Adžgauskų ir jų kaimynų sodybą užplūdo būriai stribų. Jie entuziastingai ieškojo bunkerio, nes sakė gerai žinantys, kad čia jis yra. Kasė žemę apie medžius, vertė medžių šaknis, stukseno kastuvais… Ieškojo to bunkerio gal kokia 10 pėdų nuo jo vietos, bet nerado, nepagalvojo, kad virš jo kiaulės vaikšto. Petro tėvas su dėde Aleksandru tą dieną buvo išvažiavę į turgų, namuose buvo likęs tik dėdė Jokūbas. Jį stribai įsivedė į daržinę ir kankino, reikalaudami išduoti, kur yra bun­keris. Jokūbas kartojęs vieną sakinį – nėra jokio bunkerio, o pats galvojęs: „Jei pasakysiu – visus į Sibirą ištrems arba nužudys, o jei mane nudurs, tegul būna, kaip bus“. Jokūbui uždėjo antrankius ir išsivežė. Grįžę broliai iš turgaus ieškojo būdų, kaip Jokūbą išgelbėti. Jie žinojo, kad kitas kaimynas, kuris prieš karą statė Juozapui krosnį, dirba stribams. Pasiėmė degtinės ir nuėjo pas kaimyną. Petras nežino, kaip jie tą kaimyną įkalbėjo ir kiek jis įtakingas buvo stribams, bet tą patį vakarą sumuštas Jokūbas grįžo namo.

Sovietmečio pradžia
Nei Adžgauskų, nei jų artimųjų į Sibirą neištrėmė. Trys broliai ­Adžgauskai po karo tėvo 28 ha padalino į 3 dalis – sutvarkė dokumentus, kad visiems priklauso po 9 ha ir 37 arus. Rusai stambiais ūkininkais laikė tik tuos, kas turėjo daugiau kaip 10 ha žemės. Kadangi Adžgauskai sovietmečiu liko mažažemiai, bunkerių ir ryšių su partizanais niekas nenustatė, tai Adžgauskai geruoju atidavę savo žemes kolūkiui, kolūkyje ir dirbti liko. Kaimynui Doškui pokariu gyvenimas buvo blogesnis. Jis nestojo į kolūkį, todėl naujoji valdžia uždėjo tokią duoklę, kad jis negalėjo susimokėti. Už duoklės nemokėjimą Doškus buvo uždarytas į kalėjimą. Petras prisimena, kaip į kaimą atėjo būrys taip vadinamų enkavedistų, kurie privertė kaimo gyventojus rašyti pareiškimus stojimui į kolūkius, atėmė iš jų gyvulius, net pastatus. Tiesa, Adžgauskams ir Doškams, verčiant juos stoti į kolūkius, pravertė bunkeriai – ten jie galėjo paslėpti grūdus ir net ­gyvulius.
Petras lankė Daugų vidurinę ­mokyklą, kurioje dirbo jauna prancūzų kalbos mokytoja Domicelė. Mokykloje vaikai būtinai privalėjo prenumeruoti po vieną laikraštį. Prenumeruodavo visi pigiausią – „Lietuvos pionierių“, kurio prenumerata, prisimena pedagogas, metams kainavo 1 rublį ir 1 kapeiką. Kartą Petras, skaitydamas tą „Lietuvos pionierių“, surado gražias eiles ir poeto nuotrauką. Petras nu­stebo, pamatęs pažįstamą veidą – tai tas pats gauruotais juodais plaukais partizanas, kuris lankėsi jo namuo­se. Politika sovietmečiu buvo viena: partizanai buvo vadinami banditais, o stribai – liaudies gynėjai. Bet vaikas tuo metu nesigilino, kodėl, tas buvęs banditas Kostas Kubilinskas, tinka valdžiai. Tik vėliau, sužinojęs apie Kosto Kubilinsko ir Adolfo Skinkaus išdavystę, dėl ko buvo sunaikintas Žaibo būrys, suprato, kad tas garsusis vaikų poetas žinojo apie partizanų bunkerį pas Adžgauskus, išdavė juos, bet negalėjo paaiškinti, kur tas bunkeris yra… O jei jis su kitais partizanais būtų tame bunkeryje slėpęsis, gal Elektrėnai nebūtų turė­ję įdomaus matematikos mo­kytojo Petro Adžgausko.

Nuo prancūzų kalbos iki matematikos
Vienas iš Petro dėdžių Vladas Tamulionis, tarpukariu universitete baigęs prancūzų ir vokiečių kalbų mokslus, buvo prancūzų kalbos ­mokytojas ir dėstytojas universitete. Bet iš universiteto buvo pašalintas, nes tarpukariu priklausė jaunalietuvių organizacijai. O Petrui Adžgauskui prancūzų kalba patiko todėl, kad jo prancūzų kalbos mokytoja Domicelė buvo jauna, graži­ ir labai gerai vaikams išaiškindavo pamoką. Dėl tos gražios mokytojos, Petras irgi buvo pasirinkęs studijuoti prancūzų kalbą universitete, bet studijas po trijų kursų metė. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, Petras sužinojo, kad jo gražioji ir geroji prancūzų kalbos mokytoja buvo vienuolė Domicelė Gailiušytė. Petras vėliau su savo mokytoja dar bendravo, paskutinį kartą vienuolyne Panevėžyje aplankė 2017 metais.
Petras mokėsi gerai, vidurinės mokyklos atestate turėjo visus pen­ketukus, tik iš lietuvių kalbos – ketvertas. Per egzaminus jis pasirinko rašyti temą apie Petro Cvirkos kūrybą, bet gal kažko nebuvo pa­skaitęs, gal kažko nesupratęs, todėl gavo ketvertuką. Bet tas ketvertukas nesutrukdė jam įstoti į Vilniaus universitetą studijuoti prancūzų kalbos. Universiteto Petras nebaigė, prancūzų kalbą mokėsi tik trejus metus. Per vasaros atostogas nusprendęs universitetą mesti, nežinojo, kur ir ką jam reikėtų dirbti. Prieš rugsėjo 1 d. Petras atvažiavo į savo bendra­butį, pasikalbėjo su kitais draugais, pasitarė, ką jam reikėtų veikti… Vienas iš jo draugų pasiūlė Petrui su juo važiuoti į Trakus, kur jis jau gavęs mokytojo darbą ir žinantis, kad daugiau mokytojų reikia. Nuėjo jie abu į Švietimo skyrių, kur skyriaus vedėjas Širvinskas ne apie prancūzų kalbą klausinėjo, o paklausė, kaip jam mokykloje matematika sekėsi. Penketą, sako, atestate turiu. Tada Švietimo skyriaus vedėjas paklausęs, ar sutiktų matematikos mokytoju dirbti Tolkiškių septynmetėje mokyk­loje. Žinoma, sutiko. Buvo rugpjūčio 31 d., o būsimasis matematikos mokytojas Trakų švietimo skyriuje stovėjo su vienu švarkeliu ir jokių kitų asmeninių daiktų neturėjo. Toks jis ir nuvažiavo į savo pirmąją darbovietę. Direktorius Jonas Pūslys priėmė, sutiko, kad rugsėjo 1 d. į pamokas naujasis mokytojas nespės, tad darbą tegul pradės nuo rugsėjo 2 d. Tada Petras tai pėsčiomis, tai važiuotas pakeleivingomis mašinomis pasiekė namus Kaniūkų kaime, pasiėmė su savimi patalynės, rūbus, keletą knygų ir išvažiavo pra­dėti pedagogo karjeros. Direktorius jį nu­vedė pas žmones, kurie jam išnuo­mojo kambariuką, kuriame buvo stalas, lova ir lentyna knygoms. Rugsėjo 2 d. 1959 metais jis nuėjo į pirmąją pamoką labai jaudindamasis, nežinodamas, ką ir kaip kalbėti. Sako prisimenantis kažką lemenęs, kad vaikučiai mes paspręsime uždavinius. „Per kelias dienas įsibėgėjau, susidraugavau ir su mokytojais, ir su vaikais, jaučiausi savo vietoje“, – prisimena matematikas P. Adžgauskas. Tais pačiais metais mokyklos direktorius davė užduotį per šokių vakarą paskaityti jaunimui paskaitą. Pasi­ruošęs temą apie alkoholio žalą jaunimui. Šokių „salė“ – daržinė – buvo vienos šeimos, kurioje kambarį nuo­mojo jauna zootechnikė Birutė Stavarytė, sodyboje. Jaunąjį mokytoją pasitiko ta graži, trejais metais už Petrą jaunesnė zootechnikė, parodė vietą, kur jam tą paskaitą skaityti reikės. Tai buvo Birutė, kuri 1960 metais su Petru iškėlė kuklias vestuves ir jau atšventė 65 metų bendro gyvenimo jubiliejų.

Pedagogo kelias
Tolkiškėse Petras išdirbo metus, įstojo mokytis į Vilniaus pedagoginio instituto Matematikos fakulteto neakivaizdinį skyrių. Iš Tolkiškių Adžgauskai persikėlė į Vydenių ­kaimą, Varėnos rajone, vėliau dar dirbo Nedzingės mokykloje. Jaunai šeimai reikėjo ieškoti pastovios gyvenamosios vietos ir savo būsto. Šei­mai gyventi tekdavo iš mokytojo algos, kuri buvusi per 1000 rublių (pokario pinigais). Zootechnikė atlyginimą ne pinigais, o grūdais gaudavo. Petras prisimena, kad išeinant iš darbo už metus jai atlyginta buvo tona grūdų. Juos atvežė į Kaniūkus tėvams, o tėvas pardavinėdavo turguje. 1967 m. Adžgauskai atvažiavo į Elektrėnus. Pradžioje Petras atsisakė mokytojo darbo, ieškodamas darbovietės, kur greičiau galėtų gauti butą. Trumpai padirbėjęs elektros tinkluose Petras, kartu su žmona, įsidarbino Vievio paukštyne. Pedagoginį darbą Elektrėnuose P. Adžgauskas pradėjo Elektrėnų profesinėje mokykloje, Kauno politechnikumo Elektrėnų skyriuje, vidurinėje vakarinėje mokykloje. Elektrėnuose vadinamajame paukš­tyno name gavęs butą P. Adžgauskas gavo ir pasiūlymą dirbti matematikos mokytoju Rusakalnio aštuonmetėje mokykloje. Važinėti iš Elektrėnų į Rusakalnį tekdavo autobusais, su persėdimais. Kažkurį laiką Petras dirbo Vievio vakarinėje mo­kykloje. Pas jį gyveno sergantis tėvas, tad dienomis, kai žmona dirbo Vievio paukštyne, Petras prižiūrėdavo ligonį. Kai žmona grįždavo iš darbo, Petras išvažiuodavo į darbą. Bet ilgiausiai – net 18 metų P. Adžgauskas matematikos mokytoju dirbo dabartinėje „Ąžuolyno“ progimnazijoje, tada vadinamoje Elektrėnų pirmoje vidurinėje mokykloje. Petras prisimena, kaip mokykloje netilpdavo mokiniai – mokymas organizuojamas būdavo net trimis pamainomis. Sūnus iš mokyklos grįždavęs vakare apie 21 val. Reikšmingiausias „Ąžuo­lyno“ mokyklos etapas, pasak Petro, buvo metas, kai mokykla pasirinko literatūrinę kryptį. Mokykloje buvo įkurtas literatūros muziejus, vykdavo gausiai lankomi poezijos pavasariai, ant literatūrinio kiemelio sienų buvo iškabinti rašytojų bareljefai ir pan. Dirbdamas Elektrėnuose matematikos mokė visą žiedą puikių mokinių, dabar garsinančių Elektrėnus. Tai ir du mokslų daktarai: kun. Mindaugas Sabonis, teologijos mokslo daktaras, Arūnas Perednis, technikos mokslų daktaras. Matematikos P. Adžgauskas mokė kunigą Povilą Tekorių, žinomą elektrėniškį Ovidijų Leic­moną, kuris gabus matematikai buvęs, todėl inžinieriaus specialybę pasirinkęs. Visų savo mokinių pavardžių mokytojas neprisimena. Sako, pasisveikina sutikti gatvėje buvę mokiniai, juos pažįsta, bet pavardes ne visų prisimena.

Prasmė ir džiaugsmas – atgalinis ryšys
Iš vidurinės mokyklos Petrą at­leido, sukakus pensiniam amžiui. Tada tokia tvarka buvo. Bet moky­toju dirbti jį vis pakviesdavo iki 80 metų. Dirbo P. Adžgauskas ir Kaišiadorių M. Brazausko gimnazijoje, ir Beižionių pagrindinėje bei Elektrėnų globos namuose auklėtoju. Pedagoginiame darbe matematikas P. Adžgauskas jausdavęs prasmę ir džiaugsmą, kai gaudavo atgalinį ryšį – geri rezultatai egzaminuose, kai supranti, jog darbas nenuėjo veltui. „Tiesa, įvairūs kontrolieriai, tikrindavę pamokas, turėdavę pastabų, kad per ilgai aiškinu, be reikalo trunku laiką, bet aš žinojau esantis už mokinį atsakingas“, – patirtimi dalijasi mokytojas. Jo nuomone, mokinį būtina užvesti ant kelio, kad jis nekaltų, o suprastų esmę. Petras sako, kad jam nepatinka dabartinės matematikos programos… Jo manymu, neliko teoremų, kurias jo laikais reikėdavo įrodyti, o įrodyti – reiškia mąstyti. Ir su šypsena prisimena Pitagoro teoremos mokymą, kuris mokiniams prisimena šposą, nes piešdavo Pitagoro kelnes. Pedagogas sakė su mokiniais visada mėgdavęs pašposinti, bet ir apie gyvenimą, vertybes mėgdavo pakalbėti. Su darbo kolektyvais, kurių per gyvenimą daug sutikti teko, visada sugyvendavo. Įtampa tik atsiradusi buvo Persi­tvarkymo sąjūdžio laikais Elektrėnų vidurinėje mokykloje. Tuo metu ne visi tikėjo nepriklausomybės atkūrimo galimybe, todėl ir pedagogai buvo susiskirstę į dvi grupes: ­vieni už Sąjūdį, kiti – prieš.

Sausio 13-osios patirtys
Petras aktyviai buvo įsitraukęs į Persitvarkymo sąjūdžio Elektrėnų skyriaus veiklą. Tą 1991 metų sausį, vykstant neramumams, Pet­ras su ­kitais aktyvistais pamainomis budėjo prie Parlamento. Tą sausio 13-osios naktį Petras, grįžęs po budėjimo, buvo užmigęs, kai sulaukė sūnaus skambučio: „Tėte, įsijunk televizorių“. Deja, televizorius jau tik mirguliavo. Vilniuje, netoli TV bokšto, gyveno Petro brolis, inžinierius Stasys Adžgauskas. Jis su žmona budėjęs prie bokšto iki pusiaunakčio, grįžę namo pavalgyti­ ir pasišildyti. Bet išgirdę triukšmą – kurtinantį šaudymą, dundėjimą – Adžgauskai išskubėję atgal prie bokšto. Taip atsitiko, kad jiems priešais griuvo žmogus. Jį apsupo minia žmonių, norinčių padėti. Pro minią brovėsi gydytojas, skubiai pasilenkė prie žmogaus… Atsistojęs pranešė žinią: nieko nebegalime padėti, jis miręs. Tai buvo 28 metų Titas Masiulis. Laisvės gynėjas nušautas buvo išcentrine kulka, kuri patekusi į kūną ima suktis ir sužaloja vidinius organus. Apie tą įvykį sausio 13-osios­ ryte Petrui brolis Stasys papasakojo telefonu.
O elektrėniškiai, važiuodami budėti, pasakoja Petras, rankovėse slėpdavę kabelius – gynybai, jeigu prireiktų…

Apie kitus gyvenimo džiaugsmus
Petras Adžgauskas – ne tik gerbiamas pedagogas. Jis pirmasis rinkimų į Elektrėnų savivaldybės tarybą pirmininkas, kaip pats sako, pirmojo mero Kęstučio Vaitukaičio sąlyginis krikštatėvis. Petrui teko pradėti pirmosios ir antrosios­ kadencijos savivaldybės tarybos posėdžius. Petras taip pat pasuko ir į politiką – yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. Į tą partiją jis įstojo nuo jos įkūrimo pradžios.

This slideshow requires JavaScript.

Dabar amžėjimo laikotarpį su žmona Birute leidžiantis Petras Adžgauskas skųstis gali tik sveikatos trūkumu. Tėvus aplanko Kaune gyvenantis sūnus Arūnas ir Trakų Vokėje gyvenanti dukra Rūta su šei­momis. Keturi anūkai Adžgauskams padovanojo tris proanūkius. Tiesa vienas anūkas Justas, informacinių technologijų specialistas, gyvena­ JAV, Bostone, ten, kur jo pro­prosenelis Juozapas pinigų žemei užsidirbinėjo anglies kasyklose. Nors artimieji gyvena toli, Petras su jais palaiko ryšį telefonu, dažnai susiskambina vaizdo skambučiu ir savotiškai mato, kaip proanūkiai auga. Vyresnis Petro proanūkis Mantas gerai kalba angliškai ir gerai skaito lietuviškai. O mažesnis proanūkis Rokas pažįsta visas lietuviškas raides. Trečias proanūkis antrokas Adomas ­gyvena Kaune.
Pokalbio pabaigoje pedagogas prašė Elektrėnų mokyklos jubiliejaus proga perduoti geriausius linkėjimus dabartinei „Ąžuolyno“ progimnazijos bendruomenei, buvusiems ko­legoms ir mokiniams.

Asmeninės ir redakcijos archyvo nuotr.