Mokykla, augusi kartu su miestu

Mokytojų kolektyvas. Pirmoje eilėje penktas iš dešinės – direktorius Vytautas Mizeras

Virginija Jacinavičiūtė

Su paskutiniuoju 2025 m. nu­meriu užbaigėme projektą „Laik­mečių mozaika“. Per metus projektui sukūrėme 52 publikacijas, aprašėme ir istorijai palikome straipsnius apie įdomius krašto įvykius ir žmones. Užvertę praėjusių metų laikraščių segtuvą, imame naują. Ant viršelio už­rašę naujus metus, kiekvieną penktadienį ten įsegsime vis naują laikraštį, kuriame, tikimės, nuguls ir naujas Medijų rėmimo fondo ­finansuojamas projektas. Kol kas projekto rezultatai dar nepaskelbti, bet viliamės, kad vertintojams patiks mūsų idėja. Kaskart kurdami projektą galvojame apie temas, ­kurios kraštui turi išliekamąją vertę, todėl šį kartą nu­sprendė­me narplioti Elektrėnų krašto mokyklų istorijas, projektą pavadindami „Mokyklų pėdsakais: nuo spaudos draudimo laikų iki šių dienų“. Dideliu įkvėpimu projektui buvo Elektrėnų „Ąžuo­lyno“ progimnazija, kuri švenčia 50 metų jubiliejų. Šis jubiliejus istoriniais ir asmenybių saitais glaudžiai susijęs su pirmosios Elektrėnų mokyklos 65-ąja sukaktimi, nes „Ąžuolynas“ buvo šios mokyklos tąsą. „Ąžuolynas“ buvo pirmasis statinys, skirtas tik ugdymui.

Gyvoji atmintis: kvietimas pasakoti mokyklų istorijas

Šviečiamojo turinio projekte iš­sikėlėme tikslus surinkti archyvinę, dokumentinę bei gyvąją atmintį apie Elektrėnų krašte veikusias ir ­vei­kiančias mokyklas, mokytojus bei mokinius. Parengti ir įdomiai pateikti straipsnių ciklą, papildytą ­nuotraukomis, interviu, pasakojimais, filmuota medžiaga, bendra­darbiaujant su vietos kraštotyrininkais, pedagogais bei moks­leiviais. Į projektą norime įtraukti skirtingas kartas, skatinant dialogą tarp buvusių ir esamų mokinių bei mokytojų, ugdant pasididžiavimą savo krašto švietimo tradicijomis.

Kaip svarbu istoriją surinkti ir saugoti, dar kartą patyrėme „Ąžuo­lyno“ progimnazijai ruošiantis savo jubiliejiniams metams. Mokykla kviečia jubiliejų švęsti kartu, o sukakties proga leidžia laikraštį „Mokyklą švęskime kartu“. Nuo lapkričio mėnesio jau išėjo trys leidinio numeriai, kuriuos pamatyti galima mokyklos svetainėje. Džiaugiamės, kad galėjome prisidėti prie turinio kūrimo, pasidalindami savo surinkta medžiaga, nes spėjome pakalbinti buvusį mokyklos direktorių Antaną Rutkauską, pirmąją mokytoją Ramutę Liepinienę ir kt. Viešojoje erdvėje „Ąžuolyno“ progimnazija kviečia visus, kurie turi įdomių prisiminimų apie mokyklą pasidalinti dabarties rūpesčiais, pasidžiaugti savo pergalėmis, laimėjimais, rezultatais, kūryba. Prie šio kvietimo prisidedame ir mes, tačiau kviečiame atsiliepti visus žmones, kurie mokėsi bet kurioje Elektrėnų savivaldybė­je veikiančioje ar veikusioje mokykloje. Ne viena mokykla jau užvėrė savo duris, tačiau labai norisi, kad tų mokyklų istorijos būtų užrašytos ir liktų ateities kartoms.

Nuo šešių mokinių – iki miesto mokyklos

Elektrėnų mokykla savo gyvavimo metus skaičiuoja nuo 1961 m. vasario 1 d. Būtent šią dieną mokyk­loje pradėjo dirbti pirmoji mokytoja Ramutė Liepinienė. Nuo 1961 metų direktoriaus pavaduotoju paskirtas Pranas Vaičiulis, į Elektrėnus atkeltas iš Semeliškių vidurinės mokyklos. Kaip rašoma knygoje „Elektrėnai“, mokykla veikė dabartinės Draugystės g. Nr. 4 daugiabučio 21 bute. R. Liepinienė dirbo su šešiais 1–4 klasės mokiniais, o mokytoja Jelena Tušienė turėjo tik vieną mokinį. 1961–1962 m. pradžios mokykla buvo reorganizuota į septynmetę, bet veikė jau aštuoniuose to paties namo butuose. Rugsėjo pirmąją į mokyklą susirinko 134 ­mokiniai. Į Elektrėnų mo­kyklą persikėlė ir Mažiklės pradinės ­mo­kyklos mokiniai su mokytoja Marijona Paulauskiene.

27-erių metų matematikos mokytoja Julija Janonienė į Elektrėnus dirbti atvyko 1961-ųjų rugpjūčio 25-ąją, todėl gerai prisimena, ko­kios buvo mokyklos ištakos. 46 metus pedagoginiam darbui paskyrusi mokytoja pasakoja, kad įkūrus mokyklą Elektrėnuose suaugusių mokinių buvo daugiau nei vaikų. Elektrėnuose kūrėsi daug tremtinių, kurie čia atvyko ieškodami darbo ir tikėdamiesi ilgam įsikurti. Dalis elektrinės ir miesto statytojų buvo baigę vos kelias klases, todėl po darbo iki 23 val., šešias dienas per savaitę, mokėsi vakarinėje mokykloje, kurioje dirbo J. Janonienė. Pašnekovė prisimena, kad mokiniai norėjo mokytis, buvo motyvuoti. Iki vėlyvo vakaro buvę pamokose, anksti rytą vėl keldavosi į darbą. J. Janonienė sako, kad šie mokiniai Elektrėnams atnešė daug šviesos – vėliau jie tapo inžinieriais, užėmė aukštas pareigas įvairiose veiklos srityse.

Dvikalbė mokykla

1963 m. rugsėjo 1-ąją šventinis mokinių klegesys jau skambėjo kitame pastate. Dabar, kur veikia Elektrėnų savivaldybės administracija, duris atvėrė nauja vidurinė mokykla. J. Janonienė sako, kad persikėlimas į daug didesnį pastatą kažkokio didelio įspūdžio jai nepaliko. Ji jau žinojo, ką reiškia dirbti didelėje mokykloje, nes iki atvykstant į Elektrėnus dirbo Daugų vidurinėje ir vakarinėje mokyklose. Pašnekovė prisimena, kad Elektrėnų vidurinės mokyklos atidarymo iškilmėje dalyvavo ir kalbą sakė LTSR Švietimo skyriaus ministras Mečislavas Gedvilas. Praėjus tiek metų, J. Janonienė kalbų turinio neatsimena, išliko tik tai, kad ministras, o taip pat ir direktorius A. Rutkauskas kalbėjo dviem kalbomis: vienas sakinys lietuviškai, kitas – rusiškai. Korpuse, kur dabar vei­kia Elektrėnų meno mokykla, buvo įkurtos rusų klasės, o kitur lietuvių. Knygoje „Elektrėnai“ užfiksuota, kad mokykloje mokėsi 23 tautybių mokiniai, todėl ji buvo vadinama internacionaline. Pašnekovė sako, kad skirtingų tautybių mokiniai tarpusavyje nesipyko, o tarp mokytojų visko pasitaikydavo – rusų kilmės mokytojai neretai iš aukšto žiūrėjo į lietuvius. Norint ramiai dirbti mo­kytoju, tuomet reikėjo išminties ir atsargumo. Kaip sako mokytoja, kiekvienoje klasėje buvo žmonių, kurie laukė neatsargiai ištarto žodžio.

Direktorius, keitęs kryptį: Vytauto Mizero laikotarpis

Nuo 1971 metų rugsėjo prasidėjo naujas mokyklos etapas. Vadovauti mokyklai pradėjo naujas vadovas Vytautas Mizeras, kuris, kaip rašė knygoje, „stačia galva nėrė į dvikalbės, dviejų trijų pamainų, bemaž pusantro tūkstančio mokinių ir apie šimtą darbuotojų turinčios mokyklos rūpesčių, džiaugsmų ir lūkesčių jūrą…“ Kaip lietuvių kalbos moky­tojui, V. Mizerui buvo svarbu, kad mokykloje būtų kalbama lietuvių kalba. Ši iniciatyva didelio pasipriešinimo nesulaukė. Rugsėjo pirmąją į susirinkusius jis kreipėsi lietuviškai.
Mokyklos sienos jau sunkiai talpino mokyklos bendruomenę, todėl skubiai reikėjo statyti naują ­mokyklą. V. Mizeras pasakoja, pradėjęs atkakliai belstis į visų val­džios instancijų duris ir faktais įtikino, kad mokykla būtina. Tuo metu mokymas buvo vykdomas trijomis pamainomis, trys klasės mokėsi koridoriuje, vyresnės rusų klasės ­perkeltos į elektrinės bendrabutį.

1974–1975 m. mokslo metai­ pra­dėti neįprastai. Šventė vyko mies­to stadione. Buvo paskelbta, kad „nau­jieji mokslo metai pradedami nau­jos mokyklos statybos pirmosios plokštės padėjimu ir pasižadėjimu per metus pastatyti mokyklą“. Šio pasižadėjimo V. Mizeras laikėsi – kitų metų rugsėjį 1-oji lietuvių mokykla atvėrė duris. Tiesa, rugpjūtį sporto salė dar neturėjo galinės sienos, o būsimos salės aikštelę lygino buldozeris. Rugsėjo pirmosios šventės metu laikydamas naujos mokyklos raktą V. Mizeras dėkojo Švietimo ministerijai ir Lietuvos elektrinei už lėšas ir nuolatinį dėmesį, statybininkams už ištesėtą pažadą pastatyti mokyklą per metus, dėkojo ir mokinių tėvams, kurie aukodami laisvadienius, kūrė mokyklos gerovę. Brigadininko vadovaujami talkininkai per 1000 darbo dienų sukūrė 40 stiklo rašomųjų lentų, įrengė 10 papildomų patalpų, sumontavo baldus, gražino aplinką ir kt.
Pirmaisiais mokslo metais mokykloje mokėsi 1354 mokiniai, pa­skirstyti į 44 klases-komplektus, dirbo 67 pedagogai ir 20 techninio personalo darbuotojų.
J. Janonienė įsitikinusi, kad per metus pastatyti mokyklą pavyko tik todėl, kad V. Mizeras turėjo visas puikiam direktoriui reikalingas savybes, gerai tvarkėsi su visomis užduotimis, mokėjo siekti tikslų. Tarp užrašų ir nuotraukų J. Janonienė ­išsaugojusi mintis, kurias laikraštyje publikavo V. Mizerui minint 90 metų sukaktį (jau po mirties):

„Gerbiamas Direktoriau, mylė­jau Jus kaip žmogų, kaip puikų vadovą, veiklų, atkaklų, kūrybingą, sumanų, kaip dzūką, kaip netolimą gimtinės kaimyną, kaip parapijietį. Jūs mėgote savo darbą, mylėjote mokinius. Santūriai. Ne visi kolegos tai galėjo pastebėti. Ir troškot rašyti, rašyti, kurti“.

Permainų metai

Praėjus kiek daugiau nei 10 metų, Elektrėnų pirmoji vidurinė vėl buvo perpildyta. Tuomet buvo ati­daryta trečioji vidurinė mokykla – dabar „Versmės“ gimnazija. 1986–1987 m. pirmojoje vidurinėje liko mokytis 918 moksleivių ir 64 mokytojai. Tai buvo pirmas kartas, kai buvo pradėta dirbti viena pamaina.
Direktorius V. Mizeras mokyk­lai vadovavo iki 1991 metų, vėliau dirbo lietuvių kalbos mokytoju ir Literatūros ir meno muziejaus, kurį pats įkūrė, vadovu. Per vadovavimo metus direktorius suformavo mokyk­los pamatus, vertybes ir viziją. Šias tradicijas puoselėti ne visiems pavyko: nuo 1991 m. balandžio 1 d. mokyklai vadovavęs Jonas Lipavičius per dvejus metus neteko kolektyvo pagarbos ir paramos. Taip rašė V. Mizeras, tačiau ne visi mokytojai tokiai nuomonei pritarė, dalis kolektyvo direktorių J. Lipavičių suprato ir gerbė. Apie pusmetį mokyklai vadovavo matematikos mokytoja A. Čerkasovienė. O nuo 1994 metų direktore paskirta biologijos mokytoja Janina Vėželienė. Kaip rašoma knygoje „Elektrėnai“, naujoviškas vadovavimo stilius ir biurokratinė reformų rutina greitai įgriso pavaduotojams. Per trejus metus pareigų atsisakė penki pavaduotojai. Nepaisant sunkumų ir tam tikros trinties, direktorės vadovavimo metais mokykla turėjo gerų pasiekimų: išplėtė biblioteką, atidarė mokinių rūbinę, medicinos ir kelis mokomuosius kabinetus, pradėjo mokyklos kapitalinį remontą, dirbti priėmė daug buvusių auklėtinių, daug dėmesio skirta pedagogų kvalifikacijai.

J. Janonienė sako, kad direktorė J. Vėželienė buvo labai gera biologijos mokytoja, olimpiadoms paruošė daug mokinių. Pašnekovei įsiminė, kad būtent J. Vėželienės vadovavimo laiku mokyklai suteiktas labai gražus „Ąžuolyno“ vardas. V. Mizero knygoje rašoma, kad tai padaryta 1998 m., atsižvelgiant į švietimo pertvarkymų reikalavimus. Tuomet sukurtas ir mokyklos himnas (Almos Jurgelevičienės žodžiai, abiturientės Rūtos Mačiulytės muzika, Dalios Liubinienės aranžuotė), o emblemą, kuri puošia mokyklos vėliavą, ir moksleivių uniformas sukūrė mokinys Liutauras Medžiūnas.
2002 m. „Ąžuolyno“ vidurinei mokyklai paskirta vadovauti rusų kalbos mokytoja Aldona Skučienė, kurios dešiniosiomis rankomis buvo pavaduotojos Daiva Vileikienė ir Ona Ašakienė. Tuo metu vyko mokyklos renovacija. Įstaigoje mokėsi 600 mokinių, dirbo 51 mokytojas, buvo kuriamos naujos mokyklos tradicijos: akcija „Bėgu „Ąžuolynui“, papildomo ugdymo mugė, „Atvirų durų“ savaitė tėvams, „Atvirų pa­mokų“ mėnuo bendruomenei ir kt.

Šiandienos „Ąžuolynas“: misija, vizija ir vertybės

2005 m. Elektrėnų „Ąžuolyno“ vidurinė mokykla tapo pagrindine mokykla, o nuo 2016 metų jai suteiktas progimnazijos statusas.
Kiekvienas vadovas į dabartinės „Ąžuolyno“ progimnazijos istoriją įpynė savo dalelę, savo požiūrį ir vertybes. Nuo 2023 metų mokyk­lai ­vadovauja Birutė Misiūnienė, ilgametė Elektrėnų sav. administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė ir Elektrėnų profesinio mokymo centro profesinio mokymo skyriaus vedėja. Užtikrinti ugdymą direktorei padeda pavaduotojos Odeta Kanapkienė, Daiva Vileikienė ir Neringa So­daitienė, gerbūviu rūpinasi direktoriaus pavaduotoja ūkio reikalams Asta Rainienė.
Šiandien mokyklos misija yra teikti kokybišką pradinį ir I pakopos pagrindinį išsilavinimą įvairių poreikių mokiniams saugioje, jaukioje, šiuolaikinėmis priemonėmis aprūpintoje aplinkoje, siekiant as­meninės vaiko mokymo(si) sėkmės ir pilietinės, socialinės bei kultūri­nės ūgties. Mokyklos vizija – inte­rak­tyvi, moderni, atvira kaitai, sėkmės ir lyderystės progimnazija. O mo­kyklos filosofija apibrėžiama Aris­totelio sentencija, kuri sako „Viską, ką tenka išmokti daryti, mes iš­mo­ks­tame darydami“.
Šiandien „Ąžuolyno“ progimnazijoje mokosi 677 mokiniai, kuriuos ugdo 66 mokytojai. Direktorė B. Misiūnienė sako, kad šios dienos mokyklos stiprybė yra žmogiškieji ištekliai – tai aukštos kvalifikacijos mokytojai ir kiti specialistai. Atliepiant poreikį, mokykloje dirba du psichologai, du soc. pedagogai, spec. pedagogas, logopedas. Direktorė sako, kad didelę vertę mokyklai suteikia dalyvavimas­ Tūkstantmečio mokyklų projek­te, analizė rodo, kad pagerėjo tiek ­matematikos, tiek lietuvių kalbos žinios.­ Direktorė džiaugiasi, kad mokykloje daug gabių, motyvuotų ir pilietiškų mokinių, ­kurie visada turi savo ­nuo­monę ir drąsiai ją išsako. Mokykloje veikia aktyvi mokinių taryba, kuri turi įvairių idėjų ir patarimų. Direktorė pripažįsta, kad darbas su progimnazijos mokiniais visada kupinas iššūkių, nes jų amžius – paauglystė, kai netrūksta saviraiškos, emocijų ir vidinių prieštaravimų. Kasdienėje veikloje ypač svarbūs tampa tolerancija, supratimas ir empatija. Bendrą kalbą su mokiniais galima rasti tik gebant prisitaikyti, todėl ­mokytojai auga ir keičiasi kartu su jais. Direktorė džiaugiasi ir aktyvėjančia tėvų bendruomene – pastarajame visuotiniame tėvų ­susirinkime dalyvavo itin gausus būrys tėvų. Mokykloje įkurta Tėvų, globėjų ir rūpintojų taryba taip pat aktyviai teikia konstruktyvius pasiūlymus ir prisideda prie mokyklos veiklos tobulinimo.

Nuotr. iš fb grupės Elektrėnų istorija nuotraukose