Menas į gyvenimą – per paprastus dalykus

Menas į gyvenimą – per paprastus dalykus

Virginija Jacinavičiūtė

Vieviškė menininkė Vaiva Vilkaitienė prieš dvejus metus iš naujo atrado tapymą pastele. Įkvėpimas buvo toks stiprus, kad energijos pakako dviem parodoms surengti. Trečiąją kūrėja norėjo ­surengti Elektrėnuose, bet karantinas sujaukė visus planus. Kūrėja tikisi, kad ateis geresni laikai ir vi­są laisvalaikį skiria kūrybai – ta­po ne tik paveikslus, bet ir kasdienius daiktus.

Paroda Vievio bibliotekoje. Iš kairės mama Albina, tetos Vanda ir Dalia, tėtis Aloyzas, V. Vilkaitienė ir anyta Afrozina

Pirmą kartą elektrėniškiai Jūsų darbus pamatė pernai vykusioje „Aukso vainiko“ parodoje. Ar tai ir buvo pirmas kartas, kuomet savo darbus parodėte visuomenei?
Tai jau buvo trečia paroda. Prieš tai turėjau dvi personalines parodas Vievio bibliotekoje ir kultūros centre.

Jūsų darbai traukia akį dėl neįprastų pasirinkimų. Natiurmortuose vaizduojate baklažanus ar uogas šaukšte. Įdomu, kas įkvepia tokiam pasirinkimui ir kuo Jus žavi na­tiurmortai?
Kadangi esu tapytoja realistė – aš taip save vadinu – tapau tai, ką matau, tai ir įkvėpimas ateina pamačius gėlę, uogą, audringą ežerą ar jūrą. Natiurmortas yra negyvos gamtos tapymas, bet tapydama juos noriu parodyti, kiek gyvybės jie suteikia namams, interjerui.

Dekoruojate medvilninius­ pirkinių krepšelius, linines sta­lo servetėles. Papasakokite pla­čiau, kaip kilo mintis tapybą pritaikyti krepšių ir servetėlių kūrybai?
Tekstilę pradėjau dekoruoti išė­jusi į motinystės atostogas. Vaikutis buvo ramus, norėjosi veiklos, kol jis miega. Bet sūnui augant laiko tapymui lieka vis mažiau. Bandau į žmonių gyvenimą įnešti meno per paprastus buitinius daiktus.

Jūsų darbai yra ilgaamžiai ir padeda tausoti gamtą. Iš to galima spėti, kad ekologija Jums yra svarbus dalykas?
Nesu uoli rūšiuotoja, bet labai stengiuosi. Esu iš tų žmonių, kurie nesupranta, kaip galima po pikniko nesusirinkti šiukšlių ar teršti ežerą, prie kurio gyveni. Šiuo atveju kalbu apie Vievio ežerą. Tikrai buvo keista, kad žmonės, gyvendami ant ežero kranto, leidžia į jį nuo­tekas. Gyveni šalia ir negali įbrist į vandenį… Sunku suprasti, kaip galima leisti nuotekas į jūrą… Ką paliksim savo vaikams, anūkams?..

Ar krepšius ir servetėles pati ir siuvate?
Servetėles užsakinėju Biržuose AB „Linas“, krepšius siunčiuosi iš Vokietijos.

V. Vilkaitienė tarp savo darbų

Ar suskaičiavote, kiek sa­ivaldybės gyventojų turi Jūsų siūtus krepšelius? O kiek apskritai jų pasiuvote?
Neskaičiavau, bet didesnę dalį siunčiu į kitus miestus. Savam krašte pranašu nebūsi.

Ar gaminate pagal užsaky­mą?
Pagal užsakymus netapau. Kažkaip nepavyksta. O maišelį ne kartą dariau pagal individualų norą.

Kad apie Jūsų kūrybą su­žinotų kiti ir panorėtų darbų įsigyti, reikalingas viešumas. O kaip Jūs buriate gerbėjų ratą?
Feisbuke turiu puslapį By Vaivoras. Internetinės parduotuvės neturiu, gal pavyks įsteigti ateityje. Aš tapau ne dėl verslo, nors, žinoma, labai smagu turėti gerbėjų ir kad kažkas nori įsigyti mano darbus.

Po „Aukso vainiko“ parodos Elektrėnuose ketinote surengti savo darbų parodą, bet pandemija vis sujaukia planus. Papasakokite plačiau, kokius darbus norite parodyti visuomenei?
Norėjau parodyti savo pastelinę tapybą ir tikiuosi, kad pavyks tai padaryti geresniais laikais. Pastele su­sidomėjau prieš porą metų, tiesiog ją atradau iš naujo. Tai nėra labai populiari technika, todėl pastelininkų nėra daug. Vienas visų laikų žymiausias Lietuvos pastelininkas, žinoma, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pastele tapyti darbai labai trapūs, juo reikia saugoti, nes jie nėra restauruojami. Tai, kad darbai nėra restauruojami, – priežastis, kad pastelės darbai nėra tokie brangūs, kaip pavyzdžiui, aliejinė tapyba. Noriu parodyti žmonėms šios technikos švelnumą, spalvų plačią gamą, natiurmorto ir peizažo žavesį. Tikiuosi, kad po 100 metų mano darbai taip pat bus įvertinti.

Kokiais menininkais labiausiai žavitės?
Iš dabartinių tapytojų labai žavi Aušros Sirutienės-Oreigės akvare­lės, Linos Paukštės juvelyrika, šiaip esu impresionizmo gerbėja, patinka Vincento Van Gogo, Pjero Ogiusto Renuaro, Edgaro Dega ir M. K. Čiurlionio kūryba.

Peržiūrėjus Jūsų darbus pa­sirodė, kad Jus pagauna mo­mentinis įkvėpimas… Kai že­muogės raudonuoja, skiriate joms dėmesio. Kai bijūnai žy­di, ant drobės nugula bijūnai, apsilankiusi kaime, pastebite lelijas tvenkiny…
Jūs gerai pastebėjote – mane įkvepia tai, ką matau aplink save. Tai gali būti nusipirkti vaisiai ar vyro padovanotos gėlės.

Mokėtės Šiaulių universi­te­te Menų fakultete, studijavo­te menus Telšių aukštesniojo­je taikomosios dailės mokykloje. Galima spėti, kad menas buvo Jūsų pašaukimas. Kada prasidėjo Jūsų menininkės ­kelias?
Nežinau, ar tai pašaukimas… Vaikystėje svajojau būti botanike. Daile susidomėjau, kai į mūsų miestą atvažiavo jauna mokytoja Vilma Račiūnaitė, pirma mano dailės mokytoja.

Man buvo turbūt 11 ar 12 metų, kai atidarė dailės mokyklą ir aš pradėjau ją lankyti. Iš pradžių labai norėjau į muzikos mokyklą, bet ten nepriėmė.
Mokytoja Vilma ne tik mokė mus piešti ir tapyti, bet parodė ir bohemiško gyvenimo įdomumus. Žinoma, tiek, kiek galima dvylikamečiams matyti. Pamenu suorganizavo ekskursiją į Vilnių, nuvedė į tada buvusią bohemos kavinę „Vaiva“ Pilies gatvėje… Ilgaplaukiai menininkai, hipišku stiliumi apsirengusios merginos tikrai padarė įspūdį.

Kaip simboliška, kad kavinė irgi „Vaiva“.
Taip. Jaučiausi labai kieta.

Esate kilusi iš Šilalės. O kokie keliai Jus atvedė į Vievį?
Taip, esu kilusi iš Šilalės. Po mokslų atvažiavau gyventi į Vilnių, kur susipažinau su savo vyru Viktoru. Labai paprasta atsikraustymo į Vievį priežastis – ieškojom buto aplink Vilnių… Atvažiavom į Vievį ir per buto langą pamatėm ežerą, taip ir likom čia. Vievyje gyvename jau 17 metų. O ežeras buvo ir yra mano pagrindinė mūza.

O ką veikiate, kai netapote?
Šiuo metu esu mama, auginu ilgai lauktą sūnų Radvilą. O šiaip einu į darbą, kuris irgi susijęs su menu, suvenyrais, gaminiais iš gintaro bei kristalų.

 

Ačiū už pokalbį.

Komentarai:

  1. Kam as kalbu tokius paprastus dalykus? Tik toks paprastas principu isdestymas leidzia suprasti, kaip toli nuo ju yra musu mokslas ir svietimas. Pakaks pamineti, kad netgi Europos Komisijos prezidentes Ursulos von der Leyen doktoratas buvo ne vieno Vokietijos mokslininko ir teisininko pripazintas plagiatu kaip tik del to, kad eksperimentinis tyrimas buvo pristatytas jame tokiu budu, kuris neitikina del mokslininkes gebejimo nepriklausomai mastyti ir isreiksti savo mintis: kiti autoriai minimi, bet ju tekstai itraukiami nenurodant, jog yra cituojama ir taip toliau. Po skandalo politike visgi islaike savo laipsni. Ir vis tiek kazkas buvo ne taip. Pats maciau ne viena toki darba ir Lietuvoje: tokie kvazi-mokslininkai toliau dirba musu kvazi-universitetuose.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Savasties beieškant

Šimtmečio portretai

Sportas