Nadia Venskuvienė: visada jaučiau, kad vaikai – mano pašaukimas

Nadia Venskuvienė: visada jaučiau,  kad vaikai – mano pašaukimas

Virginija Jacinavičiūtė

Nadia Venskuvienė gimė, augo ir gyvena Elektrėnuose. Nuo mažų dienų ji mylėjo vaikus, todėl studijas rinkosi iš tų specialybių, kad galėtų dirbti su vaikais. Savo karje­­rą Nadia pradėjo nuo pradinių kla­sių mokytojos darbo, o dabar rūpinasi Lietuvos pradinukų švietimu.
Elektrėniškė sako, kad ne visiems lemta tapti mokslininkais, todėl ne pasaulio pabaiga, jei kažkas vaikui nesiseka. Visos specialybės reikalingos, kiekvienas turi atrasti savo vietą ten, kur jausis geriausiai.

Dirbate Nacionalinėje švie­timo agentūroje. Gal galite skaitytojams trumpai pristatyti, kas yra NŠA, kokie darbai joje vyksta ir ką dirbate?
Nacionalinė švietimo agentūra yra pavaldi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai. Dabartiniu pavadinimu įstaiga susiformavo prieš gerus metus, įvykdžius kitų įstaigų reorganizaciją. Buvo sujungti Ugdymo plėtotės centras, Nacionalinis egzaminų centras, Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra ir keletas kitų įstaigų. Iki tol dirbau Nacio­naliniame egzaminų centre ir buvau atsakinga už antrų ir ketvirtų klasių nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinimo įrankių rengimą – testus, programą. Koordinuoju darbo grupes, dalyvauju testų kūrimo procese. Kai gauname rezultatus po bandomojo testavimo, analizuojame duomenis, atliekame korekcijas. Po kelerių metų šie testai tampa standartizuotais, ir juos gali atlikti visi šalies vaikai.

Jūs 4 klasės lietuvių kalbos standartizuotos programos ir standartizuotų testų bei 2 klasės lietuvių kalbos diagnostinio vertinimo programos ir diagnostinių lietuvių kalbos testų bendraautorė. Kam šie testai reikalingi ir kokiais pri­oritetais vadovaujatės ruošdama testus mokiniams?
Mano galva, standartizuoti testai yra labai reikalingi ir nereikia jų bijoti. Visi Lietuvos vaikai testą atlieka tokiomis pačiomis sąlygomis, todėl šis įrankis labai objektyviai padeda pamatyti, kaip vaikui sekasi, kokie yra jo pasiekimai tam tikru momentu. Reikia prisiminti, kad tai ne egzaminas, kuris lems ateitį, o tarpinis žinių ir gebėjimų pasitikrinimas. Tai naudingas įrankis vaikui, mo­kytojui ir tėvams, nes atlikę testus vaikai gauna ataskaitas, kuriose detaliai aprašyti kiekvieno dalyko pasiekimai, išskirtos atskiros dalykų sritys, nesunku pastebėti vaiko stipriąsias ir silpnąsias puses. Jei mokytojas, tėvai kartu su vaiku paanalizuotų tas ataskaitas, jose rastų tikrai daug nau­dingos informacijos, kaip su vaiku dirbti toliau, kaip jam padėti gerinti savo pasiekimus. Kiekvienas vaikas mokosi savo klasėje, ir tikrai daug kas priklauso nuo mokytojo. Tačiau yra ir kitų veiksnių, darančių įtaką vaikų pasiekimams: mokymosi sąlygos ir galimybės nėra vienodos, jos priklauso nuo gyvenamosios vietos, šeimos aplinkos, motyvacijos mokytis. Standartizuotų testų rezultatų analizės padeda išsiaiškinti, kodėl atsiranda mokymosi skirtumų ir ką daryti, kad pasiekimai būtų geresni.
Ministerijai taip pat svarbu tu­rėti tokį įrankį, nes galima pamatyti situaciją šalyje, kokiam regionui reikia suteikti pagalbos, konsultaci­jų, mokymų ir pan.

Užsiminėte, kad mokymosi rezultatai priklauso nuo gyvenamosios vietos. Ar mintyje turite tai, kad švietimo kokybė kaimo mokyklose yra prastes­nė nei miestuose?
Tai susiję ne tik su švietimo kokybe. Didelę įtaką taip pat turi socialinė ir fizinė aplinka. Ir tarptautiniai, ir nacionaliniai tyrimai pa­tvirtina didelę atskirtį tarp mokinių, gyvenančių didmiesčiuose ir kaimo vietovėse Lietuvoje. Dažniausiai mieste gyvenantys vaikai yra iš socialiai labiau aprūpintų šeimų negu kaimo vietovėse, taip pat ir mokyklų materialinė bazė skiriasi – tai lemia mokymosi skirtumus. Didmies­čiuose vaikų pasiekimai yra aukš­tesni, bet tai nebūtinai susiję tik su mokytojų darbu. Mokytojas dirba (ar norėtų dirbti) vienodai gerai, tačiau jei vaikas ateina į klasę nevalgęs, neišsimiegojęs, mokytojui reikia dirbti visai kitaip. Daugiau dėmesio reikia skirti fizinių vaiko poreikių už­tikrinimui, o mokymasis nukenčia.­ Didelio mokytojų indėlio reikalauja mažakomplektės mokyklos, kai vienoje klasėje mokosi kelių amžiaus grupių vaikai. Mokytojui reikia galvoti, kaip dirbti su tokia klase, kaip visiems vienodai paskirstyti darbus.

Su sūnumis Augustu ir Kristupu

Vedate mokymus ir seminarus pradinių klasių mokytojams, esate pranešėja konferencijose. Kokias žinias stengiatės perteikti pedagogams?
Seminarai, kuriuos vedu mokytojams, yra praktinio pobūdžio. Vieni jų susiję su standartizuotais ir diagnostiniais testais. Mes kalbamės, kaip analizuoti ataskaitų rezultatus, tam, kad būtų galima suplanuoti tolesnį darbą. Kalbame, kaip pastebėti stiprybes ir silpnybes. Kita svarbi ir aktuali tema Lietuvoje ir pasaulyje – mokymosi strategijos. Jei dar labiau susiaurintume, būtų galima sakyti – skaitymo strategijos. Skaitymas – ne tik lietuvių kalbos dalyko sritis. Skaitome matematikos, pasaulio pažinimo pamokose, bet tekstas – ne tik žodžiai, bet ir lentelės, schemos, paveikslai. Mes išbandome įvairias skaitymo strategijas, kad mokytojai, atėję į klasę, galėtų to mokyti vaikus. Tai itin aktualu šiuo metu, nes technologijos sparčiai tobulėja. Galime prieiti prie labai įvairios informacijos, bet reikia ge­bėjimų tą informaciją apdoroti, atsirinkti, kas svarbu. Mes keliame klausimą, kaip tą padaryti. Šios strategijos pritaikomos dirbant su įvairių sričių tekstais.
Dar vedu seminarus apie mokinių pasiekimų vertinimą. Čia labiau kalba eina apie tai, kaip įvertinti mokinių pasiekimus, kuomet nerašomi pažymiai. Yra daug būdų ir metodų užfiksuoti vaiko pažangą. Pirmiausia kalbame apie individualią vaiko pažangą.

Kartu su kolegomis atnaujinote Pradinio ugdymo bendrosios lietuvių kalbos programą. Kokie svarbiausi pokyčiai?
Pradinio ir pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos programa buvo atnaujinta 2016 metais. Šiuo metu vyksta visų dalykų ir klasių turinio atnaujinimas. Lietuvių kalbos programa taip pat atnaujinama, nes yra susitarta dėl bendros ugdymo filosofijos, krypčių ir prioritetų. Tai, kas buvo padaryta 2016 metais, lieka. Keičiasi prioritetiniai taškai. Pavyzdžiui, kompetencijos dar labiau integruojamos į dalykinį turinį. Dalyke galima rasti daugiau integruotų gebėjimų su technologijomis. Iš tikrųjų ir nuotolinis moky­masis mums padėjo drąsiau įrašyti šiuos pasiekimus, nes šiuo laikotarpiu reikėjo daug dirbti su technologijomis. Skaitmeninis turinys labai pravertė. Daug metų kalbame, kad vaikas turi būti ugdymo proceso centre ir pats pajausti atsakomybę už savo mokymąsi, turi mokytis dirbti savarankiškai. Taigi programoje stengiamasi išryškinti tai, kad mokytojas, formuodamas ugdymo procesą, labiau įtrauktų vaiką aktyviai dalyvauti ugdymo procese įvairiose aplinkose. Ypatingas dėmesys programose skirtas kognityviniams gebėjimams – kritiniam mąstymui, problemų sprendimui, informacijos analizavimui, interpretavimui ir vertinimui. Dar viena sritis – moky­mosi strategijos, kurios aprašytos kiekvienoje kalbinėje veiklos srityje. Programų naujinimas įsibėgėjo, netrukus programų projektai bus sukelti į elektroninę erdvę, bus renkami pasiūlymai iš įvairių suinteresuotų grupių, prasidės bandymai mokyklose, tobulinimai, o nuo 2022 metų programa turėtų būti patvirtinta ir įgyvendinama mokyklose.

Pasaulį apėmus pandemijai mokyklos buvo priverstos griebtis nuotolinio mokymo. Pradinių mokyklų išsigelbėjimu tapo galimybė mokytis internetu. Elektrėnų pradinės mokyklos naudojosi Elektronine mokymosi platforma EMA. Skaitytojai greičiausiai nežino, kad Jūs kūrėte EMA užduotis trečiokams ir ketvirtokams. Gal galite papasakoti, kokie prioritetai Jums buvo svarbiausi, kuriant šias užduotis?
EMA projektas atsirado labai geru laiku, kai skaitmeninės užduo­tys tik atsirado ugdymo turinyje. Prieš ketverius metus mane pakvietė kurti trečiokams lietuvių kalbos užduotis, bet pati EMA aplinka atsirado šiek tiek anksčiau. Pirmiausia buvo pradėta kurti skaitmeninį turinį ir užduotis vyresnių klasių mokiniams, vėliau – pradinukams. EMA užduotys buvo kuriamos laikantis panašaus konstrukto, kaip kuriami nacionaliniai mokinių pasiekimų testai. Rengiant užduotis atsižvelgta į įvairių užduočių sunkumą, kad užduotys tiktų įvairių mokymosi lygių vaikams. Atsižvelgta ir į tai, kad užduotys pasiskirstytų pagal kognityvinių gebėjimų grupes – žinių, taikymo bei aukštesnio lygio mąstymo gebėjimų. Atlikdami įvairias EMA užduotis, vaikai renka taškus, gali matyti savo pažangą. EMOJE paliekama daug laisvės ir vaikui, ir mokytojui pasirinkti. EMOJE dalykinės ži­nios ir gebėjimai ugdomi žaismingai, per skaitmeną, mokymosi procesas įprasmintas, nes vaikai patys gali stebėti savo pažangą.

Nadia Venskuvienė ir buvusi leidyklos „Šviesa“ vadovė Jurgita Nacevičienė konferencijoje „Atsakinga tėvystė“

Auginate du sūnus. Vienas iš jų pirmokas, kitas mokosi progimnazijoje. Įdomu, ar vaikai įkvepia kuriant užduotis pradinukams?
Idėjų semiuosi visur, taip pat iš savo sūnų. Klausiu jų, kas galėtų būti įdomu vaikams, kartais parodau vieną kitą užduotį ir paprašau atlikti, bet tai tik pavieniai atvejai. Mokinių pasiekimų testų niekam nerodau, nes tai konfidenciali informacija. Bet vaikai kartais tikrai padeda apsispręsti, kaip užduotį sukurti ir pateikti. Idėjos ateina iš labai įvairių vietų – iš aplinkos stebėjimo ir bendravimo su mokytojais seminarų metu, iš užsienio literatūros. Kartais idėja gimsta labai netikėtai, pavyzdžiui, oro uoste, vartant kelionių lankstinuką, žiūrint spektaklį teatre ar važiuojant automobiliu namo iš darbo. Daug idėjų pasisemiu iš universiteto ir savo studentų, nes su jais turime įvairiausių praktinių seminarų, kuriuose išbandome ir mokomės kurti užduotis netradicinėse aplinkose, pavyzdžiui, muziejuose, parodose. Kartais diskusijų ir aptarimų metu ateina mintys.

Esate Vilniaus universiteto dės­tytoja. Ko mokote studentus?
Dirbu VU Ugdymo mokslų institute su Vaikystės studijų programos studentais – būsimais pradinių klasių pedagogais, taip pat su ikimokyklinio ugdymo pedagogais – vadovauju jų pedagoginėms praktikoms. Į VU dirbti atėjau prieš trejus metus iš Lietuvos edukologijos universiteto, kurio nebeliko susijungus su Vytauto Didžiojo universitetu. LEU taip pat dėsčiau būsimiems pradinio ugdymo pedagogams. Po susijungimo aš ir kitos mūsų katedros dėstytojos parengėme programą su VU ir perėjome ten dirbti. Aš pati VU esu baigusi edukologijos magistrantūros studijas, todėl man tas susijungimas buvo labai artimas. Ir vienas, ir kitas universite­tas, kuriuose aš mokiausi, tie dėstytojai, kure kažkada mane mokė, susijungė į vieną būrį. VU mokiausi dieninėse studijose, todėl dėstytojos buvo ge­rai pažįstamos.
Universitete dėstau kiekio pažinimo didaktikos paskaitas-seminarus, paprasčiau tariant, tai yra matematikos didaktikos kursas. Su studentais aiškinamės, kaip mokyti matematikos pradinukus. Daugiausiai dėmesio skiriame metodams, vadovėlių analizėms, patys bandome įvairiais užduotis kurti, pamokas modeliuoti, planuoti ir kt. Taip pat universitete aš vadovauju pedagoginėms praktikoms, vykstu į mokyklas, stebiu studentų vedamas pamokas, tas pamokas aptarinėjame, analizuojame, tobuliname. Atėjimas į mokyklą, matymas šiuolaikinių vaikų ir aplinkos, bendravimas ir bendradarbiavimas su mokytojais mentoriais leidžia jausti pulsą, mokyklos realybę.

Turėdama daugybę veiklų toliau tęsiate ir savo mokslus Vytauto Didžiojo universitete. Šiuo metu rengiate mokslų dak­taro disertaciją. Ką tyrinėjate? Kodėl būtent tai pasirinkote?
Kaip pati mėgstu juokauti – pradinis ugdymas yra mano profesinio gyvenimo filosofija ir mano paskirtis. Tyrinėju pradinių klasių mokinių aukštesniojo lygio mąstymo, tai yra kritinio mąstymo, problemų sprendimo, kūrybinio mąstymo, analizavimo, interpretavimo gebėjimų ugdymą. Mano tyrimas susijęs su tuo, kaip aukštesniojo lygio mąstymo gebėjimai ugdomi mokykloje ir ar jie apskritai yra ugdomi. Tyrimas yra kokybinis ir leidžia iš labai arti pamatyti ugdymo procesą. Tyrimą atlieku tose mokyklose, kuriose mokinių mąstymo pasiekimai aukštai išugdomi. Man šis procesas labai įdomus. Vienoje mokykloje visą mėnesį kasdien stebėjau ugdymo procesą ir bandžiau išgryninti tuos perlus, ką stebėtose mokyklose daro, kad vaikai gali išsiugdyti aukštesnio lygio mąstymą. Šis darbas labai sudėtingas, bet įdomus. Jis reikalauja daug laiko, bet norisi viską užbaigti, parašyti disertaciją ir ją apsiginti. Norėčiau, kad tai įvyktų kuo greičiau.

Neretai vaikai patiria mokymosi sunkumų. Tuomet streso būna ne tik patiems vaikams, bet ir tėvams. Gaji nuomonė, kad jei vaikas nesimoko, neturės geros atei­ties. Ką galėtumėte patarti šeimoms, kuriose vaikai patiria sunkumų?
Jei vaikas patiria mokymosi­ sunkumų, tai tampa visos šeimos problema. Neretai labiausiai situaciją užaštrina patys tėvai. Gal ir keista, bet mano patarimas būtų pirmiausiai

Nadia Venskuvienė su kolegėmis analizuoja tyrimo „Z kartos testas tėvams“ rezultatus

atsipalaiduoti, nes kai stresuoja tėvai, stresuoja ir vaikas. Streso būsenoje nieko negalima padaryti gerai, negalime padėti. Stresuodami, spausdami vaiką mes tik dar labiau bloginame situaciją. Vaikas jaučiasi nelaimingas, mes patys jaučiamės nelaimingi, o iš to nėra jokios naudos. Pastebėjus, kad vaikui kažkas sunkiau sekasi, pirmiausia reikėtų pasikalbėti su vaiko mokytoju. Mokytojas yra savo srities profesionalas, mokydamasis universitete jis gauna ne tik edukologijos, bet ir psichologinių žinių, susipažįsta su įvairiausiomis metodikomis, lite­ratūra ir gali rekomenduoti, kaip reikia namuose su vaiku dirbti. Labai svarbu yra išgirsti, ką mokytojas sako. Neretai tėvų lūkesčiai būna labai dideli, viršijantys vaiko galimybes. Kartais reikia atsitraukti, į situa­ciją pasižiūrėti tarsi iš šono, tuomet lengviau priimti sprendimus. Kiekvienas tėvas išgyvena dėl savo vaiko, tačiau nori, kad jis augtų laimingas. Todėl nereikia spausti, versti mokytis ar skaityti be perstojo, kai vaikas nepailsėjęs. Iš to nieko gero nebus – vaikas pradės nemėgti mokyklos, praras mokymosi motyvaciją, pradės jaustis silpnesnis, o tuomet atsiras dar gilesnių problemų, susijusių ne tik su mokslais, bet ir psichologine sveikata.
Dar vienas pamąstymas – ne visi mes turime būti mokslininkais, studijuoti universitete. Visos specialybės reikalingos, kiekvienas turi atrasti savo vietą ten, kur jis jausis geriausiai. Profesinėse mokyklose jaunimas taip pat gali rasti tas sritis, kuriose bus nepamainomi darbuotojai. Todėl labai smagu matyti, kaip tobulėja Elektrėnų profesinio mokymo centras, kiek laboratorijų­ ir visokių naujovių įdiegia.

Ieškant geriausių sprendimų švietimo sistemoje neretai dairomasi, kaip ugdymas vykdomas užsienyje. Ar verta pasi­dairyti po svečias šalis?
Dažnai kyla diskusijų, reikia ar nereikia dairytis į užsienį. Vieni mano, kad mes Lietuvoje turime savo kultūrą, vertybes ir kam mums tos idėjos iš užsienio reikalingos. Manau, į pasaulį tikrai reikia žiūrėti ir domėtis pasaulio naujovėmis. Nesakau, kad viską perimti, aklai kopijuoti, bet yra dalykų, kurie jau yra išplėtoti, išrasti. Jei dabar užsimerksime ir eisime savo keliu, mes prieisime galiausiai prie to paties, tik būsime praradę laiko. Tai kam išradinėti dviratį, jei jis yra kitur iš­rastas, geriau jį patobulinkime. Be abejonės, negali iš užsienio paimti ir aklai pritaikyti tam tikros strategijos ar metodo. Turi būti atlikti tam tikri darbai, pasiruošta, išdiskutuota, atsirasti literatūros. Yra dar ir kita priežastis – Lietuva nėra nuo pasaulio izoliuota valstybė, kuri pati sau egzistuoja. Turime jausti, kuo pasaulis kvėpuoja, kokios tendencijos, naujovės tuo metu aktualios. Jei kažkas yra sukurta ir mums tinka, ko­dėl nepritaikius savo sistemoje.

Kurį laiką buvote privačios Šiaurietiškos ugdymo krypties mokyklos „Šiaurės licėjaus“ ugdymo vadovė? Gal galite išskir­ti, kokie pagrindiniai šiaurietiško ir lietuviško ugdymo princi­pai? Gal galėtumėte akcentuoti, ko­kie mokymo metodai galėtų būtų naudingi Lietuvoje?
Skandinaviško ugdymo modelio elementų nemažai esame perėmę ir jau įgyvendiname Lietuvoje. Tai vyksta ne tik privačiose, bet ir valstybinėse mokyklose. Pirmiausia tai patyriminis ugdymas, kai vaikai mokosi įvairiose aplinkose per tyrinėjimus ir atradimus. Tai išėjimas iš klasės ribų į gyvenimišką aplinką. Tuomet mokymasis ­vyksta ne iš vadovėlio, ne iš pratybų, o realybėje, įgytas žinias iškart pritaikant praktiškai. Kita kryptis – integruotas ugdymas. Turima mintyje ne tik tarpdalykinė integracija, bet ir gebėjimų, ir kompetencijų integracija, kad gebėjimus, kuriuos vaikas turi, galėtų pritaikyti įvairiose srityse, kad jam būtų sudaryta palanki terpė atsiskleisti įvairiose srityse. Skandinavams taip pat labai svarbus yra individualizuotas priėjimas prie vaiko. Tai vaiko matymas centre, su jo gebėjimais, su stiprybėmis ir silpnybėmis. Čia koncentruojamasi į tai, kokį sudaryti mokymosi kelią, kad vaikas galėtų mokytis pagal savo gebėjimus ir siekti savo asmeninės pažangos. Manau, kad toks vaiko matymas turėtų atsirasti ir Lietuvoje. Esminis skandinaviško ugdymo pamatas yra vertybės. O ant vertybinio pamato statomas ugdymo procesas. Mūsų mokyklos taip pat išskiria vertybes, bet kartais jos prasilenkia su tikruoju ugdymo procesu. Skandinavijoje visas ugdymo pro­cesas tiesiog persmelktas vertybėmis. Jei kūrybiškumas jiems yra vertybė, tai ir ugdymo procese tam bus skirta daug dėmesio.

Vieni vaikai tiesiog patiria mokymosi sunkumų, kiti negali mokytis pagal bendrą programą dėl įvairių sutrikimų – proto negalios, autizmo spektro sutrikimų ir pan. Kadangi panašių sutrikimų nemažėja, svarbu plėtoti specializuotą ugdymą. Ar Jums tenka prie to prisidėti?
Prie tokių programų kūrimo neteko tiesiogiai prisidėti. Žinau tik tiek, kad specialių poreikių turintys vaikai po kelerių metų bus visiškai integruojami į bendrąsias ugdymo mokyklas. Mokyklos tikrai patirs su tuo susijusių iššūkių. Bus svarbu užtikrinti, kad vaikai jaustųsi gerai, kad mokytojai žinotų, kaip dirbti.

Prieš porą metų konferencijoje „Atsakinga tėvystė“ skaitėte pranešimą „Konkurencija ar individuali pažanga – kaip užauginti laimingą vaiką?“. Ar galėtumėte į šį klausimą atsakyti mūsų skaitytojams?
Apie individualios pažangos ste­bėjimo svarbą kalbama ne tik ikimokykliniame, priešmokykliniame ar pradiniame ugdyme. Vis aktyviau apie tai kalbama ir ugdant vyresnio amžiaus vaikus. Individualios pažangos stebėjimas reikšmingas tuo, kad kiekvienas vaikas gali patirti sėkmę ir objektyviai matyti, kaip jam sekasi tobulėti, planuoti savo pažangą ir siekti naujų tikslų. Rengiant pranešimą, skaitant mokslinę literatūrą ir analizuojant naujausius mokslinius tyrimus, buvo atrasta įdomi mintis apie konkurenciją. Ar tikrai konkurencija visada yra blogai ir jos nereikia? Pasirodo, vaikas, kuris daro individualią pažangą, irgi konkuruo­ja. Bet daro tai su pačiu savimi. Vaikas mokosi skaityti, jis pažino kelias raides, jam atsiranda motyvacija raides sudėti į žodžius, o perskaitęs žodį jis daro pažangą ir jau nori perskaityti sakinį. Tokiu būdu konkurencija niekur nedingsta. Jei konkurenciją būtų galima parodyti iš pozityvio­sios pusės, tai aš rodyčiau ją per individualią pažangą. Vaikas, konkuruodamas su savimi, irgi siekia geresnių rezultatų. Nekalbu apie tą konkurenciją, kuri yra tarp skirtingų vaikų ir neretai tarp tų vaikų, kurie net negali konkuruoti dėl skirtingų gebėji­mų. Negali palyginti silpnai besimokančio vaiko, kuris su didelėmis pastangomis perskaito puslapį, ir vaiko, kuriam sekasi ir jis gali perskaityti visą knygą. Jų galimybės nevienodos, todėl negalime skatinti jų konkurencijos. Šioje situacijoje silpnesnis nepavys stipresnio ir nežinia, ar norės vytis, nes motyvacija greitai prarandama. Kai nuolat patiri lyginimą su geresniu, natūraliai užsisklendi, prarandi džiaugsmą ir nebenori toliau tobulėti. Jei silpnai skaitantis vaikas perskaito puslapį, tai yra jo individuali pažanga ir už tai reikia jį pagirti, iškelti naują iššūkį ir padėti siekti naujo tikslo.

Švietimo sistemai Lietuvoje skiriama daug dėmesio, lėšų, tačiau vis nepasiekiame to išsvajoto rezultato, kuris tenkintų mokytojus, tėvus, profsąjungas. Vyriausybė, minis­terija vis kritikuojamos dėl nepakankamai išvystytos švietimo sistemos. Kaip mano­te, kodėl taip yra?
Sunku atsakyti vienareikšmiškai, bet galbūt taip yra, nes vis dar esame ieškojimų kelyje. Mūsų aplinka labai pasikeitė – tai, kas buvo prieš 30 metų, ir tai, kas yra dabar, – nepalyginami dalykai. Mes kiekvienas turime keistis, tiek mokytojas, tiek tėvas, tiek politikas, nes vaiko, kuris šiandien atėjo į mokyklą, patirtis yra kitokia, nei buvo mūsų, jis gyvena kitokiomis sąlygomis, nei mes gyvenome. Šiuolaikiniame gyvenime labai daug informacijos, technologijų, galimybių, mes visi turime išmokti su tuo tvarkytis. Turėtume pradėti nuo savęs ir pagalvoti, ką aš galiu padaryti dėl vaiko, kuris atėjo į mokyklą, ir dėl kokybiškesnio švietimo. Ar tikrai galime mokyti vaiką taip pat, kaip tai darėme prieš 20–30 metų? Čia ir įvyksta pagrindinis nesusikalbėjimas, kad mes iš vaiko tikimės vieno, o rezultatą gauname kitą, ir tas rezultatas ne visada mus tenkina. Tada visi puola galvoti, ką daryti, kaip tą situaciją išspręsti. Švietimas visame pasaulyje šiuo metu yra prioritetinė sritis, ir kitos šalys susiduria su panašiais iššūkiais, ir svetur kalbama, kaip pagerinti ­ugdymo kokybę.

Daug pakalbėjome apie Jūsų darbus ir švietimo sistemos aktualijas. Dabar norėčiau daugiau sužinoti apie Jus: iš kur esate kilusi, kokia mokinė buvote?
Aš pati esu elektrėnietė. Mano tėvai atsikraustė į Elektrėnus keleri metai prieš man gimstant. Aš čia gimiau, augau, mokyklą ir muzikos mokyklą baigiau, čia gyvena mano draugai. Kalbėdama apie savo vaikystę ir mokyklinius metus norėčiau akcentuoti šeimą. Ir dabar kalbama, kad šeima yra pagrindinis veiksnys, nulemiantis vaiko kultūrą, požiūrį į mokslus. Aš pati tai patyriau. Mano šeimoje mokslas, išsilavinimas visada buvo vertybė. Mano tėvai yra išsilavinę žmonės. Šeimoje visada buvo skiepijama mintis, kad išsilavinęs žmogus pirmiausiai yra mąstantis žmogus. Tuomet buvo toks laikmetis, kad išsilavinimas galėjo reikšmingai praplėsti galimybes, pasirinkimus. Šiandien galbūt tai nėra tiek aktualu, nes jaunas žmogus po mokyklos gali rinktis, ar jis nori moky­tis universitete, ar jis nori padirbėti užsienyje. Tuo metu tokių galimybių nebuvo ir dėl to aukštasis išsilavinimas atverdavo tas duris. Apie išsilavinimą mano tėvai kalbėjo ne tik kaip apie geresnį gyvenimą, bet ir tai, kad išsilavinusiam žmogui lengviau susigaudyti įvairiose situacijose ir spręsti gyvenimiškas problemas. Tėvai nuo pat mažens daug „dėjo“ į mane. Pati anksti pradėjau skaityti, kol skaityti nemokėjau, man buvo skaitomos knygos, nuo šešerių metų pradėjau lankyti muzikos mokyklą ir lankiau ją iki paskutinių vidurinės mokyklos klasių. Šeimoje požiūris į vaiko ugdymą buvo labai svarbus. Galvoju, būtent todėl mano profesinis kelias ir santykis su pačios vaikais yra panašus. Mes su vyru Donatu taip pat vaikams skiepijame mintį, kad mo­kytis reikia. Tam, kad ateityje turėtum platesnes galimybes ir galėtum apsispręsti, ko tu nori iš gyvenimo. Tai nereiškia, kad vaikai privalės mokytis universitete. Svarbiausia išmokti mokytis, išmokti spręsti problemą.

Suprantu, kad Jūsų tėvai Jums buvo didžiausias autoritetas gyvenime.
Taip, mano tėvai man buvo autoritetas. Prisimenu savo mamą, kaip ji rašė savo baigiamąjį darbą. Tuomet nebuvo kompiuterių, tokių galimybių, kokias mes turime dabar, visas darbas buvo rašomas ranka. Prisimenu tėtį, kuris važiuodavo į sesiją ir grįždavo išlaikęs visus egzaminus. Mano tėvai turėjo derinti manęs auginimą ir savo mokslus. Tai paliko man didelį įspūdį. Iš manęs irgi buvo tikimasi, kad aš mokysiuos gerai, ir aš mokiausi puikiais pažymiais. Ir mano pačios kelias buvo labai aiškus, kad aš turiu toliau tęsti mokslus universitete.

Kodėl pasirinkote mokytojos profesiją? Gal jau vaikystė­je svajojote būti mokytoja?
Negaliu pasakyti, kad nuo pat mažens norėjau būti mokytoja, bet meilė vaikams manyje buvo užprogramuota. Nuo pat mažens labai mylėjau vaikus. Visus, kurie buvo ma­žesni už mane, aš globodavau, rasdavau su jais veiklų. Nuo pat mažens vaikai buvo mano pašaukimas, todėl baiginėdama mokyklą, svarsčiau apie dvi specialybes: arba vaikų gydytoja, arba pradinių klasių mokytoja. Pasirinkau mokytojos specialybę. Tuo metu nebuvo lengva rinktis šią profesiją, nes gimstamumas Lietuvoje bu­vo sumažėjęs, naujų darbo vietų mokykloje Lietuvoje neatsirasdavo. Reikėjo turėti savyje daug noro, atkaklumo ir stiprybės, kad rastum darbą mo­kykloje. Iš viso mano kurso, kuriame mokėsi apie 60 žmonių, šiuo metu švietime liko galbūt apie dešimt.

N. Venskuvienė su kolege iš Nyderlandų žinių sėmėsi konferencijoje Portugalijoje

Kokia buvo pirmoji moky­tojos patirtis? Ar realybė atitiko lūkesčius?
Labai atkakliai siekiau mokytojos darbo. Po universiteto vienoje Vilniaus pradinėje mokykloje gavau kelias pamokas ir pailginto ugdymo grupę. Žinoma, atėjus iš universiteto suolo į tikrą darbo vietą, kilo iššūkių suvaldyti ugdymo procesą, suplanuoti pamoką, kad ji būtų išpildyta, tačiau tos žinios ateina labai greitai, jei yra noro dirbti. Po pusantrų metų gavau savo klasę ir galėjau realizuotis kaip klasės mokytoja, prisiimti atsakomybę už ugdymo procesą, atsirado dar stipresnis pasitikėjimas savimi ir noras dirbti mokykloje. Bet dar studijuodama universitete aš galvojau, kad ateityje norėsiu prisidėti prie švietimo politikos formavimo. Ir turbūt tas mano atkaklumas, užsispyrimas, noras eiti į priekį man padėjo pasiekti tikslo. Dirbdama mokytoja pradėjau mokytis magistrantūroje, pati susiradau praktikos vietą tuometiniame Švietimo plėtotės centre, o tada atsivėrė platesni keliai. Kai atsiduodi darbui, atsiranda didesnių galimybių. Bet mokyklos visada ilgėjausi, visada nuėjus į mokyklą labai gera.

Jūs dirbate, rašote diser­taciją, rūpinatės šeima. Jūsų dienotvarkė daug kam atrody­tų sunkiai įgyvendinama. Kaip pavyksta viską suspėti?
Kartais, kai pasižiūriu, kas buvo prieš penkerius metus, mane ir pačią stebina, kaip man pavyko viską suspėti. Būna, kad per dieną neturiu minutės, kad galėčiau atsikvėpti. Dabar, žinoma, karantinas viską pristabdė, dirbu namuose. Bet anksčiau reikėdavo vaikus nuvežti į mokyklą, skubėti į darbą Vilniuje, po darbo – vėl skubėti namo. Bet pagrindinis dalykas, kuris padeda viską suspėti, yra laiko planavimas ir savikontrolė. Suplanavus darbus, rei­kia griežtai to laikytis. Kol dirbu, jokių socialinių tinklų ar pašalinių veiklų.

Kokių patarimų duotumėte tėvams, kad jų vaikų ugdy­mo­ pro­cesas būtų kuo sėkminges­nis?
Kaip jau sakiau, reikia kalbėtis su vaiko mokytoju. Bet svarbiausia – reikia kalbėtis su pačiu vaiku. Ne tik paklausti, ar pavalgė, ar kaip sekėsi mokykloje, bet paklausti, kaip vaikas jaučiasi, su kuo draugauja. Su mokslais nesusiję dalykai padeda suartėti ir pradėti draugišką pokalbį. Vaikas labiau pasitikės, kai pajus, kad rūpinatės jo jausmais, pomėgiais. Tada jau galima kalbėtis apie mokymąsi. Jeigu mokykloje gautas žemesnis įvertinimas, būtina klausti, ko nesuprato, kas buvo sunku. Svarbu ne moralizuo­ti, o išsiaiškinti klaidą. Darbas per diagnostiką ir pagalbą padeda normalizuoti santykį. Kartais būna, kad viena pasitaikiusi klaida neleidžia vaikui toliau tobulėti, todėl svarbu ją pastebėti. Nereikia vaiko barti ir sakyti, kad jis susikauptų, reikia ieškoti būdų, kaip padėti jam susikaupti. Pavyzdžiui, galima panaudoti smėlio laikrodį. Paprašyti vaiko, kad jis padirbtų susikaupęs, kol subėgs smėlis. Pradėti reikėtų nuo trijų minučių ir ilginti šį laiką. Ilgainiui vaikas pajus, koks jis yra susikaupimo būsenoje ir išmoks dėmesį išlaikyti.

Ačiū už pokalbį.

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Savasties beieškant

Šimtmečio portretai

Sportas