Spalio pradžioje, Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse, į Elektrėnų viešąją biblioteką susirinko kūrėjai iš visos Lietuvos. Susibėgo ne šiaip padiskutuoti apie literatūrą ar pasikalbėti apie poeziją: susitikimo tikslas – tęsti ilgamečio Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS, toliau – Sąjunga) vadovo Konstantino Felicijono Fedaravičiaus įtvirtintas tradicijas. Viena jų – respublikinis renginys „Mes atėjome ir einame“. Būtent tokios šventės metu pristatytas naujas Sąjungos almanachas „Tėviškės laukai kvepia duona“.
Tradicijos tęsiamos
Leidinyje, kurį sudaro 252 puslapiai, savo kūrybą spausdina 62 autoriai. Jame yra ir eiliuotų, ir prozos kūrinių, o paskutiniuose puslapiuose pateikiama kelių kūrėjų kito žanro – grafikos, tapybos – darbų. Toks papildymas atskleidžia, kad LKRS nariai valdo ne tik literatūrinę plunksną, bet savo meilę tėviškės vėjams, laukams, pievoms perteikia ir kitokiomis priemonėmis – jausmus perkelia ant drobių, kartono ar popieriaus lakštų.
Trejus metus sambūriui vadovaujanti elektrėniškė Onutė Kulbokienė pabrėžė, kad šis renginys yra Sąjungos įkūrėjo ir jos ilgamečio vadovo Konstantino Felicijono Fedaravičiaus suformuotos tradicijos „Mes atėjome ir einame“ tąsa, sukviečianti kuriančius Lietuvos žmones į dvasinę šventę. Jos teigimu, nemažai talentingų, meninę gyslelę turinčių Lietuvos piliečių taip ir liktų užsisklendę savo kertelėse. LKRS – tai vartai, pro kuriuos įėjęs žmogus, patenka į bendraminčių pasaulį, dalijasi savo patirtimi ir tobulėja.
Dėkodama bendraautoriams už kūrybą, jautrų žodį, širdies šviesą ir meilę gimtajam kraštui, ji kalbėjo: „Jūsų eilės, prozos kūrinai ir darbai – lyg brandūs rugiai meno laukuose, sugulę į vieną bendrą dvasią ir kūrybos pynę, kurioje gyvena tėviškės ilgesys, žmogaus gerumas, duonos kvapas ir laiko išsaugota atmintis“. Pasak sambūrio pirmininkės, tai yra bendrystė, įkvėpta talento ir kiekvieno žodžio, paliečiančio širdį, atgimstančio pojūčiu, kokia brangi yra gimtoji žemė.
Tekstai, skleidžiantys šilumą
Vadovaujant šiai aktyviai ir energingai pirmininkei, pirmasis almanachas „Apglėbkime žemę širdimi ir žodžiais“ buvo išleistas 2025-aisiais, o po metų džiaugiamės nauja Sąjungos narių kolektyvine knyga (sudarė O. Kulbokienė). Abu leidinius sieja ta pati – tėviškės – tema.
Daugelio kūrėjų nuomone, nesvarbu, kokia tai galėtų būti knyga – autorinė ar bendras visų sambūrio narių leidinys, sunkiausia sugalvoti jam prasmingą pavadinimą. Šis gi parodo ne tik Sąjungos kūrėjų geografines platumas, bet ir giluminę veiklos esmę – kaimą, kuriame bręsta grūdai kasdienei duonai. Tai dėmesio verta tradicija, puoselėjanti prieš kelis dešimtmečius pradėtą kūrybinę užduotį – kviesti žmones būti pilietiškus, gerbti vieniems kitus, siekti doros ir gėrio visam mūsų kraštui.
Almanacho pristatymo šventėje dalyvavęs Elektrėnų savivaldybės meras Gediminas Ratkevičius atkreipė dėmesį, kaip svarbu mylėti Lietuvą ir kurti ją eilėmis, kai vis stipresnes pozicijas užima dirbtinis intelektas. Jis prisipažino, kad ir pats namuose kepąs duoną, mėgstąs poeziją. Ir čia pat susirinkusiuosius nustebino, atversdamas almanacho puslapį ir raiškiai bei jausmingai perskaitydamas pirmą pasitaikiusį eilėraštį.
Kūrėjus pagerbė Lietuvos Respublikos Seimo narys Algimantas Radvila, prisimindamas analogišką šventę pernai. Jis įteikė padėkas: almanacho redaktoriai Renatai Kisnerienei, maketuotojai ir viršelio autoriai Loretai Pladienei, LKRS pirmininkei Onutei Kulbokienei ir Šiaulių regiono vadovei Vilijai Mickienei. Sveikinimo kalbą pasakė Elektrėnų savivaldybės tarybos narys Rimantas Baravykas.
„Nieko nėra brangiau už tėviškę, laukus, kvepiančius duona. Kuo daugiau šviesos, mėlyno dangaus ir sielos atvirumo. Mokytojo dienos proga dėkoju visiems pedagogams. Tegul būna palaiminti visi, prisilietę prie ugdymo versmės“, – dėkodama už meilę Lietuvai, linkėjo į šventę atskubėjusi profesorė parlamentarė Vilija Targamadzė.
Išnyko ribos tarp valdžios ir paprastų, bet tuo pačiu ir nepaprastų žmonių – duona pakvipo skaitomi eilėraščiai ir tariami žodžiai. Šilto bendrumo jausmą sustiprino LKRS Šiaulių krašto literatai, vadovaujami Vilijos Kalvaitytės-Mickienės, atvežę didžiulį ruginės duonos kepalą.
Poezija – gaivinanti versmė
Leidinio maketuotoja bei viršelio autorė Loreta Pladienė prisipažino, kad almanachui pateikti kūriniai sukėlė labai daug minčių – kiekvienas jų kalbėjo apie duoną, nes ji „kuria stebuklus“. Pavadinimą almanachui „pasufleravo“ pernai skelbtas vieno eilėraščio konkursas „Tėviškės laukai kvepia duona“.
„Poezijoje visi išjautėme duonos kvapą, prisiminėme tėviškę, žodžiais kalbėjome apie žemę. Kol dar kvepia laukai, tegul almanachas saugo atmintį. Jame esate jūs, Kaimo rašytojų sąjungos nariai, vadinasi, – visa Lietuva“, – kalbėjo L. Pladienė.
Leidiniu pasidžiaugė sambūrio narė, fotografė ir kūrėja Regina Jakučiūnaitė. Anot jos, po K. F. Fedaravičiaus netekties, pirmininko iniciatyvą į rankas perėmusi O. Kulbokienė atnaujino skyrių bei sekcijų veiklą, atgaivino almanachų leidimą.
„Džiugu, kad kūrybinis procesas nesustojo. Per kūrybą žmonės vienijasi. Vis rečiau girdime patarlių, pasakų, priežodžių. Poezija išlieka, nes ji yra toji versmė, prie kurios gali atsigerti kiekvienas. Sąjungos veikloje dalyvaujantys kūrėjai skelbia pasauliui apie tai, kuo gyvena Lietuva ir jos žmonės“, – mintimis dalijosi R. Jakučiūnaitė iš Kauno.
Susirinkusiuosius pasveikino Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė Vilija Dobrovolskienė, Grand Prix laureačių duetas Birutė Gaučienė ir Genutė Vėsaitė-Dičiūnienė, Elektrėnų viešosios bibliotekos darbuotoja Jūratė Volungevičienė, „Vėtrungės“ ir „Smilgos“ kolektyvų dainininkai, kiti svečiai.
Šventės metu pagerbti kūrėjai, šiemet minintys savo asmeninius jubiliejus, už aktyvią veiklą LKRS Padėkos raštais paskatinti Sąjungos skyrių vadovai ir aktyvūs LKRS nariai.
Dovana Lietuvai
Tądien nuskambėjo Panevėžio, Šiaulių, Marijampolės, Kėdainių, Pietryčių Lietuvos (Varėna, Alytus, Lazdijai, Prienai, Šalčininkai), Vilniaus regiono Elektrėnų, Jonavos skyrių kūrėjų skaitomi eilėraščiai, dainuojamos dainos.
Almanache „Tėviškės laukai kvepia duona“ spausdinama daugumos LKRS veikloje dalyvaujančių rašytojų kūryba, atspindinti kiekvieno menininko savitą požiūrį į gimtąjį kraštą. Tačiau visus jungia bendra mintis – gyvename šiandien, klodami pamatus rytojui, kurį kurs anūkai ir proanūkiai.
LKRS susitikimas Elektrėnuose paliko malonių, šiltų ir ilgai atminty išliksiančių prisiminimų. Almanachas – tai viso literatūrinio sambūrio dovana Lietuvai, laukuose nokinančiai rugius šviežiai duonai.
Irena NAGULEVIČIENĖ,
LKRS Jonavos skyriaus vadovė