Užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas krito. Prezidentės viešai išsakyti jos sprendimo motyvai, neva ministras jos negirdi, per daug dėmesio skiria vešiesiems ryšiams ir savo įvaizdžio kūrybai, kažin ar mąstantį ir politikos peripetijas stebintį žmogų galėtų įtikinti.
Pats V. Ušackas, per pastarąsias kelias savaites, it koks Betmenas lakiojantis po visus TV kanalus, radijo stotis, šmėžuojantis laikraščių pirmuosiuose puslapiuose, visur dėstė vieną ir tą pačią gynybinę tezę, esą jis nesupranta, kuo neįtikęs valstybės vadovei. Stebint, klausant ir skaitant jo kartojamas ir mintinai išmoktas keturias užsienio politikos strategijos banalybes, kyla klausimas, kuo gi šis žmogus nusidėjo.
Tomis pačiomis klišėmis, it kokiais skydais buvo apsiginklavę ir jo pirmtakai: Justinas Karosas, Antanas Valionis ir Petras Vaitekūnas, kuriuos į URM vadovo postą delegavo skirtingos partijos. Teigti, kad V, Ušackas stengėsi iššokti iš kietai suformuluotos užsienio politikos paradigmos ar pakeisti jos vektorius, būtų nesąžininga ir nepadoru. Priešingai, kaltinti jį galima būtų nebent tuo, kad jokių naujų krypčių ar saliamoniškų idėjų valstybės užsienio politikos strategijai nepasiūlė. Tad dalis visuomenės ne be pagrindo piktinasi, kodėl Prezidentė užsimojo prieš kultūringą, kompetencijos nestokojantį ir turintį diplomatinio darbo patirtį ministrą, kai toje pačioje Vyriausybėje yra ne vienas tokiomis savybėmis toli gražu nepasižymintis personažas.
Viešojoje erdvėje tuoj pat pasipila įvairių bulvarinių interpretacijų, nieko bendra neturinčių su politine realybe, o Prezidentės motyvai kildinami iš asmenybinių jos nuostatų, neva aukščiausia valstybės pareigūnė turi autoritarinių charakterio bruožų, ekscentrikė, nepakenčia šalia savęs tokių pat gabių ir savarankiškų asmenybių, žodžiu, nesutampa valentingumai, ir to pakanka, kad pareigūnas būtų pakeistas kitu, ne tokiu savarankišku paternalistu. Tokie aiškinimai turi paklausą vidaus rinkoje, kur politiškai menkiau išprusęs vartotojas gardžiai nuryja visus jam žiniasklaidos pametėjamus masalus.
Neskubėkime pasikabinti ant lengvatikiams gaudyti užmestų meškerių, o pažiūrėkime ir pasiaiškinkime įvykių seką bei logiką, kodėl ir kaip tokia sunkiai paaiškinama Prezidentės „užgaida“ atsirado. Pateiksiu tik vieną iš mano išskaičiuotų versijų, kuri remiasi ne kokia nors slapta ir nutekinta informacija, ne didesniu žinojimu, nei žino kiti, o tik paprasčiausiu viešosios informacinės erdvės stebėjimu. Paradoksas, bet pats geriausias sufleris šioje painioje byloje man yra ne Andriaus Kubiliaus ar profesoriaus Vytauto Landsbergio pasisakymai, o UAB „Lietuvos ryto“ skelbiami tekstai. Nuo pat pulkininko Vytauto Pociūno žūties šis „uabas“ tapo galingiausiu „valstybininkų“ ruporu ir instrumentu, siekiantis formuoti visuomenės nuomonę, kurti iškreiptus vaizdinius bei modeliuoti mūsų politinio gyvenimo strategijas. „Uabui“ negana buvo vien spausdinto laikraščio ir interneto portalo, jis ilgam įkėlė koją į visuomeninio transliuotojo studijas su Audriaus Siaurusevičiaus „spaudos klubais“ ir jo sėbrų „valstybininkiškai“ angažuotomis ataugomis, kurias LRT transliuoja ir šiandien. Vieša paslaptis, kad Valdo Adamkaus prezidentavimo, Antano Valionio „ministeriavimo“ ir Arvydo Pociaus vadovavimo VSD laikais Prezidentūra, URM su diplomatiniu korpusu, VSD ir UAB „Lietuvos rytas“ tapo monolitiniu „valstybininkų“ veiklos forpostu, kuris dabar švelniai vadinamas „valstybe valstybėje“.
Suprantama, kad didelių ambicijų turinti naujoji Prezidentė, jei nebūtų pasišovusi šią vėžinę sąaugą ardyti, kaipmat būtų pati integruota į šį iš užkulisių veikiantį klaną arba „suvalgyta“. Pirmieji Dalios Grybauskaitės judesiai, pakeičiant visą Prezidentūros komandą, nušluojant VSD pirmąją lentyną ir ultimatyviai reikalaujant Vyriausybės atstatydinti Mečį Laurinkų iš diplomatinės tarnybos, buvo neregėtas smūgis klanui. Ložei reikėjo laiko persigrupuoti, sukurti naują veiklos strategiją. Ir čia klanui puikiai pasidarbavo V. Ušackas 24 valandų ultimatumo laiką ištampęs iki mėnesio. Po Prezidentės kirčio M. Laurinkui akivaizdžiai keičiasi ir „Lietuvos ryto“ atakų taikiniai. Iki lemtingo ultimatumo pagrindiniu valatkizmo taikiniu buvo A. Kubilius ir jo „frajerių“ vyriausybė. Štai straipsnių antraštės:
1. Kubilizmas – teisingiausia politika, bet klasių kova vis tiek stiprėja (2009-12-07)
2. Kas bendra tarp V.Putino ir A.Kubiliaus politinio braižo? (2009-12-04)
3. A.Kubiliaus Vyriausybė – frajerių ir dundukų prieglauda (2009-11-26)
4. Kas ištaisys laboranto A.Kubiliaus klaidas? (2009-11-20)
5. A.Kubiliaus „nacionalinis“ susitarimas su B.Lubiu (2009-10-09)
6. A.Kubilius + V.Uspaskichas = meilė? (2009-09-25)
7. A.Kubilius = N.Chruščiovas? (2009-06-04)
8. Pragaro ratai pagal A.Kubilių – žemyn į duobę su sieros rūgštimi (2009-04-28)
9. Prezidentas V.Adamkus – tik A.Kubiliaus buldozerio priekaba (2009-01-30)
10. A.Kubiliaus pasipūtimas papjovė valdžią (2009-01-22)
11. A.Kubilius perspjaus B.Obamą? (2008-11-27)
12. Pinigų dieta pagal A.Kubilių (2008-11-18)
Galite pasiskaityti, jei nebijote užsikrėsti sunkoka paranojos forma. Pastebėtina, kad po Prezidentės ultimatumo R. Valatkos ir kitų valatkininkų bei lopatologų dantų skausmu ir pagrindiniu taikiniu tapo nebe A. Kubilius, o Prezidentė, neva, griaunanti mūsų valstybės užsienio politikos tęstinumą, keičianti strategines kryptis, įžeidžianti Lietuvos patriotus, sąjūdininkus. „Lietuvos rytas“ susirūpino santykiais su JAV ir NATO partneriais uoliau net už patį V. Landsbergį. Atrodytų, logiška būtų trinti delnais, piktdžiugiškai džiūgauti ir gerti šampaną, kai nekenčiamoje Vyriausybėje krinta vienas iš mažiausiai odiozinių „frajerių“. Kaip ir M. Laurinkaus atveju, taip ir dabar klanui kur kas svarbiau minti Prezidentei ant kulnų, griauti jos autoritetą, sėti nepasitikėjimą visuomenėje, tikintis, kad jai atšips dantys, ji apsiramins, supratusi, kad su „valstybininkais“ tokie žaidimai labai pavojingi. Iš dalies klanas savo tikslų jau pasiekė. Prezidentė stabtelėjo ties kitu sprendimu – analogiškai ir ryžtingai pasielgti su Generaline prokuratūra. Ji sako: „Šioje institucijoje reikalingos sisteminės pertvarkos.“ Visose reikalingos, o kiekvienas statinys visados pradedamas ardyti nuo stogo, nes, jei pradėsi ardyti nuo pamatų ar nuo vidurio, – didelė tikimybė, kad gremėzdas užgrius ant tavęs ir palaidos po sijom ir nuolaužom.
Taigi, ar galėjo Prezidentė duoti išsamių atsakymų visuomenei, kodėl atstatydino M. Laurinkų ir V. Ušacką? „Valstybininkai“ puikiai supranta, kad negalėjo, nes, kaip jie patys teigia, tokių „valstybininkų“ išvis nėra, o yra tik pramanas ir politinių oponentų skleidžiamas mitas. Prezidentė patektų į nepavydėtiną kebeknę, jei imtų atvirauti apie realybę, kuri parazitiškai egzistuoja mūsų valstybėje, bet tokiais slaptais pavidalais, kad joks A. Valantinas nesiims jos tirti, nes pats yra tos masoniškos realybės dėmuo.
Bernardinai.lt