G.Aleknonis. Ko nesuprato V.Ušackas?

Ar iš tikrųjų keičiasi Lietuvos užsienio politika? Kelias savaites viešojoje erdvėje plačiai svarstomam klausimui naujų spalvų suteikia prezidentės Dalios Grybauskaitės išsakytas nepasitikėjimas užsienio reikalų ministru Vygaudu Ušacku. Deja, taškas padėtas ne taip elegantiškai, kaip norėtųsi.

Manyčiau, kad kiekvienas ministras turėtų taip jausti politinę situaciją, kad niekada nesulauktų viešo valstybės vadovo siūlymo trauktis iš pareigų. „Nesilaikau įsikibęs kėdės, je

igu mano pasitraukimas išspręstų problemas, nedelsdamas parašyčiau prašymą“, – tai standartinis sakinys, kurį kartoja visi. Kaip žodžiai skiriasi nuo darbų taip pat visi matome. Frazės „norėčiau pasitikrinti pasitikėjimą“ Lietuvos politiniame žodyne kol kas nėra.

Nesuspėjęs laiku pasitikrinti pasitikėjimo, užsienio reikalų ministras padarė klaidą, kuri verčia suabejoti jo diplomatine nuovoka. Galbūt tai atsitiktinumas, tačiau buvusiam euroderybininkui, Lietuvos ambasadoriui Vašingtone ir Londone, vienam geriausių ir profesionaliausių mūsų diplomatų tokios klaidos neleistinos.

Taip pat nežinia, kaip Vygaudas Ušackas suprato vieną svarbiausių jo vadovaujamoje diplomatinėje tarnyboje įsišaknijusių problemų. Žvelgiant iš šalies sunku atsikratyti įspūdžio, kad Užsienio reikalų ministerija buvo pernelyg suartėjusi su Valstybės saugumo departamentu, o laisva darbuotojų migracija tarp šių tarnybų tokį įspūdį tik sustiprino. Ryšiai tarp šių dviejų institucijų yra natūralūs, jų bendradarbiavimas taip pat.

Tačiau tai turi būti grindžiama sveika konkurencija, o ne vienos tarnybos pajungimu kitai. Kaip rodo tragiška pulkininko Vytauto Pociūno ar gėdinga ministro patarėjo Dainiaus Dabašinsko istorijos, pusiausvyros tarp ministerijos ir departamento nebuvo. CŽV kalėjimų byloje atsistojęs grupuotės, o ne valstybės interesų pusėn Vygaudas Ušackas parodė, kad santykių su VSD nesugebės sureguliuoti.

Paskutiniuoju išbandymu ministrui tapo prezidentės viešai išdėstytas sumanymas į kovo vienuoliktosios paminėjimo iškilmes pakviesti Rusijos prezidentą. Puikiai masinės komunikacijos kanaluose laviruojantis Vygaudas Ušackas parodė, kad šių savo sugebėjimų ir visos ministerijos įdirbio viešojoje erdvėje nėra linkęs panaudoti valstybės labui.

Dalia Grybauskaitė aiškiai pasakė, kad Rusijos vadovo kvietimas drauge paminėti Lietuvos nepriklausomybės sukaktį yra diplomatinis manevras. Nuo to, kaip Kremlius atsakys į mūsų kvietimą, priklauso prezidentės apsisprendimas – dalyvauti ar ne gegužės devintosios Pergalės paminėjimo šventėje Maskvoje. Tai vienas elegantiškiausių Lietuvos užsienio politikos žingsnių per dvidešimt metų. Ypač, kai prisimeni, kokius ginčus prieš penkerius metus kėlė anuometinis prezidentas Valdas Adamkus, paraginęs visuomenę viešai svarstyti – reikia jam važiuoti į Maskvą ar ne. Tokia diskusija tik suskaldė Lietuvą, užnuodijo mūsų viešąją erdvę ir leido Kremliui ne vienerius metus mus šantažuoti.

Dabar santykiuose su Maskva Lietuva perėmėme diplomatinę iniciatyvą, mažai šaliai tai nemenkas pasiekimas. Tik kilo pagrįstų abejonių, ar dabartinė mūsų diplomatinė tarnyba norės ir sugebės pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis. Ir ar supras, kokių pokyčių iš tikrųjų siekiama užsienio politikoje. Prezidentės Dalios Grybauskaitės kvietimas Rusijos prezidentui rodo ne posūkį į Rytus, bet siekį mūsų užsienio politikai grąžinti orumą ir dalykiškumą.

Talentingas diplomatas Vygaudas Ušackas buvo neblogas užsienio reikalų ministras. Pakanka prisiminti, kaip pernai vasarą jis sugebėjo ramiai ir tyliai spręsti prie Afrikos krantų pagrobtų Lietuvos jūrininkų problemą. Gėdos nedaro ir konflikto su Rusija dėl vežėjų sprendimas. Ministrą pražudė žiniasklaida. Pernai balandį Vygaudas Ušackas nesunkiai atlaikė, regis, nepagrįstus spaudos kaltinimus dėl prasto ambasados Londone tvarkymo ir esą ten padarytų išeikvojimų. Ministro užsakytas auditas tuomet nutildė kritikus. Deja, paskui žiniasklaidoje prasidėjusios liaupsės buvo pražūtingos.

Neseniai Dalia Grybauskaitė gražiai paaiškino, kokią įtaką jai daro viešojoje erdvėje išsakytos nuomonės (cituoju): „Kadangi žinau, kur, kas, už ką ir kaip rašo, aš pasitikrinu, ar mano sprendimai teisingi. Jeigu užspaudžiu kažkokį interesą arba neleidžiu kažkam pasipelnyti, matau iš karto reakciją vienoj ar kitoj žiniasklaidoj. Taip galiu pasitikrinti savo žingsnių teisingumą.“

Pabaigai belieka priminti: šviesa sklinda neįtikėtinu greičiu – per sekundę – tris šimtus tūkstančių kilometrų. Tačiau kad ir kaip greitai keliautų šviesa, pirma jos visada būna tamsa.

www.lrt.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų