Lietuvių kalbos mokytojos Danutės Verbylienės pėdomis

Danutė Verbylienė

Elektrėnų mokyklos 65-mečio ir „Ąžuolyno“ progimnazijos 50-mečio progomis mokykla leidžia laikraštį „Mokyklą švęskime kartu“. Leidyba rūpinasi lie­tuvių kalbos ir literatūros mokytoja Daiva Balčėnienė, kuri stengiasi surinkti ir laikraščio puslapiuose atspindėti pačius įdomiausius praeities ir dabarties įvykius, renginius, asmenybes… Laikraštis bus leidžiamas visus metus. Kiekvienas, turintis sentimentų mokyklai, gali prisidėti prie laikraščio leidybos savo idėjomis ir patarimais. Pamatyti leidinį galima mokyklos internetinėje svetainėje. O čia publikuojame Eriko Kalašinsko ir Aisčio Karpovičiaus interviu su mokytoja ir direktorės pavaduotoja ugdymui Odeta Kanapkiene bei prisiminimus apie mokytoją Danutę Verbylienę. Tekstus spaudai paruošė D. Balčėnienė.

Didžiausią įtaką padarė [man] mano lietuvių kalbos mokytoja Danutė Ver­bylienė. Ji mūsų klasei lietuvių kalbą dėstė nuo ket­virtos (dabar būtų penktos) iki vienuoliktos (dabar būtų dvyliktos) klasės. Labai atsakinga, teisinga, kūrybinga. Manau, visų mokinių atmintyje ji paliko ryškų pėdsaką. Tokio mokytojo pavyz­džiu norisi sekti. Atsimenu, kaip penktoje klasėje ginčijomės su viena bendraklase: kuri užaugusi dirbs mokytojos D. Verbylienės kabinete? Kabinetas buvo jaukus, daug gėlių – mėgom tą kabinetą.“ (A. Liutkevičie­nė). Danutė Verbylienė-Preikštaitė (1936–2023), pedagogė, baigė Šiau­lių pedagoginį institutą. 1958–1962 m. dirbo Radviliškio raj. Tiruliuose, o nuo 1962 m. Elektrėnuose lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Kuo labiau tenka prisiliesti prie mokytojų asmenybių ir gyvenimų, kurie mano pačios gyvenime tapo trumpalaikiais kolegomis, tuo labiau suprantu, kokie inteligentai, kokie eruditai, kokie išdidūs žmonės šalia manęs dirbo. Kartą mokytoją Danutę sutikau važiuojančią į sodą Abromiškėse autobusu. Per penkio­lika minučių mokytoja papasakojo apie kelias ką tik perskaitytas ir skaitomą knygas. Spėjo pasidžiaugti dar saulėtu rudeniu, kaip seniau nustebusiomis akimis pasidomėti, kaip ten mokykloje gyvename… Tokio šviesaus džiugesio pilna buvo. Išlipusi iš autobuso galvojau – kokia miela ir paprasta, mokykloje
kartais atrodė gerokai uždara, neprieinama. Tai buvo paskutinis su­sitikimas. Man mokytoja yra kal­bėjusi apie Lietuvą, apie laisvą žmogų, apie teatrą, apie knygas, bet niekada nekalbėjo nei apie save, nei apie kartu dirbančius mokytojus. Nemėgo apie save kalbėti, bet tikra tiesa, kad mokiniai ir mokinių tėvai visaip stengėsi, kad lietuvių kalbą dėstytų Danutė Verbylienė. Moky­tojos mokiniai dalyvavo ir tapo prizininkais ne vienoje olimpiadoje, konkurse, nuolat lankė teatrus.

***
Ruduo. Štai pūstelėjo lengvas­ vėjelis, ir atitrūkęs nuo šakos krenta­ lapas. Pamažu, neskubėdamas, tarsi­ turėdamas marias laiko. Ir taip visi, vienas po kito palieka
me­­dį. Kažkada jie buvo kartu, sudarydami tankų vainiką, o dabar kiekvienas įgavo savo atspalvį ir nukrito kas sau.

***
Apsiniaukę, pučia šaltas rytys. Pavėjui ritasi mažos bangelės, svyra švendrės, medis
savo plikas šakas lenkia į vakarus. Net didžiuliai juodi debesys paklūsta vėjui. Staiga ant
balto, ką tik iškritusio sniego pamatau žmogaus pėdsakus. Jis nuėjo į rytus.

***
Sninga. Aplink pusnys, didelės, gilios. Ant mano delno nusileidžia snaigė. Akimirka… ir ji virsta vandens lašeliu. Susimąstau. Nejaugi ir tos didžiulės pusnys greit ištirps,
susigers į žemę?..

***
Miškas. Brendu per sniegą ir galvoju: kokia galinga žiema. Viską užkloja sniegu, sustingdo plikus medžius. Staiga sustoju nustebusi: iš pusnies į saulę atkakliai stiebiasi žalia eglutė.

***
Prisimenu, kai mes susitikdavom kasdien, kalbėdavom, juokaudavom ir nesinorėjo eiti namo. Bet likimas išblaškė visus. Tik po keletos metų susitikus, vėl nesinorėjo skirtis, tačiau kalbėjomės ne mes, o tyla.

***
– Kelkitės! Pavasaris! Gana miegoti!
– Ar jau? – sušnibždėjo beržo pumpurėlis.
– Aš negaliu pakelti galvutės. Man šalta,– graudžiu balsu prabilo žibutė.
– Pažiūrėkit, ant mano lapelio
sniegas guli.
– Sniegas? – nustebo visi.
– Imk mano spindulėlį,– sušuko saulutė.– Jis sušildys tave.
Mažas šiltas spinduliukas, prasiskverbęs pro šakas, nusileido ant žemės.
– Pasitraukit, tarė jis snaigėms,–
tarė jis snaigėms, tačiau dar nespėjo jų pastumti, tik žiūri – jos pavirto didele ašara ir susigėrė į žemę.
Žibutė pakėlė galvą ir savo mėlynom akim pažvelgė į saulę.
– Ačiū tau, už rūpestį ačiū!

Tai tekstai iš mokytojos Danutės Verbylienės sudaryto jos mokinių kūrybos albumo. Tekstų autorė Augutė Krilavičiūtė. Baigusi mokyklą Augutė nusekė savo moky­tojos pėdomis: įstojo į VVU ir baigusi sugrįžo dėstyti lietuvių kalbos į savo mokyklą. Dabar dirba „Versmės“ gimnazijoje. Tai lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Augutė Liutkevičienė.

Kai prisimena auklėtiniai…
Prisimindama savo klasės au­klėtoją D. Verbylienę visų pirma galvoju apie ją kaip apie labai ­reiklią lietuvių kalbos ir literatū­ros mokytoją. Ji be galo atkakliai siekė, kad mes ne tik pažintume literatūrą, suvoktume kultūrinio lauko kontekstus, bet ir patirtume, vidujai pajustume literatūros grožį. Auklėtoja neapsiribojo kla­sės reikalų priežiūra. Savo pareigas ji suprato kur kas plačiau. Man atrodo, kad ji buvo už­sibrėžusi tikslą iš mūsų suformuoti aukštais vertybiniais idealais besivadovaujančius, puikų estetinį skonį turinčius žmones, kuriems nesvetimas gėrėjimasis menu. Gal todėl visos mūsų klasės ekskursijos buvo išvykos į teatrą, po kurių sekdavo įdomūs, gilesnes įžvalgas skatinantys matyto turinio aptarimai. Manau, kad ne visi tai suprato, įvertino, tačiau auklėtoja ir toliau nepavargdama mus vežė į gilius ir jaudinančius spektaklius, užsidegusi vedė lietuvių literatūros kūrėjų gyvenimo takais… Jai buvo be galo svarbu, kad mes pamiltume tai, ką ji pati karštai mylėjo: literatūros ir meno grožį, lietuvių autorių kūrybą, teatrą ir apskritai kultūrą. Esu jai be galo dėkinga už tai, kad ji pažadino tą meilę manyje ir tokiu būdu ne­tiesiogiai pastūmėjo susieti savo gyvenimą su literatūra.

Gyvenk lyg būtum širdis
Gyvenk
lyg būtum širdis
gyva,
tyra,
pulsuojanti,
pripildyta vien meilės syvų,
vien jais maitinanti,
širdis,
kuriai įrodymų nereikia
jokių
ir apie nieką,
kuriai įrodymas –
gyvenimas,
vis srūvantis per ją
be pabaigos…

Sonata Gudelytė Nevulienė