Odeta Kanapkienė ir moksleiviai Rugsėjo 1-osios šventėje. Deivido Akelio nuotr.
Elektrėnų mokyklos 65-mečio ir „Ąžuolyno“ progimnazijos 50-mečio progomis mokykla leidžia laikraštį „Mokyklą švęskime kartu“. Leidyba rūpinasi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Daiva Balčėnienė, kuri stengiasi surinkti ir laikraščio puslapiuose atspindėti pačius įdomiausius praeities ir dabarties įvykius, renginius, asmenybes… Laikraštis bus leidžiamas visus metus. Kiekvienas, turintis sentimentų mokyklai, gali prisidėti prie laikraščio leidybos savo idėjomis ir patarimais. Pamatyti leidinį galima mokyklos internetinėje svetainėje. O čia publikuojame Eriko Kalašinsko ir Aisčio Karpovičiaus interviu su mokytoja ir direktorės pavaduotoja ugdymui Odeta Kanapkiene bei prisiminimus apie mokytoją Danutę Verbylienę. Tekstus spaudai paruošė D. Balčėnienė.
Dauguma mokyklinių renginių jau seniai užgula direktorės pavaduotojos, fizikos mokytojos Odetos Kanapkienės pečius. Tad šį kartą 9 klausimai gerbiamai Odetai.
Kiek metų jau dirbate, kaip prasidėjo Jūsų kelias čia?
Dirbu „Ąžuolyne“ 33 metus, o savo kelią pradėjau 1991 metais kaip pavaduojanti chemijos mokytoja. Buvau jauna specialistė, chemikė technologė ir į mokyklą užėjau tik trumpam (aš taip tada maniau), tik kol rasiu „normalų“ darbą. Teko padirbėti ir kitų dalykų mokytoja, vadavau ir matematikos, ir fizikos, ir geografijos mokytojus jų ligos metu. Sunkiausia man buvo dirbti su
1–4 klasių mokiniais, nes visiškai neišmaniau darbo su pradinukais specifikos. 2003 metais baigiau fizikos magistro studijas ir nuo tada dirbu tik fizikos mokytoja. Taigi mano kelias čia prasidėjo tik „truputėlį padirbėsiu“, o štai jau 33 metai praėjo.
Kuo brangi ir ypatinga mokykla?
Mokykla man ypatinga tuo, kad tai buvo ir liko (tikiuosi, ir liks) mano pagrindinė darbovietė, nors teko dirbti ir kitose ugdymo įstaigose (EPMC, „Versmės“ gimnazijoje, netgi rusų vidurinėje mokykloje). Tačiau širdis visada buvo čia, čia mokėsi mano asmeniniai vaikai, čia susiradau draugų, čia pradėjau augti ir kaip mokytoja, ir kaip pavaduotoja. Čia dirba (deja, daugelis jau dirbo) daug
puikių mokytojų, kurie man yra tikros žvaigždės ir sektinas pavyzdys gyvenime.
Kaip per Jūsų darbo metus pasikeitė mokykla, mokiniai, bendruomenė?
Aplinka labai pasikeitė – klasės tampa vis modernesnės, koridoriuose daugėja sėdimų vietų mokiniams, atsirado progimnazijos vardas. Labai pasikeitė bendruomenė – neliko vyresnių vaikų (9–12 klasių), neliko sektino pavyzdžio mūsų 7–8 klasių mokiniams.
Koks prisiminimas iš mokyklos gyvenimo Jums labiausiai įstrigo?
Gal atrodys keista, bet labiausiai įstrigo bendri renginiai su mokytojais ir mokiniais, kai dar turėjome tradicinius Naujametinius karnavalus, pačios nuostabiausios šventės buvo šimtadieniai. Taip pat patys gražiausi prisiminimai liko iš bendrų kelionių su mokyklos kolektyvu po Europą ir kitas šalis.
Kokiomis tradicijomis labiausiai didžiuojatės?
Labiausiai didžiuojuosi savo ir buvusios direktorės A.Skučienės sugalvota šauniausių mokinių pagerbimo švente „Sėkmės paukštė“. Jau daug metų organizuoju šią šventę ir visada jaučiu didelį pasididžiavimą mūsų mokyklos mokiniais.
Kaip mokykla prisideda prie mokinių asmeninio tobulėjimo ir vertybių ugdymo?
Mokykla prisideda tiek, kiek asmeninio tobulėjimo ir vertybių įdiegia atskiri Mokytojai – ryškios ir kūrybiškos asmenybės, kurie ir formuoja tolimesnę mokinio nuostatą į mokslą, į draugus ir tikrąsias vertybes. Jeigu vaikui pasiseka savo kelyje sutikti MOKYTOJĄ, jis visą gyvenimą jaus jo įtaką tolimesnei raidai.
Kas Jus įkvepia būti mokytoja kiekvieną dieną?
Būsiu visiškai nepopuliari šiuo klausimu, bet labiausiai įkvepia atsiradusios galimybės dirbti
kokybiškai ir įdomiai (išmaniosios ir IT technologijos) ir dar mane puikiai motyvuoja geras
atlyginimas.
Kokius pasikeitimus švietime laikote svarbiausiais per šiuos 65 metus?
Svarbiausias pasikeitimas, įvykęs per 65 metus yra tas, kas mūsų švietimo sistema saugo mokinius nuo mokymosi. Tai didelis žingsnis atgal. Kodėl mokymąsis turėtų būti kaip lengvas nuotykis? Atėjau į mokyklą gerai laiko praleisti? Deja, tokia daugumos vaikų (neslėpsiu, ir jų tėvų) nuomonė. Tokia yra realybė, o turėtų būti suvokiama, kad mokslas – sunkus darbas, kurio turėtume siekti visi kartu. MOKYTOJO autoritetas kiekvienoje šeimoje turėtų būti neaptarinėjimas, nediskutuojama apie tai, koks jis „blogas“ ar „geras“, o visapusiškai palaikomas. Bet manau, kad tai jau utopija.
Kokia šios mokyklos ateitis? Kokių svajonių dar turite? Kaip mokykla galėtų dar keistis?
Manau, kad ateitis bus puiki. Kadangi viskas keičiasi labai greitai, tai vienus mokymos(si) metodus greitai pakeis kiti, reikalavimai vaikams vis mažės, egzaminų kartelės bus mažinamos, mokiniai greitai galės tikrai džiaugtis tuo, kad į mokyklą ateis tik gerai praleisti laiko. O mokys juos DI. Mano svajonės su mokykla visiškai nesusijusios – čia aš ateinu dirbti. O svajones realizuoju
laisvalaikiu.
Dėkojame Jums už nuostabų pokalbį.
Puikūs atsakymai į klausimus. Pritariu šios mokytojos išsakytai nuomonei 🙂