Julija Kirkilienė
Nužydėjus liepoms, prieš pat Žolinės šventę, žyminčią vasaros ir rudens sandarą, žurnalistė ir rašytoja, kilusi iš Semeliškių, Daiva Červokienė išleido trečią knygą apie vaistažoles ir jų naudojimą. Knygą ji pavadino tokiu liaudišku pavadinimu – „Liepos motinėlės“, o kūrinio kelias pas skaitytojus buvo pradėtas rugpjūčio 14 d. Pastrėvio bibliotekoje.
Kaip rašoma knygos metrikoje, autorė knygą skiria vienam iš populiariausių šalies medžių – liepai, siūlo pažvelgti į ją gamtininkų, folkloristų, tautosakos ir liaudies medicinos žinovų, pirtininkų bei medikų akimis. Daug dėmesio knygoje skiriama liepų naudojimui buityje ir liaudies medicinoje. Joje taip pat penki gerai žinomi šalies žolininkai dalinasi savo dažniausiai naudojamais receptais su liepų vaistine žaliava. Gausiai iliustruota knygelė tarsi kviečia į nedidelę gamtos, mūsų liaudies medicinos platesnę pažinimo kelionę, tinkamą, bet kurio amžiaus žmonėms. Be to, knygoje spausdinami žolininkų patarimai, bioenergetikų pastabos ir net meditacijos.
Pirmajame knygos pristatyme D. Červokienė skaitytojus supažindino, o kas jau apie šį medį žinojo, bet pamiršo, priminė liepos medžio istoriją Lietuvoje. Liepa, sako rašytoja, tokia pat vaistažolė kaip takažolė, tik daug aukštesnė, tarsi siejanti žmogų su dangumi. Medis gali būti daug vyresnis už žmogų bei siejamas net su dešimties kartų proseneliais.
Liepa – mėgiamas, bene daugiausia viešosiose erdvėse sodinamas medis. Pagarba jai ypač atsispindi lietuvių liaudies dainose, visoje tautosakoje ir mitologijoje. Mūsų protėviai savo sodybose stengdavosi būtinai pasisodinti liepą: gražus, kvapus ir naudingas medis. Jo žiedai – pirmas vaistas peršalus, sukarščiavus. Liepa yra vienintelis medis, kurio vardu pavadintas mėnuo. Kita vertus, tai labai populiarus vaistinis augalas. Juk, kas nėra gėręs liepų žiedų arbatos peršalęs? Mūsų protėviai savo sodybose sodino tik lapuočius medžius, tarp kurių mėgstamiausi – liepa ir klevas. Tik tarpukariu žmonės savo sodybas pradėjo apjuosti eglėmis, tarsi norėdami apsisaugoti nuo vėjų, pašalinių akių, blogos akies. Daug kur išlikusios liepų alėjos yra taip pat ir senų dvarų ženklai. Semeliškėse, deja, neišlikęs dvaro pastatas, o prie upės vis dar veda senų liepų alėja. Ji išlikusi ir Abromiškių dvare, o knygos pristatyme dalyvavusios pastrėviškės Bronelės senuosius namus vis dar mena ten išlikusi liepa. Aukštadavario parke nuo saulės pasislėpti galima išskirtinėje liepų pavėsinėje, Antakalnio kaime auga žadą atimanti dešimtkamienė liepa, Kaišiadorių rajone auga aukščiausia liepa, o Kazlų Būdos miške – storiausia. Daugiausia liepynų yra Marijampolės ir Kauno miškų urėdijose.
Liepinių medžių šeimoje, pasirodo, yra maždaug 35 gentys ir 500 rūšių. Lietuvoje savaime auga viena rūšis – mažalapė liepa ir apie 10 introdukuotų. Miestuose dabar daugiausia sodinamos atvežtinės didžialapės liepos, kurios net pražįsta anksčiau nei vietinės mažalapės. Knygoje daug dėmesio skiriama ir liepų naudojimui buityje bei liaudies medicinoje.
O kodėl „Liepos motinėlės“? Liepų mediena yra minkšta, lengva ir stangri, su ryškiomis metinėmis rievėmis, patvari ir tvirta, jaunų medžių – gelsva, senų – rusvai balta. Tinka drožinėti, skaptuoti, tekinti, iš jos gaminama fanera, degtukai, žaislai, apdailos lentelės, aviliai, šaukštai, indai ir kiti namų apyvokos reikmenys. Lopšys kūdikiui taip pat įprastai buvo daromas iš liepos. Tradicinis mūsų protėvių apavas – vyžos, kuriomis jie ne vieną šimtmetį avėjo, buvo pinamos iš liepų žievės plaušų, dažniau vadintų karnomis. Vertėtų žinoti, kad liepų mediena lengvai pasiduoda pradedančiųjų rankai, todėl norintiems pradėti drožinėti ar tekinti, patariama imti būtent liepų pliauską. Sodininkai žino, kad karpant liepos lają, medžiui nesunkiai suteikiamas pageidaujamas pavidalas. Be to, ir paaugusios liepos palyginti gerai pakelia persodinimą. Knygos autorė Daiva Červokienė cituoja mokslininkės Bronės Stundžienės mokslinio darbo fragmentą apie tai, kodėl liepa laikoma moteriškumo simboliu: „[…] poetiniam liepos paveikslo išplitimui dainose įtakos turėjo ir religinė šio medžio samprata, kurią suformavo įvairūs maginio pobūdžio tikėjimai gydomąja liepų galia, liepinių daiktų, skirtų moterims, tradicija… Taigi, liepa – dažniausiai minimas medis lietuvių liaudies poetikoje, pasižymintis įvairia semantika. Itin ryški liepos ir motinos, seselės, mergelės paralelė“.
O tie skaitytojai, kurie norėtų daugiau sužinoti apie įvairias liepų gydymo galias, meditacijas ar bioenergetikų rekomendacijas, knygą gali įsigyti susitikimuose su rašytoja arba „Elektrėnų kronikos“ redakcijoje.
Įdomi knyga