Rimantės Jagelavičiūtės gyvenime persipina meilė klasikinei filologijai bei jaunimo pastoracijai

Deimantė Jančiūnaitė

Mintis pakalbinti Rimantę Jagelavičiūtę kirbėjo ilgą laiką, todėl džiaugiuosi, kad šis straipsnis šiandien išvydo dienos šviesą. Pašnekovės paklausti ir pasidomėti tikrai buvo apie ką – Rimantė Te­resė yra baigusi Klasikinę (lotynų ir senovės graikų) filologiją bei turi bakalauro bei magistro akademinius laipsnius. Šiemet ji pravers ir filologijos doktorantūros duris Vilniaus universitete. Pašnekovė taip pat ne vienerius metus yra Kaišiadorių vyskupijos jaunimo centro vadovė, o jau beveik metus dirba ir Lietuvos jaunimo pastoracijos centro direktore. Tikiuo­si, kad skaitydami šį straipsnį, iš Rimantės pasisemsite noro augti, tobulėti, mokytis bei eiti ten, kur liepia bei veda širdis.

Lemtingas sprendimas
Paklausus, kas lėmė pasirinkimą studijuoti klasikinę (lotynų ir senovės graikų) filologiją Rimantė Jagelavičiūtė sako, jog jai šios studijos skambėjo lyg iššūkis. Pagalvojo, jog jį būtų įdomu įveikti. „Mokykloje visiškai nesižavėjau Antika. Kalbos man sekėsi, ypač lietuvių. Turbūt nuo šeštos klasės žinojau, kad studijuosiu lietuvių filologiją ir kažkaip labai tikslingai ėjau šių studijų link. Dvyliktoje klasėje, gal vasarį ar kovą, ėmiau ir persigalvojau. Mano akį, tarp studijų programų, patraukė klasikinė filologija. Kaip tik tuo metu išgirdau ir nemažai atsiliepimų, kad tai labai sudėtingos studijos. Man tai skambėjo kaip iššūkis“, – apie sprendimą rinktis šią studijų programą pasakoja pašnekovė.

Studijų kasdienybė
Klasikinės filologijos studentai mokosi ne tik lotynų bei senovės graikų kalbų, bet ir susipažįsta su antikiniais kontekstais: kultūra, mitologija, menu, filosofija. Ne dažnas, o gal geriau sakyti, kad retas yra susidūręs su šių studijų programa, specifika. Paklausus, kokie tie buvo ketveri studijų metai, kaip jie atrodė, Rimantė Jagelavičiūtė pasakoja: „Pirmi mėnesiai buvo tragiškai sudėtingi. Aš jaučiausi atsidūrusi ne savo vietoje, nes visiškai nesupratau, nei apie ką, nei kur aš esu. Juolab, kad buvau menkai susipažinusi su Antika. Pirmi mėnesiai, gal net visi pirmieji metai buvo labai sunkūs. Iš esmės pačios studijos buvo intensyvios – pirmi dveji metai buvo labai rimto, nuoseklaus darbo laikas. Atrodė, kad mano draugai, besimokantys kitose studijų programose, turėjo daug daugiau laisvo laiko. Aš tuo tarpu mokydavausi visiškai visą laiką, likusį po studijų. Kiekvieną dieną darydavau namų darbus, mokydavausi žodžius, skaitydavau tekstus. Mes pirmaisiais studijų metais turėjome, atrodo, keturis lotynų bei tris graikų praktinius užsiėmimus per savaitę. Nuo trečio kurso viskas pradėjo šiek tiek lengvėti, kadangi didžioji dalis sunkiosios gramatikos jau buvo įsisavinta. Tada tarp studijų dalykų atsirado ir daugiau literatūros, kultūros, filosofijos disciplinų. Tuomet jau jaučiausi tvirčiau, pradėjo ryškėti tam tikri interesai, pripratau prie krūvio, studijų tempo. Mano kurso draugai buvo nuostabūs, visą laiką palaikėme vienas kitą. Pati studijų programa yra labai plati, aprėpia daug įvairių dalykų. Tai ne tik kalbų mokymasis – gilinomės ir į konkrečius autorius, skaitėme jų darbus. Tai labai platus spektras įvairių dalykų, kurie suteikia ne tik techniškai pritaikomą išsilavinimą, bet ir dovanoja platesnį žvilgsnį.“

Litterarum radices amarae, fructus dulces (liet. mokslo šaknys karčios, vaisiai – saldūs)
Susidarius bendrą vaizdą, kaip atrodo šios studijos, pasidaro įdomu, kas buvo įdomiausia jose. Pasitei­ravus apie tai, pašnekovė atsako: „Mūsų studijų srities atstovai nuolatos sulaukia klausimų apie darbus, perspektyvas. Kai mokiausi, aplinkiniai manęs nuolat klausė, ką aš veiksiu baigusi šias studijas. Visuomenė yra pratusi prie pritaikomų studijų – amato. Klasikinės filologijos studijos nebuvo tokios. Turbūt aš tik dabar galiu realiai suprasti jų vertę. Manau, didžiausias šių studijų privalumas – suteiktas išsilavinimas, ugdęs meilę mokslui, kalbai, suteikęs erudiciją. Studijos man, kaip asmeniui, buvo vertingos. Jeigu reikėtų rinktis iš naujo, tai tikrai priimčiau tokį pat sprendimą. Todėl studijavau ir klasikinių studijų magistrą, o šiemet įstojau į filologijos krypties doktorantūros studijas.“ Dažnas pasirinkimas su savimi atsineša ne tik džiugesį bei malonumą, bet ir tam tikrų iššūkių, kuriuos įveikus augame kaip asmenybės, tampame stip­resni, įgauname patirties. „Nepavadinčiau to minusu, bet turbūt sudėtingiausia dalis ir buvo intensyvus studijų krūvis, prie jo reikėjo priprasti. Išties mes buvome nuolatiniai bibliotekos klientai, nuolat iš jos išei­davome paskutiniai“, – savo mintimis apie studijų iššūkius dalijasi Rimantė Jagelavičiūtė.

Naujas etapas
Šį rudenį Rimantei prasidės dar vienas naujas akademinis etapas – ji pravers doktorantūros studijų duris. Paklausus, kas skatina kilti toliau akademiniais laiptais – neatsakyti klausimai, noras išsiaiškinti ar tyrinėti, pašnekovė dalijasi: „Aš turbūt keliaudama savo akademiniu keliu vis rasdavau klausimų, kurie man nedavė ramybės, laukiau momento, kol į juos galėsiu atsakyti. Šiuo metu turiu dvi savo gyvenimo meiles: jaunimo pastoraciją ir filologiją. Baigus magistrą norėjau padaryti pertrauką bei visa galva pasinėriau į darbą jaunimo pastoracijoje. Pajutau, kad per šiuos dvejus metus pasiilgau to mokymosi proceso, supratau, kad man trūksta studijų. Šiemet pradėjau ruoštis stojimams į doktorantūros studijas ir liepos pradžioje gavau atsakymą, kad esu priimta. Studijas pradėsiu nuo spalio mėnesio.“

Doktorantūros studijų ABC
„Doktorantūros studijos skiriasi nuo magistro ar bakalauro studijų tuo, kad čia yra stojamasis egzaminas. Stodamas tu jau turi paruošęs savo doktorantūros projektą, ir netgi turi darbo vadovą. Tu dar nesi įstojęs, bet po dokumentų pridavimo, kai vyksta stojamasis egzaminas, pristatai savo temą. Aš tyrinėsiu LDK Baroko religinės tematikos tekstus – jų vaizdingumą, emocinį paveikumą, daromą įtaką dvasiniam ugdymui. Šiai dienai esu išsirinkusi tris tekstus, kuriuos žadu tyrinėti. Pirmasis – lotyniškasis bazilijonų Akatistas Švč. Mergelei Marijai. Tai yra barokizuotas vertimas į lotynų kalbą iš originalaus ortodoksiškojo Akatisto, parašyto senąja graikų kalba. Šį tekstą jau esu išvertusi į lietuvių kalbą, jis ruošiamas publikacijai. Antrasis tekstas – Drevso „Methodus peregrinationis“, piligriminis Marijos šventovių Lietuvoje ir Lenkijoje vadovas. Trečiasis – Chaleckio „Dvinaris“. Tai taip pat yra Marijinis tekstas“, – apie doktorantūros studijų ypatybes pasakoja Rimantė Jagelavičiūtė.

Tekstų skaitymas ir vertimas – pagrindinis „mirusių“ kalbų mokymosi būdas
Šiais laikais, mokantis užsienio kalbų, yra daug įvairių technikų bei metodų, padedančių mokytis kalbas. Bet kai kalbame apie lotynų ir senovės graikų kalbas, kyla klausimas, kaip yra mokomasi šių kalbų? Vertimo būdu? Uždavus šiuos klausimus pašnekovei, ji atsako: „Kadangi gimtakalbių mes, deja, neturime, tai pagrindinis mokymosi būdas yra tekstų skaitymas, jų vertimas, remiantis gramatikos žiniomis. Žinoma, dar paraleliai mes mokėmės įvairių dalykų, kurie padėjo sukaupti kultūrinį, istorinį, literatūrinį bagažą, tai tikrai gelbėjo, skaitant tekstus. Pirmame ir antrame kursuose mums buvo privaloma taip pat mokytis trečios užsienio kalbos. Aš mokiausi italų. Išties tai yra visiškai kitas mo­kymosi procesas, kadangi jau mo­kantis italų kalbos, daugiau dėmesio skiriama kalbėjimui, dialogams, pasakojimams, ko nebuvo, mokantis lotynų ir senovės graikų kalbų. Visgi dabar pasaulio mastu kuriasi visai nemažai tos vadinamosios „Viva Latina“ – gyvosios lotynų kalbos – mylėtojų grupių, kurios stengiasi pritaikyti žodyną ir kurti bendravimą būtent lotyniškai.“

Klasikinių kalbų mokėjimo žavesys
Retas turi galimybę pasigirti, jog gali laisvai skaityti tekstus bei juos suprasti lotynų ar senąja graikų kalba. Todėl pasiteiravus, koks yra jausmas galėti ir gebėti skaityti Antikos tekstus originalo kalba, Rimantė sako: „Šiaip labai geras jausmas. Išmoko dėkingumo, kad mes galėjome gauti tas prieigas. Aišku tos priei­gos yra atviros, bet ne kiekvienas pasirenka šį kelią. Vis tiek mūsų visų pašaukimai yra skirtingi. Jausmas geras ir žavesys yra labai didelis matyti, kaip nuostabiai sudėlioti Antikos poetų, filosofų tekstai. Vertimas yra didelė dovana, privilegija, bet, deja, tekstas niekada taip gerai neskambės, kaip jis skamba originalo kalba. Reikia žemai lenkti galvą visų kalbų vertėjams, kurie verčia ir profesionaliai atlieka šį darbą, bet visgi pats tekstas bus gražiausias originalo kalba.“
Rimantės pasiteiravus, ar ji turi mėgstamą lotynų ar senovės graikų posakį, kuriuo vadovaujasi gyvenime, pašnekovė atsako, jog tokio tipo klausimai, kur reikia išskirti mėgstamiausią knygą, filmą, posakį, yra patys sudėtingiausi. „Mes, turbūt, kaip ir visi filologai, pirmajame kurse, buvome išmokyti šimto sentencijų. Sakyčiau, jog man labai patinka posakis – „Feci, quod potui, faciant meliora potentes“ (liet. „Padariau, ką galėjau, tepadaro geriau galintys“). Daug turiu mėgstamų sentencijų, nemažai citatų. Visos jos žavios, dar labiau, turbūt, keri kontekstas tų visų citatų, autorių, kūrinių“, – savo mintimis dalijasi Rimantė.

Asmeninis augimas, mokant kitus
Savo žinias mūsų pašnekovė išnaudoja dalindamasi jomis ir su kitais. Rimantė kelis metus dirbo Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinėje gimnazijoje, kurioje mokė lotynų kalbos. „Tai buvo labai gera patirtis. Yra tokia lotyniška sentecija – „Disce, discitis“ (liet. „mokydami, mokomės“). Mokydama kitus dar geriau įsisavinau lotynų kalbą. Man ši patirtis buvo labai vertinga, sustip­rino mano žinias. Perteikti jaunam žmogui žinias, pasidalinti su juo meile Antikai yra labai atsakinga užduo­tis. Tai prisidėjo prie mano asmeninio augimo. Labai brangus buvo praleistas laikas su mokiniais. Būti mokytoju iš esmės yra privilegija. Matyti visą tą ugdymo procesą, jog tai nėra tik laikotarpis nuo skambučio iki skambučio, yra gražu. Ši patirtis buvo tikrai vertinga“, – apie darbą bei išsineštas patirtis pasakoja Rimantė.
Mūsų pašnekovė taip pat ne vienerius metus dirba lietuvių kalbos korepetitore. Įdomu buvo pasiteirauti ir apie šį darbą, kadangi šios profesijos žmonių poreikis kasmet didėja. Apie korepetitorės darbą Rimantė pasakoja: „Lietuvių kalbos ir literatūros korepetitore dar studijuodama dirbau kelis mėnesius. Po trijų metų, išėjus iš mokyklos, sugrįžau prie šio darbo. Lietuvių kalba turi svarbią vietą mano širdyje. Man yra gera prisidėti prie mokinių pažinimo kelionės. Praėjusiais mokslo metais dirbau su 5-10 klasių mokiniais. Jų poreikiai buvo įvairūs. Su didžiąja dalimi iš jų ruošiamės Nacionaliniams mokinių pasiekimų patikrinimams, Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimui, diagnostiniams testams. Sakyčiau, kad korepetitoriavimas yra dar vienas iš efektyvių būdų, kaip galima panaudoti meilę kalbai bei kalbos galimybes.“

Darbas Kaišiadorių vyskupijos jaunimo centre
„Viskas prasidėjo labai senai. Prisimenu, kai močiutė mane nusivežė į Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Žolinės) atlaidus Pivašiūnuose. Buvau turbūt dešimties. Tuose atlaiduose pamačiau labai daug žmonių su tokiomis tamsiai žaliomis liemenėmis, ant kurių buvo parašyta „savanoris“. Mane sužavėjo tie žmonės, prisidedantys prie atlaidų organizavimo. Atsimenu, jog pagalvojau, kad aš irgi taip norėčiau. Sakyčiau – čia buvo pirmoji užuomazga. Kai buvau paauglė, prisijungiau prie Elektrėnų parapijos jaunimo bendruomenės. Kartu leisdavome visą savo laisvą laiką, o savaitgaliais, vasarą dalyvaudavome įvairiuose renginiuose, stovyklose su vyskupijos jaunimu. Vyresnėse klasėse pradėjau savanoriauti. Kai­šiadorių vyskupija man brangi vieta. Įvairios veiklos su vyskupijos jaunimu tikrai prisidėjo prie mano asmeninio augimo. Kai buvau antrame kurse, manęs paprašė prisijungti prie piligriminės kelionės į Žolinės atlaidus Pivašiūnuose, organizavimo. Jų metu sulaukiau pasiūlymo pradėti dirbti Kaišiadorių vyskupijos jaunimo centre. Iš pradžių galvojau, kad čia yra labai geras pokštas ir niekaip negalėjau patikėti, nes atrodė man nerealu gyvenant Vilniuje, dar tada net nevairuojant, turint tokias sudėtingas studijas, pradėti šitą darbą. Mano kolegos buvo atkaklūs ir jau 2019 metų lapkritį pradėjau dirbti čia“, – apie gautą pasiūlymą dirbti KVJC pasakoja Rimantė.
Paklausus, kaip atrodo darbo kasdienybė Kaišiadorių vyskupijos jaunimo centre, Rimantė pasakoja: „Mano pareigų aprašyme parašyta, jog aš koordinuoju Kaišiadorių vyskupijos parapijų jaunimo sielovados veiklas, konsultuoju parapijų vadovus bei esant reikalui organizuoju sielovados renginius. Kaip ir tiesa, bet toli gražu neatliepia į tai, kaip iš tikrųjų atrodo mano darbas. Nei viena diena neatrodo taip, kaip praėjusi. Darbo dienomis dirbu nuotoliu, iš namų: rašau projektus, planus, derinu, pildau įvairius dokumentus ir taip toliau. Su jaunimu dirbu savait­galiais bei jų atostogų metu. Galima sakyti, kad beveik visi mano savaitgaliai yra praleidžiami Kaišiadorių vyskupijoje. Gera dirbti su jaunais žmonėmis. Sunku apibrėžti, ko­kios yra tos mano pareigos, bet turbūt labiausiai tiktų žodis „būti“ su jaunais žmonėmis, kurti aplinką, padovanoti gražios gyvosios Bažnyčios patirtį bei parodyti, kad ir jie prie to gali prisijungti. Tai yra darbas, kuris niekada nėra apskaičiuojamas darbo valandomis, kadangi tu dirbi tol, kol esi reikalingas.“

Lietuvos jaunimo pastoracijos centro kasdienybė
Mūsų pašnekovė jau beveik metus yra Lietuvos jaunimo pastoracijos centro direktorė. Apie šį darbą Rimantė pasakoja: „Lietuvoje yra septynios vyskupijos – penkios vyskupijos bei dvi, Vilniaus ir Kauno, arkivyskupijos. Dar yra ir akademinės studentų sielovados. Iš viso devyni centrai, kurie jungiasi į vieną bend­radarbiavimo, bendrystės formatą, kur kuria bendrą Lietuvos pastoracijos jaunimo viziją. Iki karantino organizuodavome Lietuvos jaunimo dienas, dabar – sielovados forumus. Kaip tik liepos paskutinįjį savaitgalį išleidome apie 350 piligrimų į Jaunimo jubiliejų Romoje. Šis darbas yra panašus, kartais persidengiantis su Kaišiadorių vyskupijos jaunimo centro veikla, bet čia jau viskas vyksta didesniu mastu.“

Vaikų, jaunimo stovyklos KVJC
Paklausus apie kasmet organizuojamas vaikų ir jaunimo vasaros stovyklas Kaišiadorių vyskupijos jaunimo centre, Rimantė pasakoja apie organizuojamas veiklas, stovyklų skirtumus bei bendrystę su jaunąja karta: „Tomis stovyklų savaitėmis esi visiškai kitam laike. Atrodo, kad realybė ir gyvenimas už stovyklos teritorijos ribų neegzistuoja. Iš esmės jaunimo ir vaikų stovyklos skiriasi. Vaikų stovykla, skirta vaikams nuo aštuonerių iki dvylikos metų, gyvuoja daugiau nei du dešimtmečius. Tai taip pat yra savanorių ugdymo stovykla, nes joje jaunuoliai, nuo keturiolikos metų, savanoriauja. Daugelis iš jų užaugę šioje vaikų stovykloje, o šiandien yra savanorių gretose. Šioje katalikiškoje stovykloje daug dėmesio skiriame maldai. Kiekvieną dieną su vaikais einame į šv. Mišias. Jose jie skaito, gieda, patarnauja, taip įsitraukia į visą procesą. Taip pat turime tris teminių veiklų blokus, kiekvienam stovyklautojui pagal poreikius. Stovykloje dažniausiai vyksta talentų vakaras, orientaciniai žaidimai. Yra daug tradicinių veiklų tarp programos dalių: kartu valgome, leidžiame laisvą laiką, turime paštą, kurį daliname per naktipiečius, kakavos dainą, kuri visada dainuojama naktipiečių metu. Dar vienas iš žavių momentų, jog stovyklos metu vaikai neturi mobiliųjų telefonų. Tą savaitę yra labai svarbu visiems, kaip vienai didelei šeimai, leisti laiką kartu. Paskutinę stovyklos dieną vyksta šv. Mišios, kuriose dalyvauja stovyklautojai bei jų pasiimti atvykę tėvai.“
Pasirodo, jog dalis jaunimo stovyklos laiko sutapo su Žolinės atlaidais Pivašiūnuose, kur jaunuoliai prisideda prie jų sklandaus organizavimo savanoriaudami. „Rugpjūčio viduryje Pivašiūnuose vyko stovykla jaunuoliams. Pivašiūnai – Kaišiadorių vyskupijos šventovė, kur aštuonias dienas vyksta Didieji Žolinės atlaidai. Stovyklos pabaiga sutampa su šių atlaidų pradžia. Pirmas tris dienas kartu su jaunuoliais gyvenome stovyklos ritmu. Daug dėmesio skyrėme asmeniniam tobulėjimui – turėjome diskusijų grupeles, mokymus, kū­rybines dirbtuves, maldos laiką. Ketvirtąją dieną, rugpjūčio 13-osios vakarą, ėjome Šviesos kelią. Paskutiniąsias dvi stovyklos dienas savanoriavome Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Žolinės) atlaiduo­se. Kitą dieną buvo vyskupijos Jaunimo vakaras, kuriuo yra atidaromi atlaidai. Tądien turėjome visai unikalų dalyką – jaunimo procesiją. Tai yra unikali, graži tradicija. Rugpjūčio 15-ąją dieną mes pasitikome piligrimus, atvykusius į Pivašiūnus, savanoriavone įvairiose tarnystėse“, – apie jaunimo stovyklos veiklas bei jaunuolių indėlį, organizuojant Pivašiūnų atlaidus, pasakoja pašnekovė.

Autoritetai
Paklausus apie autoritetų svarbą gyvenime, Rimantė Jagelavičiūtė sako, jog jie jai yra svarbūs bei vaidina didelį vaidmenį: „Į autoritetų klausimą galima pažiūrėti dvejopai. Šį kartą, atsakymui į klausimą, pasirinksiu išvardinti tuos žmones, kurie man asmeniškai yra brangūs bei vienaip ar kitaip prisidėję prie to, kur aš dabar esu. Mano studijų pasirinkimą nulėmė ir nuolatos mane žavėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Augutė Liutkevičienė bei auklėtoja Teresė Einorienė. Šios dvi mokytojos mokė ne tik dalyko disciplinos, bet įdiegė ir meilę gyvenimui. Dėstytojai, negailėdami laiko ir jėgų, prisidėjo prie mano akademinės kelionės. Autoritetai man ir kolegos iš KVJC, LJPC centrų. Man atrodo, kad tokie žmonės yra labai svarbūs ir reikalingi kiekvienam, nes jie mus moko, įkvepia meilės gyvenimui.“