Legendinė daina „Laisvė“ ir elektrėniškiai

Grupės „Antikvaras“ atstovai. Iš dešinės: Eurika Masytė, Saulius Skaudickas, Kazbaras (būgnai), Rimas Maurušaitis (vadybininkas) ir Dobilas Bajerkevičius.

Virginija Jacinavičiūtė

Yra dainų, kurios tampa ne tik muzika, bet ir laikmečio ženklu. Daina „Laisvė“ – viena iš jų. Ji skambėjo tada, kai Lietuva stovėjo ant istorinio lūžio slenksčio, ir tapo dvasiniu himnu tūkstan­čiams žmonių. Vieni šios dainos bendraautorių – Elektrėnuose augę Dobilas Bajerkevičius ir Deivis Bičkus, kurių muzikinis kelias prasidėjo mokyklos kapeloje, o nuvedė iki pilnų Vilniaus sporto rūmų ir dešimttūkstantinės minios, dainuojančios „Laisvę“ ­atmintinai.

Pirmieji muzikiniai žingsniai
Dobilas Bajerkevičius – Elek­trėnų pirmosios vidurinės mokyk­los pirmosios laidos mokinys. 1975-aisiais jo pradinių klasių moky­toja buvo Ramutė Liepinienė, o vy­resnėse klasės auklėtoja buvo Ona Baleišytė. Apie savo mokytojas Dobilas nedaugžodžiauja, sako, kad jos buvo puikios. Pašnekovas – ilgametės matematikos mokytojos Virginijos Bajerkevičienės sūnus. Moky­toja Elektrėnų mokykloje dirbo nuo pat jos įkūrimo, pradžioje dėstė vakarinės mokyklos mokiniams, o „Ąžuolyno“ vidurinėje matematikos mokė iki garbaus ­amžiaus.
Muzika D. Bajerkevičiaus gyvenime atsirado dar vaikystėje. Dobilas lankė Elektrėnų muzikos mokyklą, kur mokėsi groti smuiku pas mokytoją Virginiją Bakutienę. Tuo pat metu jo draugas Deivis Bičkus mokėsi groti akordeonu pas Laimą Kesminaitę-Stakeliūnienę.
Nors pats Dobilas svajojo apie pianiną, instrumento šeima nepirko, todėl antrą instrumentą jis pasirinko akordeoną. Su meno mokykla dalyvaudavo įvairiuose konkursuose.

Kapelos ir muzikos klubas
Mokykloje Dobilas pradėjo ­gro­ti mokyklos kapeloje, į kurią pakvie­tė ir vadovavo mokyklos ­muzikos ­mokytojai Algirdas Ustila bei ­Alvydas Blinstrubas. Tai buvo pirmoji ­tikra scena, kurioje jis pajuto, ką reiškia groti ne sau.

Su kapela dalyvaudavo įvairiuose mokyklos renginiuose – buvo pa­ruoštas dainų popuri, tarsi univer­salus repertuaras, tinkantis bet kokiai ­progai.
Vėliau jis buvo pakviestas koncertuoti ir tuo metu labai populia­rioje kapeloje „Galvė“, kuriai vadovavo Jurgis Gaižauskas. Dalyvavimas šiame kolektyve reiškė nuolatinius pasirodymus – grodavai visuose ­rajono kampeliuose, scena tapo kasdienybe.
Vyresnėse klasėse Dobilas kartu su Deiviu Bičkumi, Ovidijum Galiausku, Antanu Mikalausku Elek­trėnų pirmojoje vidurinėje mokykloje įkūrė muzikos klubą. Sako, kad idėjų sėmėsi iš vyresnio brolio Gintaro. Tai buvo mėgėjų kolektyvas, kuris realiai konkuravo su Elektrėnų kultūros centru. Vieni muzikavo, kiti rūpinosi techniniais klausimais, ­apšvietimu, aparatūra. Baigus mo­kyklą, 1986 m., klubo veiklą perėmė Darius Ramanauskas, Aušrius Plerpa, Žilvinas Pūras ir kiti.

Studijos Kaune ir naujas muzikinis etapas
Studijuoti ekonomikos jis išvyko į Kauno politechnikos institutą (KPI, dabar Kauno technologijos universitetas). Muzikinė veikla nesustojo: jis koncertavo su Kauno technologijos universiteto tautinio meno ansambliu „Nemunas“.
Dar labiau traukė repeticijos KPI bendrabutyje, kur muzikuodavo grupė „Antikvaras“. Tai buvo visai kitokia muzika – popsas su roko priemaišomis, eksperimentinė, ieškanti. Prasidėjo tuo metu pažangūs bandymai muziką programuoti kompiuteriu – čia itin svarbus buvo Deivio Bičkaus, kaip kompiuterių specialisto, vaidmuo.

Sąlygos kūrybai buvo sudėtingos: trūko lėšų, technikos, instrumentų. „Antikvaras“ buvo labiau studijinė, o ne koncertinė grupė.

Grįžimas iš kariuomenės ir „Laisvė“
1989 metais, grįžęs iš ka­riuo­menės, Dobilas vėl aktyviai įsi­trau­kė į „Antikvaro“ veiklą. Jis grojo akustine gitara, aranžavo ir kū­rė dainas. Pašnekovas sukūrė muziką ir žodžius dainai „Vienas minio­je“, ku­rios idėją, sako, susapnavęs.
Tais metais prie kolektyvo prisijungė garsioji dainos „Lais­vė“ atlikėja Eurika Masytė.
Ji atsinešė poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraščio žodžius ir melodijos gaires. Grupė kartu sudėliojo galutinę muzikinę kompoziciją ir taip gimė legendinė daina. Kuriant muziką buvo svarbu sužadinti emociją, per muziką pabrėžti žodžius. Tuo metu įrašyti dainą buvo itin sudėtinga: modernias galimybes turėjo tik LRT, o studijose viskas buvo daroma pagal to meto technines galimybes – kiekvienas instrumentas įrašomas atskirai. Finansavimo nebuvo – viskas vyko grupės narių ir vadybininko Rimo Maurušaičio sąskaita. Bet kaip sako Dobilas, grupės nariai buvo labai kūrybingi ir rasdavo galimybių dainas įrašyti kokybiškai. Sako, kad tuo metu vyravo šokių dainos, o „Antikvaro“ dainose buvo daug muzikalumo, instrumentų, profesionalių kompozicijų.
Grupę sudarė Saulius Skaudickas (bosinė, elektrinė gitara, programavimas), Deivis Bičkus (klavišiniai instrumentai, programavimas), ­Dobilas Bajerkevičius (akustinė ­gitara, smuikas, klavišiniai instrumentai), Valdas Aroneckas (elektri­nė gitara), Robertas Gabdankas (elektrinė ­gitara), Gintaras Reklaitis (mušamieji instrumentai, pro­gramavimas), vokalistė Eurika Masytė. Įvairiais laikotarpiais grojo ir kiti ­muzikantai.
Muzika buvo įrašinėjama Kauno senamiestyje, po biblioteka esančioje MA studijoje. Grupė išbandė ­daugybę naujų instrumentų ir technikos naujovių. Garso režisierius buvo Giedrius Litvinas.

Kelias į viršūnę be radijo
1990 metais Lietuvoje dar tik kūrėsi komercinės radijo stotys. Muzikinė sėkmė buvo įmanoma tik per LRT radijo dainų dešimtuką. „Jei tavęs nėra dešimtuke – tavęs nėra niekur“, – sako Dobilas.
Daina „Laisvė“ 1990 m. Radijo dainų dešimtuke pasiekė pirmąją vietą. Norėdami balsuoti, žmonės pirkdavo atvirukus, rašydavo dainos pavadinimą ir siųsdavo į LRT. Do­bilas pasakoja, kad didelę įtaką sėkmei pradžioje turėjo studentai. Dešimtuko laidas vakarais vesdavo populiari muzikos žurnalistė (vardas archyvuose neišlikęs). Visi, patekę į dešimtuką, kartą per metus pasirodydavo finaliniame koncerte Vilniaus sporto rūmuose. Dobilas prisimena, koks ypatingas jausmas buvo, kai tūkstantinė minia atmintinai dainavo „Laisvę“.
1991 m. sausį grupė ruošėsi koncertuoti Vilniaus sporto rūmuose. Turėjo vykti K. Šiaulio organizuo­tas koncertas-konkursas „Jaunimo estrada“. Grupė atvyko iš Kauno ir buvo apgyvendinta viešbutyje Gedimino prospekte. Muzikantai matė degančius laužus, girdėjo šūvius, matė minią, kuriai kunigas suteikė bendrąjį nuodėmių atleidimą. Sausio 13-ąją stovėjo kartu su kitais apjuosęs ­Seimą. Sako, tą dieną buvo aišku – „kad ir kas būtų, mes čia ­liksim“.
D. Bajerkevičius pasakoja, kad grupė „Antikvaras“ populiariausia buvo tuo metu, kai soliste buvo E. Masytė ir iki jos. Kai Eurika perėjo į Kęstučio Lušo suburtą grupę „Gulago univermagas“, „Antikvaro“ solis­tės keistėsi, o grupės veikla ėmė blėsti.

Gyvenimo filosofija ir palikimas
Dobilas neabejoja, kad „Laisvė“ tapo tautos himnu, nes tam buvo palankios istorinės aplinkybės – žmonės troško išsivaduoti iš Sovie­tų Sąjungos, būti laisvi.
Grupė „Antikvaras“ jam niekada nebuvo verslas – tai buvo saviraiška. Bet prieš daugiau nei 20 metų jis padėjo instrumentus į šalį ir nebe­groja. Jo gyvenimo filosofija paprasta: į sceną reikia lipti tik tada, kai turi ką pasakyti. Jei išsikvėpei – neverta.
Grupės „Antikvaras“ dainų ga­lima klausytis platformoje pakartot.lt, kur publikuoti keturi albumai. „YouTube“ platformoje grupės įrašų nedaug. „Anuomet filmavimas buvo didelė prabanga“, – sako D. ­Bajerkevičius.

Asmeninio albumo nuotr.