Už minėjimo dalyvių nugarų – renginio metu demonstruoto mėgėjiško dokumentinio filmo
„Žmogus po mėlynu mėliu“ fragmentas
Elektrėnų krašto muziejuje kovo 27 d. literatų klubas „Strėva“ organizavo buvusio klubo nario, poeto, prozininko, septyniolikos knygų autoriaus, Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus įkūrėjo, nusipelniusio mokytojo, Pirmosios Elektrėnų vidurinės mokyklos ilgamečio direktoriaus Vytauto Mizero 95 gimimo metinių paminėjimą. Renginyje dalyvavusi V. Mizero dukra, taip pat lituanistė, Aurelija Stankevičienė dėkojo Elektrėnų krašto muziejaus, kilusio iš Literatūros ir meno muziejaus, direktoriui Tomui Petrauskui už kamerinėje muziejaus aplinkoje sukurtą gražų renginį. Toks gimtadienio paminėjimas jubiliatui tikrai patiktų. Vytautas dabar džiaugtųsi šešiais anūkais, keturiais proanūkiais ir neseniai gimusia proproanūke Liucija. Dukra subtiliai atsiprašė elektrėniškių už tėvelio gal kada padarytas klaidas pateisindama jį, primindama, kad visi mes žmonės. Muziejaus erdvė įkūrėjo gimtadieniui papuošta buvo Ipolito Užkurnio, kurio šiais metais minimas šimtmetis ir su kuriuo draugiški ryšiai siejo rašytoją, skulptūrų eksponatų išdėstymu ant naujų pakylų. Renginį muzikiniais kūriniais paįvairino smuikininkės Rima Gritienė ir Jurgita Kujalytė.
Kadangi mūsų projektas pavadintas „Mokyklų pėdsakais: nuo spaudos draudimo laikų iki šių dienų“, skaitytojams siūlome paskaityti 1990 metais išleistą Vytauto Mizero grožinės literatūros kūrinį „Laiškas tėvams ir mokytojams“.
Tėvams: Jūsų laimė… vaikai, kol auga iš meilės
Jeigu ankstų rytą namus nušvies laimingas gimdyvės šypsnys ir skardus balsas praneš apie naujo žmogaus atėjimą, nesigėdinkite savo džiaugsmo ašarų. Tiktai neskubėkite su šilko vystyklais. Nuprauskite naujagimį drungnu lietaus vandeniu, per naktį lašėjusiu nuo gimtosios trobos stogo, paskui atverkite senelės dovanotą kraitinę skrynią, suraskite gabalą lininės drobės ir stiprokai suvystykite. Tegul jis iš karto pajunta mūsų gyvenimo šiurkštumą, bet užmiega ramus. Lai pirmasis kūdikio sapno reginys … – rankos, vysčiusios linine drobe, išlieka visam gyvenimui…
Kai antras riksmas pažadins nuvargusią motiną, teneskuba ji duoti krūtį, reikia, kad vaikelis praalktų, kantriai palauktų ir dar labiau pasiilgtų mamos: valgys neraginamas, nesiskųsdamas, o pasisotinęs jaus maitintojai dėkingumą. … Šitaip jis išmoks atskirti dieną nuo nakties, rytą nuo vakaro. Suradęs gyvybės šaltinį, pajus ir duonelės skonį savo burnoje. Ims bręsti jo Kantrybė ir Valia… – geriausios kiekvieno žmogaus seserys.
Ateis laikas, kai vaiko burnoje nebesutilps žodžiai. Jis be paliovos klausinės ir veršis pro duris. Nelaikykite jo. Eikite kartu į laukus. Tegul smalsuolis išvysta pats laukų gražumą, medžių didybę, savo ausimis išgirsta vėjo skundą, gegutės aimaną, vyturio giesmę dangaus mėlynėje… – gamta apdovanos jį brangiausiomis dovanomis. Ir tepriima jas pats. Jūs tik padėkite viską suprasti. Patarkime naujam visų turtų vadovui, ką reikia daryti, kad užtektų gamtos dovanų visiems, kurie ateis į gražuolę Žemę po mūsų…
Su motinos pieno saldybe, pirmuoju kalbos medum, savarankišku žingsniu per trobos slenkstį, su laukų ir pievų žaluma, medžių paslaptinga šneka, upelių gurgesiu, paukščių čiulbesiu, senelių pasakomis ir dainoms, tėvelio darbo pamokomis auga vaiko sieloje jausmas, kuriam Jis ieško vardo… Jau laikas pasakyti, kad jo širdyje nesutelpa brangus žodis LIETUVA…
Ne už kalnų ir septintasis ruduo. Metas vaiką ruošti į mokyklą. Ką įdėsite sūnaus ar dukros širdin, tėveliai, išleisdami iš namų? Gimtųjų namų ilgesį, su žmonėmis gražų elgesį, viskam, kas gyva, gailestį, didelį ryžtą gera daryti kitiems, norą daug sužinoti, pažinti ir suprasti… – tokį dvasinį kraitį atsineš Jūsų vaikas į klasę… Ir kasdien jį ginkite nuo melo, klastos, pasipūtimo ir tinginio, nuo abejingumo ligų, kurios tyko pakeliais iš namų ir atgal. Dabar jau stokite šalia mokytojo! Paduokite vienas kitam rankas.
Mokytojams: jei Tavo žodžiai… – širdies kraujo lašai, dalink juos tik vaikams
Gelsta klevo lapas… Mokyklinis varpelis jau šaukia vaikus į Mokslo šventę. Mokytojau, ar pilna Tavo širdis gerumo? Ar pasiruošei malšinti troškulį pažinimo vandeniu? Taip. Tikiu Tavo sąžine, nes Tu Mokytojas. Ir gerai žinau, kad visą mielą vasarą nekantriai laukei pirmųjų pamokų… Tavo pirmoji pamoka… – Gerumo sėjos šventė! Susės trys dešimtys vaikų į mokyklinius suolus, tiek pat porų smalsių akių įsmigs pačion širdin, o Tu su virpuliu pradėsi:
– Ankstų rytą mama jus išleido abu su tėveliu į didelį darbą: kieta tėvo sauja beria juodon dirvon rugių grūdus, tavo liauni pirštai baltame lauke greitai rašys žodžius: MAMA, TĖVYNĖ, ŽEMĖ…
Kalbėdamas su mokiniais, Tu, Mokytojau, dar labiau pajusi, kad… – Žmogaus siela, kaip Žemė … – ilgisi grūdų.
Antroji – Ąžuolo sodinimas.
Išeisite visa klasė būreliu į pamiškę, pasirinksite jaunutį ąžuolėlį, atsargiai iškasite ir parnešite prie mokyklos. Pradėsite sodinti ąžuolų giraitę prieš langus atokaitoje…
Kai sustosite ratu, atsiminkite didžiojo gamtininko Tado Ivanausko žodžius: „Pasodinkite po vieną medelį, ir mūsų tėvynė taps žydinčiu sodu…“. Iškasę tinkamą duobę, vieni laikykite sodinuką už kamieno tiesiai, kiti berkite ant šaknų juodžemį, pririškite ąžuolėlį ir palaistykite vandeniu… – visų rankos tą valandą liesis prie švento darbo, o jūsų kojos suaugs su ąžuolo šaknimis… Mokytojau, mūsų kraštui reikia ąžuolų….
Trečioji…– Gimtosios kalbos pamoka. Tai gražiausia, bet sunkiausia valanda…
Mintyse Tu šaukiesi Mažvydą…– „Imkite mane ir skaitykit!…“, Daukšą…– „ Kalba…– meilės ryšys, vienybės motina…“, prisiminsi daug lietuviškos kalbos gynėjų ir didvyrių, kol prieš akis nuvilnys Lietuvos laukai ir miškai, sublizgės ežerai ir upės, bet juk tai Tavo ašaros ir Tu savo mokiniams padeklamuosi J. Degutytės žodžius: „Iš duonos kvapo ir miškų giesmės kalba gimtoji lūposna įdėta…“. Tą pamoką su savo mokiniais iš keturių raidžių ir dviejų skiemenų sudėsite žodį MA-MA ir ilgai visi klausysite, kaip nuostabiai tas žodis skamba klasėje ir kiekvieno sieloje…
Tas darnus vaikų širdžių aidesys tegul skamba paskutinę pamoką dainele apie mokyklą:
Jau Rugsėjis!
Dingu dingu!
Varpeliu…
Tuo stebuklingu!…
Rugsėjo pirmoji…– šviesiausia mokytojo diena. Tačiau šventės aidai pamažu tyla, šviesios spalvos gęsta kartu su auksiniais klevų lapais. Šiurkšti kasdienybė ima rodyti savo teises. Su darbais ir gyvenimiškais rūpesčiais į klasę ateina ir tamsesnių dienų. Gali užslinkti ir juodesnis debesėlis… Gali. O tada jau svarbiausia, kad neužgestų gerumo šviesa klasėje, kiekvieną Jūsų žodį, žingsnį ir darbą lydėtų mokslo žinių ir dvasinio grožio atkaklus siekimas… Juk Mokytojo palikimas – laiko testamentas.
Būk geras, vaikeli. Lenkiuosi tėvų ir mokytojų pasišventimui
Į mokyklą mane priėmė šešerių metų: augau kaimynystėje ir mokėjau skaityti. Bet pirmosios dienos buvo nesėkmingos: kai „Sakalėlį“ sutepiau bulviniu blynu, eidamas namo verkiau už savo jaunumą senio pavadintas blusele, raudojau koridoriaus kampe, bet, kai apvirto Liškiavos piliakalnis, jau visai mirtinai išsigandau ir kitus išgąsdinau.
Mūsų mokytojas buvo toks geras, kad už savo pinigus nusamdė autobusą ir atvežė visus į Liškiavą. Tą dieną daugumai vaikų viskas buvo kaip sapne: ir autobusas, ir pokalbis telefonu su kitos mokyklos vaikais, o ką jau kalbėti apie šventųjų vienuolių kaulus bažnyčios požemiuose…Suvalgę pas Ickę po saldžią bandelę, atėjome prie piliakalnio. Pamiršome ir savo geradarį mokytoją, aplenkdami vienas kitą, kabinomės į kalną. Jis užlipo paskutinis, sustatė mus šalia pilies likučių (beje, šiandien ir tų nebėra) ir ėmė pasakoti: apie garsią pilies praeitį, drąsius jos gynėjus, priešų gausybę, kuri čia plaukiodavo Nemunu, atklysdavo iš gudų miškų, o paskui… Paskui griuvėsiuose parodė urvą, kuris, sako, senų senovėje po žeme panemuniais ėjęs net į Merkinės pilį. Juo buvo galima slaptai sulaukti paspirties iš visos Lietuvos arba, nelaimei ištikus, pasitraukti be jokių pėdsakų… Aš taip susidomėjau tuo slaptu urvu, kad visai negirdėjau, kada mokytojas su mokiniais nulipo žemyn. Dairausi, žvalgausi, net bandžiau lįsti tuo urvu gilyn, bet jis buvo užgriuvęs. Pagaliau susigriebiau per ilgai užtrukęs. Puoliau pakalnyn strimgalviais, norėjau juos pavyti… Ir tada piliakalnis apvirto!!! Atsipeikėjęs pirmiausiai pamačiau nusigandusias mokytojo akis. Žmogus baltu chalatu čiupinėjo man galvą, kaklą, pečius. Laukiau, kada mane visi pradės barti, net mušti, bet ir vaikai, ir mokytojai tylėjo? Ir niekas nesijuokė… Norėjau keltis, bet piliakalnis dar kartą virto…
Dabar, kada tenka važiuoti pro Liškiavą, visada pasižiūriu, ar nėra ant piliakalnio vaikų. Širdis sušyla…– aukščiausias to krašto kalnų stovi prie Nemuno kaip stovėjęs ir saugo mūsų senelių praeitį.
Būk geras, vaikeli
Rudenėjo. Padejuodami ir apsidairydami žmonės baigė valyti laukus, ruošėsi sėti rugius. Vieni laukuose kartojo pūdymus, kiti kluonuose bloškė rugiams sėklą, o mūsų troboje vyko didžiausias subruzdimas: meistras Kazlauskas dirbo lovą ir skrynelę, o teta su vyresniąja sesute siuvo drabužius. Nuspręsta mane išleisti į gimnaziją kaip tikrą kavalierių: kelnės bus su diržu, švarkas turės „giską“, marškiniai kaklaraiščiui pasirišti apykaklę, ir niekas net pagalvoti nepagalvojo, kad persiūta iš brolio išaugtinių… – karas, kur begausi medžiagos, o gimnazistas turi gerai atrodyti. Iš mūsų kaimo tik dviese žadėjome stoti į gimnaziją ir dėl to reikėjo džiaugtis, bet kažkoks kirminas įsimetė širdin, ir ėda, griaužia…Gal viskas būtų kitaip, jei ne motinos liūdnas veidas ir jos pirštai…– kai pažiūrinėja mano siuvinius, jie virpa, arba glamžo be jokio reikalo savo prijuostės kampą… Naktį kelis kartus nubudau. Atrodo, kad sapnavau savo mokytoją… Jis man atnešė aritmetikos vadovėlį… Žadėjo dar sąsiuvinį duoti… Paskui su Jonuku miške ganėme gyvulius, rinkome uogas, pasiklydome valdiškame miške, o tenai užklupo eigulys…
Apakintas aštraus spindulio, pradėjau trinti akis ir prie lovos galo pamačiau mamą.
– Kelkis, vaikeli,– pasakė tik puse lūpų.– Kol susiruošim, pavalgysim…– nusisuko ir išėjo. <….> Kieme, prie vežimo, kuriame iš anksto įdėta maišas bulvių, pora ryšulių su patalyne, dabar įkėlėme skrynelę su visokiom gėrybėm ir knygom, susirinko ne tik savi, bet ir keli kaimynai. Vieni patarė, kiti gailėjo, o aš rangiausi ant šiaudų maišo šalia tėvo ir jaučiau, kaip karštos replaitės žnaibo gerklę ir pro ašaras beveik nematau, kas kieme…
– Būk geras, vaikeli… Dievulio nepamiršk…– paskutiniai motinos žodžiai išlydi mane iš namų, ir vežimas pajuda. Jau už nugaros girdžiu brolio, seserų paskutinius žodžius, ir mes riedame keliuku per mūsų žemės lopinį….
Vytautas Mizeras.
„Laiškas tėvams ir mokytojams“. Vilnius „Periodika“, 1990.
Spausdiname sutrumpintai
Asmeninės archyvo ir redakcijos nuotr.