Kūno kultūros mokytoja Stanislava Šarakojytė – imponuojantis pavyzdys jauniems

Stanislava Šarakojytė sako, kad ilgaamžiškumo paslaptis – buvimas tarp jaunų žmonių

Deimantė Jančiūnaitė

Sausiui persiritus į antrą pusę elektrėniškė buvusi kūno kultūros mokytoja Stanislava­ Šarakojytė atšventė 94-ąjį gim­tadienį. Bet tai – tik skaičius. Stanislava kasdien rytą prade­da­ mankšta, aktyviai dalyvau­ja­­ visuomeninėje veikloje – Elek­trėnų krašto neįgaliųjų sąjun­goje, draugijoje „Mes esame“­ bei bendrijoje „Bočiai“. Elek­­trėnuose nuo 1961-ųjų metų gy­ve­nanti moteris, išugdžiusi ne vieną jaunųjų elektrėniškių kartą, pasakoja, jog dažnai gatvėje išgirsta pasisveikinimą „laba diena, mokytoja“, o paklausus, kokia yra ilgaamžiškumo paslaptis – nedvejodama atsako, jog reikia rūpintis ir kūnu, ir siela.

Pirmosios pamokos krikštas
Įsitaisiusios Stanislavos Šara­kojytės svetainėje, kurioje sekcijos lentynos lūžta nuo knygų, o jos viršuje puikuojasi dešimt Prezidento taurių, pradedame pokalbį. „Atrodo, čia buvau vaikas, čia panelė, vėliau suaugusi moteris. Gyvenimas taip ėmė ir prabėgo“, – sentimentalia nata pokalbį pradeda mokytoja pabrėždama, kad anksčiau laikas kitaip ir ėjo. Paklausus, koks pats pirmas prisiminimas iškyla, prisiminus net 50 pedagoginės veiklos metų, S. Šarakojytė nedvejodama atsako, jog tai pirmoji pamoka. Ji svarbi ir esminė bei labiausiai įsirėžusi atmintin. Sakoma, kad tikruoju mokytoju gimstama, o ne tampama, todėl šiuo atveju apie pirmosios pamokos įspūdžius reikia papasakoti ir tai įamžinti pirmiau nei vaikystės prisiminimus… Koks buvo tas mokytojos krikštas? Pašnekovė apie pirmąją pamoką pasakoja taip, lyg ji būtų buvusi vakar. Pokario metas – 1952-ieji, S. Šarakojytė baigusi Kriūkų progimnaziją (Šakių raj.), įstojo į Kauno kūno kultūros institutą. Ten mokydamasi neakivaizdiniu būdu, savo mokytojos kelią pradeda netoli gimtinės esančio­je Lukšių vidurinėje mokykloje. Čia paliktas ir pirmasis pamokos įspaudas. Pašnekovė su šypsena pasakoja, kad būta jaudulio, kadangi nuo jaunystės sau kėlė didelius lūkesčius. „Jauna mokytojukė buvau – vaikai aukštesni už mane. Išvedžiau juos į stadioną, esantį prie pat mokyklos. Mokiniai išsirikiavo, pasisveikinom. Pradėjau vesti pamoką, stengdamasi remtis manųjų mokytojų patirtimi. Parodžiau visus pratimus. Įdomu, kad nors jaudinausi, tą pamoką puikiai prisimenu, gal dėl to, kad atrodė, jog laikas sustojo, o pamoka vis tęsiasi ir pertraukos metas vis neateina“, – pasakojimą apie mokytojavimo debiutą pradeda pašnekovė. Ore tvyrantį jaudulį didino ir per mokyklos langus stebinčių kitų mokytojų akys – visiems buvo smalsu, kaipgi seksis naujai mokytojai… Kaip šiandien, S. Šarakojytė prisimena, kai po tos pamokos parskubėjo į mokytojų kambarį, prisėdo, pasirėmė rankomis galvą ir pasakė: „Viskas, aš daugiau nemokytojausiu“. Tačiau tai buvo tik trumpa silpnumo akimirka, kadangi pašnekovės žodžiais tariant – gyvenime kaip ir sporte – reikia užsispyrimo bei atkaklumo. Nepasiduoti kvietė ir padrąsinantys Lukšių vidurinės mokyklos direktoriaus, S. Šarakojytės prisiminimuose išlikusio kaip solidaus ir nuostabaus žmogaus, Balio Eišvydžio žodžiai: „Vaikeli, tu dar ne tokių sunkumų patirsi gyvenime, nereikia taip išgyventi. Pamatysi, būsi gera pedagogė. Nenusimink ir drąsiai eik pirmyn“. Direktoriaus žodžiai išsipildė su kaupu – per 50 pedagoginės veiklos metų S. Šarakojytė užsitarnavo tikros­ pedagogės vardą, pelnė įvairių įvertinimų ir užkariavo mokslei­vių širdis.

Tvirtai žinojo – užaugusi dirbs mokytoja
O kaip pašnekovė sugalvojo tapti mokytoja? Vieno ir teisingo atsakymo nėra – gyvenimo sprendimus lemia ne tik asmeninės savybės, bet ir autoritetai, sutikti žmonės. Stanislava Šarakojytė 1932 m. gimė Šventežerio valsčiuje (dab. Šventežeris – miestelis Lazdijų rajono savivaldybėje), augo su seserimis Danute ir Valentina bei broliu Vaclovu. Tėvams Albinai ir Juozui nusprendus persikelti į Šakių rajone esančius Kriūkus, čia ir gimsta pašnekovės noras savo gyvenimą sieti su pedagogine veikla. S. Šarakojytė Kriūkuose lanko vidurinę mokyklą, įsikūrusią Sviatošino (Kriūkų) dvaro rūmuose bei apsuptą Nemuno krantų. Pašnekovė prisimena, kad šioje mokykloje mokytojavo aukštos kvalifikacijos, au­toritetingi, visuomet pasitempę mokytojai – dauguma iš jų dėl Antrojo pasaulinio karo negandų iš didžiųjų Lietuvos miestų traukėsi į r­egionus mokytojauti. Žiūrėdama iš šios dienos perspektyvos bei pati turėdama sukauptą ilgametę pedagoginę patirtį, Stanislava pabrėžia, kad tuometiniai mokytojai mokėjo itin gerai dirbti su mokiniais, ne vienas iš jų buvo sektinas pavyz­dys. Šiltai prisimena ir auklėtoją, lietuvių kalbos mokytoją J. Grigą, kuris buvo tikras anų laikų mokytojas. Stanislava pasakoja, jog ankstesnėse klasėse pertraukų me­tu tarp moksleivių buvo populiaru žaidžiant vaizduoti savo svajonių profesiją. Pašnekovė pasiimdavo storą sąsiuvinį (įsivaizduodavo, kad tai klasės dienynas), pasikišdavo jį po pažastimi, užlipdavo ant klasėje esančios pakylos ir pradėdavo vesti pamoką. Stanislava juokdamasi prisimena, kad nuo jaunų dienų žinojo, kad pamoka turi būti ne tik naudinga, bet ir įdomi, todėl vaizduodama mokytoją ji būtinai pa­sakydavo ir kokį nors vaikišką anekdotą.

Studijų metai, persipynę su mokytojavimu Lukšių vidurinėje mokykloje
Aktyvi Kriūkų vidurinės mokyklos moksleivė Stanislava­ nu­sprendė tapti būtent kūno kul­tūros mokytoja. Sako, kad sprendimas buvo savaime suprantamas, kadangi ji savo mokyklai atstovavo ne vienose Šakių rajono mokslei­vių lengvosios atletikos varžybose. Būsimoji pedagogė buvo stip­riausia ir nepralenkiama trijose rungtyse, t. y. šuolio į tolį bei 60 ir 100 metrų bėgimo rungtyse. Grei­tos, vikrios jaunosios sportininkės Stanislavos Šakių rajone niekas iš bendraamžių negalėjo aplenkti, rezultatai buvo puikūs. Taip sportas tapo pašnekovės mėgstamiausia disciplina, nebuvo nė menkiausios abejonės dėl profesijos pasirinkimo. Stanislava, mokyklą­ baigusi 1952 m., įstoja į Kauno­ kūno kultūros institutą. Pokaris – sudėtingas laikotarpis, todėl mokosi neakivaizdiniu būdu. Besimokydama pradeda dirbti kūno kultūros mokytoja nuo Kriūkų apie 25 kilometrus nutolusioje Lukšių vidurinėje mokykloje. Būtent joje S. Šarakojytė vedė pirmąją savo pamoką. Po įsimintino pedagoginio darbo krikšto, pašnekovė grei­tai priprato prie mokytojos darbo kasdienybės – mokytojų kolektyvas šiltai priėmė, o su vaikais grei­tai atrado bendrą kalbą bei ryšį. Šioje Lukšių vidurinėje mokykloje buvo ir pirmasis sėkmingas mokytojos S. Šarakojytės debiutas treniruojant moksleivių krepšinio komandą. Direktorius B. Eišvydis surinko komandą, atvedė ją pas jaunąją mokytoją Stanislavą ir pasakė: „Dabar jūs mokytojos rankose. Aš laiminu, kad jums sektųsi ir visose varžybose laimėtumėte“. Nuoširdus palinkėjimas išsipildė – Stanislavos treniruojami moksleiviai rajoninėse krepšinio varžybose užėmė pirmąją vietą. Kokia sėkmės paslaptis? Kasdienis darbas bei disciplina – per kiekvieną pertrauką visi komandos nariai lėkdavo žaisti krepšinio. Mokytoja treniravo jaunuolius, neskaičiavo darbo valandų – darbas patiko, jautėsi save išpildanti, o moksleivių pasiektos pergalės atpirkdavo visas įdėtas pastangas.
Minėtąjį Lukšių mokyklos direktorių B. Eišvydį Stanislava prisimena kaip itin išradingą bei inovatyvų – jis pirmas sugalvojo kabinetinę sistemą mokyklose. Juk anksčiau – mokiniai turėdavo savo klases, į kurias vesti pamokų atei­davo skirtingų disciplinų mokytojai. Pedagogams sunkumų keldavo nuolatinis mokymosi priemonių nešiojimas iš klasės į klasę, todėl ir buvo nuspręsta įvesti kabinetinį pamokų organizavimo principą. Ši geroji praktika greitai išplito ir po aplinkinius rajonus – Stanislava prisimena ne vieną kitų mokyklų vadovų apsilankymą Lukšių vidurinėje mokykloje, kurioje ne mokytojai, o mokiniai su portfeliais vaikščiodavo į dalykų kabinetus, norint pasisemti gerosios praktikos. Prie pedagoginio darbo reikėjo derinti ir intensyvias neakivaizdines sportinių žaidimų profilio studijas Kauno kūno kultūros institute. Dieninių studijų studentai turėdavo semestrą viską išmokti, įsisavinti bei atsiskaityti. O Stanislava su studijų draugais – vieną mėnesį. Būtent šios studijų atkarpos būdavo pačios intensyviausios bei reikalaujančios daugiausia energijos ir ištvermės. Po jų nėra kada atsigauti – reikia skubė­ti dirbti. „Po intensyvaus studijų mėnesio, parvažiuodavau kamuo­jama didžiulio nuovargio, lyg atidavusi visas jėgas. Grįždavau mokytojauti į Lukšius, semestras vėl prabėga, skubu į Kauną – mokytis. Taip ir prabėgo tie ketveri studijų metai, pareikalavę daug jėgų bei sveikatos. Įdėtos pastangos atsipirko – sėkmingai baigiau studijas“, – prisiminimais apie intensyvius mokslus Kauno kūno kultūros institute dalijasi pašnekovė.
Stanislava Lukšių vidurinėje mokykloje pedagogės darbą dirbo šešerius metus. Prisimena, kad jaunas mokytojų būrelis juokais sugalvojo pabandyti parašyti pareiškimus darbui kitose mokyklose – norėjosi naujų iššūkių, naujų pažinčių. Taip susiklostė, jog naujasis darbas buvo Raudonėje (Jurbarko raj.), pačioje renesanso dvasia alsuo­jančioje Raudonės pilyje. Tačiau čia sutikti žmonės bei pati ­mo­kyklos bendruomenė itin skyrėsi nuo Lukšių. Po kelerių metų, 1961-aisiais Stanislava gavo kvietimą iš sesers Da­nutės Šarakojytės-Bar­kauskienės atvykti į statomą bei sparčiai augan­tį miestą – Elektrėnus. Čia prasidėjo naujas ­gyvenimo etapas, padovanojęs tiek profesinio gyvenimo aukštumų, tiek vidinės pilnatvės.

Pirmieji metai Elektrėnuose, reikalavę kūrybiškumo darbe
Pašnekovės pirmieji žingsniai besikuriančiame naujame mieste – Elektrėnuose – reikalavo ir inovatyvumo, ir išradingumo. Pirmoji miesto mokykla, įsikūrusi Draugystės g. Nr. 4, tapo Stanislavos darbo vieta. Vesti kūno kultūros pamokas mokykloje-butuose buvo itin didelis iššūkis. Kol dar būdavo šiltasis metų laikas, Stanislava kū­no kultūros pamokas organizuo­davo lauke. Jei tiksliau, ten, kur dabar yra miesto ligoninė, kadangi tuomet, septinto dešimtmečio pradžioje, ten buvo tik plynas laukas. Pagrindinis pamokų atributas – kamuolys, su kuriuo moksleiviai įnirtingai žaisdavo. Stebint žaidžiančius moksleivius, mokytoją Stanislavą kamavo viena mintis, ką reikės daryti, kai ateis šalčiai? Kaip reiks vesti pamokas? Sprendimas buvo rastas – nupirktas gimnastikos čiužinys. Atvėsus orams, kūno kultūros pamokos persikėlė į vieną iš pirmosios mokyklos patalpų, kur moksleiviai mokėsi gimnastikos subtilybių. Stanislava prisimena, kad kiekvieną pratimą pirmiausia reikėdavo pačiai parodyti, kadangi buvo įvairių tautybių moksleivių ir bendrauti teko ne tik lietuviškai. Mokiniai buvo itin vikrūs ir greitai besimokantys, todėl leng­vai perprato šios sporto šakos įmantrybes – buvo paruošta parodomoji programa, kurios „vyšnia ant torto“ tapo gyvoji piramidė. Tokiomis sąlygomis buvo dirbama­ keletą metų, kol buvo pastatyta ir 1963 metais atidaryta vidurinė mokykla. Stanislava prisimena, kad naujoje mokykloje moksleivių mėgstamiausias sportinis žaidimas buvo krepšinis. Stanislavai, baigusiai Kauno kūno kultūros institute sportinių žaidimų specializaciją, treniruoti moksleivius buvo vienas malonumas. Mokytoja pasakoja, jog dirbant trenerio darbą, yra ypač svarbūs „namų darbai“ – nuolatinis žaidimo situacijų analizavimas, loginis mąstymas, ieškant geriausio būdo, kaip galima žaisti greičiau, rezultatyviau bei pasiekti saldžią pergalę. Šioje mokykloje buvo įsimintinos ir pirmosios abiturientų išleistuvės. Stanislava kartu su mokytoja R. Liepiniene sugalvojo nuotaikingą išleistuvių programos dalį – pasipuošusios to meto mokyklinėmis uniformomis prisistatė, kad jos – moksleivės, atvykusios iš Vievio. Abiturientus pasveikino padeklamuodamos keletą eilėraščių, o savo kalbą baigė sakydamos, kad nori čia mokytis. Moksleiviai buvo nustebę, neatpažino, jog tai jų mylimos mokytojos. Mokyklos kolektyvas taip pat nepažino „moksleivių iš Vievio“ – mokytojas Vytautas Berštas itin stebėjosi, kaip jis sugebėjo nepažinti savo bendradarbių – buvo įtikėjęs, kad jos iš tikrųjų moksleivės iš Vievio.

Sentimentai Elektrėnų pirmajai vidurinei mokyklai (dab. „Ąžuolyno“ progimnazijai)
Pradėjus pokalbį apie darbo metus, praleistus tuometinėje Elektrėnų pirmojoje vidurinėje mokykloje (dab. „Ąžuolyno“ progimnazijai), kuri šiemet mini 50-ties metų sukaktį, mokytoja Stanislava atneša parodyti praėjusių metų švenčių proga dabartinės mokyklos bendruomenės įteiktą simbolinę dovaną. Ilgametė kūno kultūros mokytoja sako, kad glosto širdį, kai kiekvienais metais yra prisimenama mokyklos bendruomenės, nors ir praėjo daug metų, kai yra išėjusi užtarnauto poilsio. Per darbo metus šio­je mokykloje Stanislava sukaupė daug pedagoginės patirties, patyrė daug džiaugsmo bei pasididžiavimo savo mokiniais. „Kai atėjau dirbti į 1-ąją vidurinę mokyklą (dab. „Ąžuolyno“ progimnazija), ten sporto salė buvo dar didesnė – šaltuoju metų laikotarpiu kūno kultūros pamokos vykdavo joje. Kuomet oras būdavo geras, pamokas vesdavau šalia mokyklos esančiame stadione. Juk visai kitaip jautiesi, kai sportuoji gryname ore, atviroje erdvėje. Kai dirbau šioje mokykloje, buvo ypač populiarios estafečių varžybos „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“. Daug metų važiuodavome į rajonines varžybas, ne kartą jas laimėjom. Esame užėmę prizinių vietų ir respublikos mastu. Prisimenu vienais metais respublikiniame ture surinkome tiek pat taškų, kiek ir Raseinių mokyklos komanda. Tąkart teisėjai nusprendė, kad mūsų konkurentai pranašesni – jie buvo pasiruošę savo kūrybos eilėraštį. Dabar pasižiūrėjusi atgal į savo mokytojos kelią matau, kad buvo gerokai daugiau mano treniruojamų moksleivių pergalių nei pralaimėjimų“, – džiaugiasi Stanislava.

Ryšys su auklėtiniais: „Turime būti kaip šeima“
Nenumaldomai artėjo 1986-ųjų­ metų rugsėjo pirmoji, kuo­met turėjo būti atidaryta 3-ioji Elektrėnų vidurinė mokykla, da­bartinė gimnazija „Versmė“. Stanislava priėmė sprendimą – pereiti dirbti į naujai atidaromą mokyklą. Sunkus buvo sprendimas, kadangi jos auklėtiniai 1-oje vidurinėje mokykloje artėjančiais mokslo metais turėjo būti abiturientai, o jų lengvai išleisti mokytis į kitą mokyklą niekas nenorėjo. Kiekvienas auklėtinis turėjo parašyti savo pasirinkimo išeiti mokytis į kitą ugdymo įstaigą motyvaciją. Stanislavos auklėtiniai parašė: „Auklėtoja išeina dirbti į 3-iąją vidurinę mokyklą. Mes eisime ten, kur eis Ji“. Auklėtinių moralinis stuburas davė rezultatų – Elektrėnų 3-ioji vidurinė mokykla tais metais buvo atidaryta pilnu klasių komplektu. Pašnekovė prisimena, jog vieną kartą šios laidos auklėtinių paklausė, kodėl jie ryžosi paskutiniuosius mokslo metus mokytis visai naujoje mokykloje. Jų atsakymas palietė širdį: „Auklėtoja, kas būtų mus globoję, jei ne Jūs. Juk paskutinieji mokslo metai yra ypač svarbūs. Mes be Jūsų būtume pražuvę“. Mokytoja Stanislava sa­ko, kad pagrindinis jos bendravimo su auklėtiniais principas buvo vienybė bei atsakomybė vienas už kitą: „Auklėtiniams visą laiką akcentuodavau, kad mes – viena šei­ma, vienas kumštis. Jei vienas iš mūsų nusižengia, visi kiti turi imtis veiksmų, jog paklydėlis grįžtų į doros vėžes. Toks metodas pasitei­sino – ne kartą auklėtinis yra pasakęs: „Auklėtoja, jei ne Jūs, būčiau nebaigęs mokyklos“. Kiekvieną kartą pasidžiaugiu, kai aplanko, prisimena mano buvę auklėtiniai. Dabar pagalvoju, kad mokytojui yra itin svarbu parodyti ir įtikinti, kad kiekvienas moksleivis yra svarbus. Tikras pedagogas turi mokėti ir išklausyti, ir patarti bei atrasti ryšį su vaiku. Tačiau reikia nepamiršti ir disciplinos – ji turi būti net ir per kūno kultūros pamo­kas“. Mokytoja Stanislava pasakoja, kad savo darbe visada ieškojo geriausių metodinių sprendimų. Vienas iš labiausiai pasiteisinusių – tėvų susirinkimą vesdavo patys auklėtiniai. Dėl priimto sprendimo pakilo moksleivių pažymių vidurkiai, auklėtiniai tapo atsakingesni. Juk patiems reikėdavo pasipasakoti per tėvų susirinkimą, kaip elgiasi pamokų ir pertraukų metu. Stanislavai buvo svarbi ir popamokinė veikla su mokslei­viais. Įsimintiniausi, ko gero, turistiniai žygiai. Apkeliautos visos apylinkės, tačiau vienas labiausiai įstrigusių žygių – aplink Kauno ir Jurbarko kraštus, kai buvo aplankytas Raudondvario dvaras, Kulautuva, Vilkija, Veliuona bei Jurbarkas.
Kūno kultūros mokytojos ­Stanislavos įdirbis ir pasiekimai buvo pastebėti – tai įrodo gauti medaliai, segtuvai su diplomais ir padėkomis. Pedagogei 1995 m. suteikta kūno kultūros vyresniosios mokytojos, o 1996 m. mokytojos metodininkės kvalifikacinės kategorijos. Pedagoginei veiklai skirta pusė amžiaus – 50 metų, per tiek laiko išleista ne viena elektrėniš­kių karta. Įsimintinas įvertinimas – 2009 m. gauta „Aktyviausio metų žmogaus“ Elektrėnų savi­valdybėje nominacija. Dar vienas įspūdingas pasiekimas – Stanislava Pagyvenusių žmonių varžybose yra iškovojusi net dešimt Prezidento taurių. Jas yra įteikę: Algirdas Mykolas Brazauskas, Valdas Adamkus, Rolandas Paksas, Dalia Grybauskaitė.

Ilgaamžiškumo paslaptis
Sausio 21-ąją Stanislava at­šventė 94-ąjį gimtadienį. Svarbiau­sia ryto užduotis – padaryti­ mankš­tą, tik tuomet galima eiti pus­ryčiauti. Mokytoja sako, dažnai gaunanti komplimentų iš buvusių mokinių, jog nesikeičia dešimtmečiais – atrodo taip pat, kaip kadaise. Kokia jaunatviškumo ir ilgaamžiškumo paslaptis? Stanislava neabejoja, kad tam turėjo įtakos ilgametis mokytojos darbas: „Kai daug laiko praleidi su jaunimu, jaunąja karta – visada būni linksmas. Kalbi apie jaunystę, juk niekas su jaunimu nekalba apie senatvę“. Galbūt tei­singas atsakymas galėtų būti, jog reikia rūpintis ir kūnu, ir siela. Stanislava nuo jaunystės mėgusi dainuoti, grojusi akordeonu bei dalyvavusi daugelyje Dainų švenčių. Be to, daug metų aktyviai dalyvauja Elektrėnų bendrijos „Bočiai“ veikloje. Stanislava taip pat ir poezijos mylėtoja – namuose lentynos lūžta nuo knygų. Per gyvenimą apkeliauta ne viena šalis – pasakoja, kad kas mėnesį dalį algos pa­skirdavo kelionių biudžetui. Įdomu ir tai, kad Stanislava ilgus metus vairavo motorolerį, jau vėliau automobilį. Ne kartą kiti eismo dalyviai stebėjosi, kad moteris vairuoja ne bet ką, o motorolerį.
Užauginusi ir išleidusi į gyvenimą seserų dukras – Aušrytę ir Valytę, šiandien Stanislava džiaugiasi jų rūpesčiais. Įkvepiantis veikti bei nuolat tobulėti – toks yra ilgametės kūno kultūros mokytojos Stanislavos Šarakojytės imponuojantis pavyzdys.
Linkime sveikatos ir ilgiausių metų!

Asmeninio archyvo nuotraukos