Virginija Jacinavičiūtė
Kai lankysitės Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčioje, pakelkite akis į vitražus, kurie kuria ypatingą bažnyčios aurą. Sovietmečiu menininkai bažnyčioms dirbo paslapčia, todėl vitražų autoriaus vardas neišliko. Laimė, šiandien laikai kiti, bažnyčios istoriją galima kurti be baltų dėmių ir drąsiai, su dėkingumu įvardinti tuos, kurie daro gera bažnyčiai. Klebonui Alfonsui Kelmeliui pradėjus administruoti Kazokiškių bažnyčią, joje atliktas ne vienas svarbus darbas: pakeistas stogas, nuo balandžių ekskrementų išvalyta palėpė, restauruotas Malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslas, o paskutinis darbas, kuriuo džiaugiasi parapija – pakeisti bažnyčios langai, sutvarkyti jau minėti vitražai. A. Kelmelis sako, kad naujieji langai bažnyčiai tarnaus bent 200 metų ir nuoširdžiai dėkoja žmonėms, kurių dėka projektą pavyko įgyvendinti.
Vitražai saugūs
Ketvirtadienio vakarą susitinkame su klebonu A. Kelmeliu Kazokiškių bažnyčioje. Pakėlę galvas žvelgiame į vitražus, kuriuose atvaizduoti įvairūs religiniai simboliai: vynuogės, angelas, širdis bei auksiniai žiedeliai. Klebonas svarsto, kad šie žiedeliai primena stilizuotą erškėčių vainiką, bei priduria, kad bažnyčios vitražai esantys labai geri, netamsina bažnyčios. Vitražai pagaminti aštuntajame dešimtmetyje. Tuo metu Lietuvoje būta gerų vitražistų, bet Kazokiškių bažnyčios vitražų meistras liko nežinomas. Sovietmečiu menininkai bažnyčioms dirbo paslapčia, kad neprarastų darbo ir privilegijų.
Pasak klebono, bažnyčia be vitražų – ne bažnyčia, be jų išnyksta sakralinė erdvė. Štai todėl bažnyčios vitražai buvo restauruojami su ypatinga atida, parinkti patys geriausi meistrai.
„Senieji bažnyčios langai buvo kiauri, todėl vitražai buvo išjudinti, labai jautrūs. Meistrai vitražus sutvirtino švino juostelėmis, palikdami seną rėmą, o iš lauko buvo priglausti duraliuminio profilio langai, kurie specialiais varžtais pritvirtinti prie vitražų rėmo, kad šis būtų stabilesnis. Dabar vitražai saugūs. Duraliuminis, galima sakyti, yra amžinas lydinys, todėl šiems langams priežiūros nereikės 200 metų“, – pasakojo A. Kelmelis.
Žmonių pagalba
Pasiteiravus, kokia darbų vertė, A. Kelmelis atsidūsta, kad ne lėšų rinkimas, o dokumentacijos tvarkymas Kultūros paveldo departamente (KPD) buvo didžiausia kliūtis. „Nėra didesnės nelaimės, nei tai, kad objektas, kurį administruoji, priklauso Kultūros paveldui. KPD Lietuvoje yra viena ydingiausių kaštų pūtimo ir trukdymo organizacijų. Kazokiškių bažnyčia – regioninės reikšmės kultūros paminklas, kurio jie nefinansuoja, bet jie viską padarys, kad atlikti darbus būtų kuo brangiau“, – žodžių į vatą nevyniojo A. Kelmelis, pridurdamas, kad, jei ne geranoriškų žmonių pagalba, kažin ar šiandien būtų galima džiaugtis naujais langais.
„Nuo idėjos iki jos įgyvendinimo praėjo 5 metai. Iš Pakalniškių kilęs Jonas Vankevičius ėmėsi tvarkyti dokumentaciją Kultūros paveldo departamente. Samdė architektę, kuri projektavo, derino dokumentus. Turėjome didelę bėdą dėl KPD reikalavimų. Pradžioje Departamento atstovai reikalavo išsaugoti neva tai „vertingąsias“ stalių darbo sąvybes, nors ten nei staliaus darbo požymių, nei vertingų savybių nė per didinamąjį stiklą neįžiūrėtum. Iš lauko pusės stiklams net nebuvo išfrezuoti grioveliai, bet Departamentas reikalavo, kad būtų dedami mediniai langai. Ką reiškia mediniai? Net ir geriausiai impregnavus medieną, po 20 metų langus vėl keisti reikėtų“, – apie sunkų derinimo kelią pasakojo klebonas. Laimė, kad senuosiuose rėmuose buvo šiek tiek metalo, po ilgų derybų, KPD pavyko įkalbėti, kad būtų leista langų rėmus gaminti iš itin patvaraus duraliuminio.
Įveikus derinimo etapą, prasidėjo paieškos įmonės, kuri kokybiškai atliktų darbus. Išsirinkti patikimą įmonę padėjo Vytautas Vankevičius, Vievio bažnyčioje langus stačiusios įmonės „Staticus“ vadovas. Jis rekomendavo įmonę „Sacrum“, padėjo su ja sudaryti sutartį ir paaukojo didelę lėšų dalį. Daug prisidėjo Elektrėnų savivaldybė, skyrusi 20 tūkst. Eur. Viso projekto vertė apie 50 tūkst. Eur. Įgyvendinant projektą profesionaliomis konsultacijomis ir tarpininkavimu daug padėjo vievietis langų statymo specialistas Saulius Kurminas, kuris buvo tarsi darbų priežiūros vadovas.
Klebonas A. Kelmelis dėkingas visiems žmonėms, materialine ir nematerialine pagalba prisidėjusiems prie langų renovacijos.
Amžinas remontas
Klebonas šmaikštauja, kad amžini yra tik du dalykai – Dievas ir remontai. Puikių vadybininko savybių ir ūkišką požiūrį turintis A. Kelmelis tiek Vievio, tiek Kazokiškių bažnyčiose nuveikė daugybę svarbių darbų, bet vis atsiranda naujų.
Vienas reikšmingiausių darbų – prieš 15 metų atliktas Kazokiškių bažnyčios stogo keitimas. Vėliau vyko bažnyčios palėpės valymas. Nuo bažnyčios pastatymo palėpėje karaliavo karveliai, kurie priteršė tiek, kad teko išnešti apie 10 t mėšlo. „Kviečiausi įvairias įmones, sakiau sumokėsiu, kiek paprašysit, bet niekas darbo nesiėmė. Padėjo apie dešimt Vievio bedarbių, kurie sugalvojo technologiją, kaip paprasčiausiai sraigtiniais laiptais nukelti tą mėšlą. Prikraudavo pusmaišį mėšlo ir išnešė jį perduodami vienas kitam į rankas“, – prisiminė klebonas.
Po valymo lubos buvo apšildytos, skylės, pro kurias patekdavo paukščiai, uždengtos, todėl bažnyčioje visada laikosi pliusinė temperatūra.
Kazokiškių bažnyčioje būta ir tokių darbų, kuriuos prisimenant kaskart suima juokas. Kai KPD pasamdyti dažytojai naujino vidaus sienas, susipyko su vargonų meistrais. Dažytojai kerštaudami užkišo vargonų angas laikraščiais, o meistrai suko galvą, kas nutikę vargonams. Tie patys meistrai lietingą vasarą išnešė bažnyčios klausyklas į lauką. Senais klijais klijuotos klausyklos atsiklijavo. A. Kelmelis sako, kad KPD nenorėjo prisiimti atsakomybės už neprofesionalų dažytojų darbą, dešimt metų užtruko išsireikalauti, kad klausyklos būtų suklijuotos. Kalbėdamas apie ateities darbus, klebonas užsimena, kad klausyklas jau reikėtų atnaujinti, fasadą išdažyti, kyla minčių bažnyčią apšildyti.