Keičiasi kartos, keičiasi papročiai ir Kalėdų tradicijos. Kaip sako klebonas Alfonsas Kelmelis, su besikeičiančiomis madomis kovoti beprasmiška. Tačiau žinoti, kaip šventė seneliai ir proseneliai, verta ir įdomu. Šiais laikais nebestinga materialinių dalykų, tačiau dvasingumo ir gelmės šventėms neretai pritrūksta. Blėsta advento, Kūčių ir Kalėdų prasmė, nebelieka maldų, rimties, laukimo, žmonės neskuba į Piemenėlių Mišias. Paskutinį šių metų projekto „Laikmečių mozaika“ straipsnį paskyrėme prisiminimams apie vaikystės Kalėdas. Tikimės, kad krašto žmonių liudijimai įkvėps naujai pažvelgti į šventinį laikotarpį, prisiminti pamirštus ar iš mados išėjusius papročius.
Vladislava Kursevičienė,
literatė
Kartų kaita
Ateina toks metas,
kai tu supranti:
jau kitos svajonės,
troškimai kiti.
Atrodo, jog buvom
jauni neseniai,
anūkus mums gimdo
jau mūsų vaikai.
Nors tu ir norėtum
vis būti jauna,
užaugo, pražydo
naujoji karta.
Ne taip jie ir kalba,
ir elgias laisviau,
visai ne taip elgės
jaunimas seniau.
Visi buvo darbštūs,
mandagūs, linksmi
ir buvo pamaldūs
seni ir jauni.
Bijojo kaimynų,
Dievulio, tėvų,
nevengė jie niekad
sunkiausių darbų.
Dabar vien tik seksas,
kavinės, barai,
šeimų jie vis nekuria,
visi – tik „draugai“.
Tu nori ramybės,
o jie pramogų,
nėra įdomu jiems
tarp tavo draugų.
Tu jiems eksponatas
senovės žilos,
dėl jos net neverta
jiems sukti galvos.
O tau vis dar knieti
Pamokyt visus,
lyg jie be tavųjų
pamokslų pražus.
Kai tu priekaištauji:
„Kam kerpat kasas?”
Atsakymas krenta:
„Keliauk į dausas“.
Mano praeities Kalėdos
Iki Kalėdų liko savaitė,
Jau dienos daugiau netrumpėja.
Laukiam stebuklo,
Papuoštos eglaitės,
Pyragais kvepėti pradėjo.
Atrodo, visai neseniai tai dar buvo,
Septynios dešimtys metų praėjo,
Žvaigždutei sužibus
Prie šventinio stalo
Visi pamaldžiai jau klupėjom.
Degė žvakutės ant papuoštos eglės,
O mes „Tėve mūsų“ kalbėjom.
Po to kalėdaičiai,
Palaiminus tėvui,
Kūčiukai ir barščiai
Bei grybai.
Pusiaunakčio laukėm,
Miegot nenorėjom –
Gal greit prakalbės gyvulėliai.
O tie vis tylėjo, tylėjo, tylėjo –
Balsų nesulaukę miegojom.
Iš ryto išbudę,
Greičiausiai prie eglės,
Tenai dovanų jau ieškojom.
Nebuvo jos brangios,
Nebuvo prašmatnios,
Bet mums tada tiko ir tokios.
Nebuvo tada dar Kalėdų Senelio,
Keliaudavo tik Mikalojus.
Šventasis palikdavo mums po saldainį,
Ir šitas atrodė kaip rojus.
2021.12.18
Mano vaikystės Kalėdos
Mano vaikystė prabėgo pokario ir kolūkių tvėrimo metais. Iki šios dienos prisimenu, kaip tais laikais ruošdavomės Kalėdoms. Tai buvo laikotarpis, pilnas laukimo ateisiančių švenčių, o kartu su šventėmis bus ir šiokių tokių skanėstų. Kodėl šiokių tokių? Jaunesnė karta šito gal ir nesupranta, o tada tuoj po karo parduotuvės buvo tuščios, pinigų taip pat nebuvo iš kur paimti. Nors žmonės patys dar dirbo savo laukuose, bet turėjo mokėti didelius mokesčius ne tik pinigais, bet ir natūra: pristatyti valstybei, berods, po 300 litrų pieno nuo karvės, kažkiek mėsos, net kiaušinių nuo vištų. Kas atlikdavo nuo tų pyliavų, buvo vežama į turgų, nes reikalingas ir apavas, ir drabužiai, ir žibalas lempoms. Visko reikėjo, o už ką nupirksi?
Bet visi laukdavo švenčių, nes kiekviena šeima vis tiek ką nors gaudavo Vilniaus turguje. Žinoma, jeigu turėdavo savo prekių pardavimui. Tais laikais mama nuvažiuodavo į Vilnių, nuveždavo parduoti savo prekių: bulvių krakmolo, aguonų, rudenį pririnktų spanguolių, jeigu karvės dar duodavo pieno, tai ir sviesto arba dar ir sūrį. Už gautus pinigus nupirkdavo silkių, cukraus, jeigu kur gaudavo, geresnių miltų ir, svarbiausia, mielių. Nupirkdavo ir kokį šimtą gramų vaisinių saldainių mums, trims mergaitėms. Brolis buvo gerokai vyresnis, bet saldainių irgi norėdavo. Svarbiausia, kad saldainiai būtų su popieriukais, o geriausia, kad tie saldainiai būtų įvynioti į „sidabrinius“ popieriukus. Prisimenu, kai 1948 ar 1949 metais ruošėme žaislus eglutei. Kolūkių dar nebuvo, tad atėjus adventui ir iškritus pirmam sniegui, pradėjome gaminti žaislus eglutei. Tėvas ir brolis turėjo meninių sugebėjimų, todėl jie darė rimtesnius darbus. Tėvas mokėdavo padaryti gražius šiaudinius „sodus“, tad pindavo iš šiaudų ir žvaigždes, ir paukščiukus, o brolis tuos žaislus papuošdavo mūsų per metus surinktais saldainių popieriukais. Kadangi reikėdavo ir šventinio akcento, tai brolis ant standesnio popieriaus nupiešdavo angeliukų galvas ir sparnelius, o paskiau iš tampraus popieriaus (jeigu mama nupirkdavo) darė angeliukams sukneles. Taip pat iš popieriukų ir šiaudų darydavome girliandas. Jokių stiklinių burbulų iš pradžių neturėjome. Taip buvo ne tik mūsų šeimoje, bet ir pas kaimynus.
Šimtą metų atgal buvo kitokie papročiai, apie juos girdėjau iš savo motinos.
Mūsų mama buvo gimusi 1908 metais. Ji ne kartą mums pasakojo, kad kadaise kaime niekas eglučių nepuošdavo. Bet štai prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui puošti eglutes pradėjo vokiečių kareiviai. Mama pasakojo, kad vieną žiemą kareiviai buvo apsigyvenę jų kaime. Mamos tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, ir jų dviejų galų troboje buvo apsigyvenęs vokiečių karininkas su savo adjutantu. Kariai kaime įvedė savo tvarką, skerdė galvijus, atimdavo paršus ir taip maitinosi, valstiečiams tekdavo tik karvių kanopos, galvos ir žarnos. Minėtas karininkas, turėdamas laisvo laiko, mokė mano mamą vokiečių kalbos. Tie vokiečiai buvo katalikai ir taip pat ruošėsi Kalėdoms. Kareivis atnešė iš netolimo miškelio eglutę ir ją papuošė obuoliais, saldainiais, graikiniais riešutais ir figomis (mes, vaikai, ilgai galvodavome, kad figos – tai špygos). Pritvirtino žvakeles. Eglutės pažiūrėti atbėgdavo kaimynų vaikai, bet pažiūrėti galėdavo tik pro neuždangstytą langą. Visam kaimui tai buvo neregėtas dalykas, kad kas puoštų eglutę. Tas papuoštas medelis stovėjo iki Trijų Karalių šventės. O tada karininkas liepė mano mamai sukviesti kaimo vaikus, nes bus nupuošiama eglutė. Susirinko visi, nes jiems leista užeiti į tą kambarį. Kareivis nurengė eglutę, o visus saldumynus padalino vaikams. Mama sakydavo: „Gerai berniukams, jie turėjo kišenes, tai turėjo į ką susidėti savo skanėstus. O mergaitės pakėlė savo sijonukų padurkus, susipylė saldumynus ir nuogais pilvais nubėgo namo“. Laikas bėgo, po Antrojo pasaulinio karo eglutės atsirado ir pas mus. Ir puošėme jas ne tik savo pagamintais žaislais, bet ir iš vokiečių perimta mada – vaisiais, saldainiais ir riešutais. Būtinai buvo ir žvakelės, nes elektros kaimuose mano vaikystės metais dar nebuvo. Bet Kalėdos tai ne tik eglutė, bet ir Kūčių vakarienė. Kiekviena šeima tai vakarienei gamino pasninko valgius. Bet po Kūčių ateidavo Kalėdos, o Kalėdoms reikėjo ir geresnio valgio. Pyragams iškepti reikėdavo ir kiaušinių, ir pieno. O ką daryti, jeigu karvės užtrūkusios? Pagelbėdavo kaimynai. Prisimenu, kai anksti ryte ateidavo kaimynas Zujus su ąsočiu pieno kepiniams. Jeigu pas kaimynus pieno nėra, tai nešdavo tėvas. Žmonės buvo draugiški. Mūsų šeimoje Kūčios prasidėdavo taip. Iš vakaro būdavo puošiama eglutė. Mama gamino maistą. Kai viskas buvo paruošta, sužibus pirmai žvaigždei, tėvas atnešdavo glėbelį šieno, paklodavo ant stalo. Mama stalą užklodavo balta staltiese, sustatydavo patiekalus. Brolis uždegdavo ant eglutės žvakutes. Visi atsiklaupdavome prieš šventuosius paveikslus, tėvas pradėdavo „Tėve mūsų“. Pasimeldę, susėsdavome prie stalo. Pirmiausia iš tėvo rankų gaudavome atsilaužti plotkelės (kalėdaičio), o po to turėjome paragauti tam tikra tvarka kiekvieno patiekalo. Iš pradžių turėjome suvalgyti po kelis šaukštus barščių su grybais, po to virtų žirnių, tada silkė, grybai, žuvis. Ką turėjome, tą turėdavome paragauti. O mums, vaikams, greičiau norėdavosi saldaus kisieliaus, kompoto, kūčiukų su aguonpieniu. Juk cukrus ir tai būdavo deficitas. Mūsų šeimoje ant Kūčių stalo alkoholio niekada nebūdavo. Pasibaigdavo vakarienė, prasidėdavo burtai. Kiekvienas iš po staltiesės traukdavome po šieno stiebelį. Ištraukei ilgą žolę – ilgai gyvensi, trumpą – trumpiau gyvensi. Mėtėme batus į slenksčio pusę, kieno batas nukris arčiau slenksčio – vėl tos būsimos vedybos ir t.t. Jaunimas išbėgdavo laukan pasiklausyti, iš kurios pusės šunys loja, iš ten piršliai atvažiuos. Pirmą dieną Kalėdų išbudę dėl viso pikto bėgdavome prie eglutės – gal rasime kokį saldainį. Tėvas pradėdavo giedoti kalėdines giesmes: „Gul ant šieno…“, „Atskubėjo į Betliejų..“ ir kt. Kol turėjo arklį, tėvai važiuodavo į bažnyčią Maišiagaloje (prasidėjo kolūkiai – arklio į bažnyčią niekas neduos). Ir tik antrą Kalėdų dieną žmonės eidavo vieni pas kitus į svečius. Ir švęsdavo Kalėdas keturias dienas, o po to sekė šventieji vakarai, kurie tęsėsi iki Trijų Karalių.
Aldona Krinickienė,
Lietuvos politinė kalinė ir tremtinė
Tremtyje Igarkoje buvo labai laukiama šv. Kalėdų šventė. Mūsų Birževaja 5 barake brolis Vytautas, aš, kaimynai Lisauskai ruošėme šventinį pasirodymą. Dovanų gavau net antytę, kurią daugelio vaikų džiaugsmui, buvo nupirkę iš skurdaus parduotuvės Igarkoje šventinio asortimento.
Alfonsas Kelmelis,
Kazokiškių ir Vievio parapijų klebonas
Prisiminus savo vaikystės ir dabartines Kūčias, matau vieną aiškų skirtumą – vaikystėje eglutę puošdavome Kūčių dieną. Mama ruošia Kūčias, o mes su broliais puošiam eglutę. Taip pas visus buvo. Vėlinės buvo Vėlinės, adventas buvo adventas. Dabar madas visame pasaulyje diktuoja prekybos centrai, o su tuo kovoti beprasmiška.
Kalėdų eglę puošdavome pirktiniais žaislais. Mano tėvai buvo tremtiniai, iš ten 1957 m. parsivežė eglės žaisliukų. Jie primityvūs, paprasti ir labai savotiški. Pagaminti jie iš kartono, padengto auksu: meškiukai, snieguolės, seniai šalčiai, būdavo ir neblizgaus stiklo prisegamų žaisliukų. Mama kasmet nupirkdavo vis naujų. Kai laikai buvo sunkesni, pakabindavome saldainių. Per Tris Karalius nupuošdami eglutę, tikėdavomės rasti saldainių, bet dažniausiai ten likdavo tik popieriukai. Brolis vis dar yra išsaugojęs senuosius žaisliukus, kuriuos tėvai parsivežė iš Sibiro. Kuo senesni, tuo labiau juos vertiname. Dažniausiai Kūčias ir Kalėdas švenčiu su brolio šeima Dauguose, tai apžiūrime tuos žaisliukus. Jie turi savo istoriją, sukelia sentimentų.
Mama buvo žemaitė, todėl Kūčioms visada ruošdavo žemaitišką patiekalą. Į plonai keptus lietinius blynus įsukdavo mirkytas, maltas aguonas su cukrumi. Paprastai pagaminama, o skonis unikalus. Be šio patiekalo brolis nesėstų prie stalo. Kai tarnavau sovietų laivyne, nebuvau namuose per Kalėdas. Kai grįžau, mama iškepė tų blynų, nors ir ne Kūčios. Per Kūčias mama tiek visko prigamindavo, o mes vaikai labai norėdavome paprasčiausių žuvies konservų – teftelių. Tėvai nesuprato tokio vaikų skonio.
Iki Kūčių vakarienės valgyti gaudavome tik saldžios sriubos su vaisiais ir makaronais. Dabar tai primirštas maistas, bet tada buvo labai skanu.
Tais laikais irgi stengdavomės, kad ant stalo būtų 12 patiekalų. O šiaudo iš po stalo netraukdavome, nes tėvus ištrėmus, žaidimų tradicija nutrūko. Naktį su šeima visada eidavome į Piemenėlių Mišias.
Vaikystėje nebuvo tradicijos dovanoti dovanas. Ten, kur gyveno seneliai, nebuvo tradicijos ir gimtadienius švęsti. Už tai vardadieniai buvo didelė šventė, būdavo ir sveikinimai, ir dovanos.
Kai tarnavau Vokietijoje, Lietuvių bendruomenėse švęsdavome kaip Lietuvoje, tik kalėdaičius siųsdavomės iš Lenkijos. Tik lietuviai ir lenkai turi tradiciją švęsti Kūčias. Vokietijoje Kūčios – nieko ypatingo, tiesiog šventiškesnė vakarienė ir šv. Mišios.
Kalėdos be tikėjimo, be Kristaus gimimo yra suklastota šventė. Kalėdos be Kristaus tik Kalėdų skonio šventė. Todėl norint Kalėdoms suteikti daugiau prasmės, būtinas pabendravimas su artimaisiais ne iš reikalo. Artimaisiais gali būti ne tik giminės, bet ir draugai, vieniši žmonės. Jei žmonės laiko save netikinčiais, tegul būna ieškantys. Prieškalėdinis laikas gali būti skirtas savo pasaulėžiūros patikrinimui, tikėjimo pagilinimui. Pavyzdžiui, „Caritas“ platina labai gerų knygų. Tai gali būti gera dovana sau ir kitiems. Vienu sykiu paremi „Carito“ veiklą ir sukuri daugiau prasmės, nuveiki kažką daugiau, nei dovanų ieškojimas.
Saulė Jakštienė,
buvusi Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkė
Džiaugiuosi, kad gyvenu valstybėje, kur yra keturi metų laikai: pavasaris, vasara, ruduo ir žiema. Labiausiai laukdavau gegužės, nes man tai gražiausiais ir įdomiausias mėnuo, nepaisant to, kad prasideda sunkiausi metų darbai. Kiekvienam ketvirty buvo visokie sunkūs ir neatidėliotini darbai.
Mano vaikystė, paauglystė ir jaunystė prabėgo Suvalkijoje, dideliame Suvalkėlių kaime tarp Marijampolės ir Kalvarijos. Tėtis žuvo Antrajame pasauliniame kare, mane augino mama ir močiutė. Mano gimtinė – darbščiausias žemdirbių kraštas. Nuo pat vaikystės jau stengėmės dirbti daug, viską išmokti, būti savarankiški, stengėmės gyventi pagal šūkį „pasidaryk viską pats“.
Kadangi Marijampolėje yra didelis cukraus fabrikas, aišku, visi stengėmės, kad fabrikas nebūtų be darbo. Per vasarą ravėdavome kilometrines cukrinių runkelių vagas, vartydavome, grėbdavome šieną, dirbome kitus darbus. Tai metas, kai mes parduodavome vasarą. Nepaisant nuovargio, visą gegužės mėnesį kiekvieną pavakarę seneliai, tėvai, paaugliai, jaunimas ir vaikai susirinkdavome pas Liutkevičius (nes jų buvo didžiausia šeima ir namas, dviejų galų). Didžiausiame kambaryje buvo puošiamas švenčiausios Mergelės Marijos paveikslas, visi giedodavome šventas giesmes Švenčiausios Mergelės Marijos garbei. Čia prasidėjo mūsų saviaukla, čia stengėmės būti pareigingi, mandagūs ir padorūs. Išklausydavome močiutės, kuri mus mokė maldų, pamokymų, ko negalima daryti. Ji giliai mums įkalė į galvas už kokias nuodėmes Dievulis mus nubaus. Močiutė išmokė, kad negalima apkalbinėti, įžeisti, tingėti, meluoti, skaudinti kitų, privalome padėti kitiems ir atjausti.
Po sunkių vasaros ir rudens darbų laukdavome advento – ramybės, susikaupimo ir laukimo laiko. Šiuo metu stengdavomės išlaikyti dvasinę ramybę (negalima šokti, dainuoti, būtina palaikyti rimtį). Tačiau ilgais vakarais būtų jauniems žmonėms labai nuobodu, todėl mes vėl iš visų sodybų susirinkdavome pas Liutkevičius ir užsiimdavome naudingais ir gerais darbais bei žaidimais: megzdavome, siuvinėdavome, kedendavome vilnas, žaisdavome žaidimus (žiedą dalindavome, reikėjo atspėti pas ką žiedas, o jeigu neatspėji, turi duoti fantą, kurį po kurio laiko reikėjo išsipirkti). Stengėmės tobulėti įsimindami įvairias mįsles ir patys jas sugalvodavome. Senoliai pasakodavo įvairius pamokančius pasakojimus, fantastinius įvykius. Mokėmės draugiškumo, atjautos ir pagarbos visiems žmonėms. Deklamuodavome eilėraščius. Beveik visi suvalkiečiai atmintinai mokėjome Salomėjos Nėries poeziją, nagrinėjome kitų rašytojų kūrybą. Kurdavome vieni kitiems „Atsiminimus“. Piešdavome atvirlaiškius, sveikinančius su ateinančiom šv. Kalėdom, iš popieriaus karpydavome snaiges, kuriomis puošdavome langus, palanges, darydavome žaisliukus eglutei puošti. Tada puošdavome eglutes gražiais obuoliais, pačių gamintais saldainiais, sausainiais, dažydavome pušų kankorėžius bronziniais dažais, o kaštonus – įvairių spalvų rašalu, iš cukraus mokėdavome sniegu papuošti eglės šakeles. Tuo metu vaikai dovanų gaudavo drabužių: batų, kojinių, šalikų, kepurių ir būtinai saldainių. Pamenu, vieną kartą negavau saldainių, tai numečiau batus į šoną. Močiutė auklėjo, sakė išvis nieko negausiu.
Sulaukusi garbaus amžiaus Kalėdų švęsti einu pas kaimynus arba važiuoju pas dukterėčią, o per Naujuosius kaimynai ateina pas mane. Stengiamės palaikyti draugišką ryšį ir bendruomeniškumą.
Algis Viktoras Mekas,
energetikas veteranas
Elektrėniškiui Algirdui Viktorui Mekui likimas lėmė pergyventi net keturias šalies santvarkas – tarpukarį, vadinamą Smetonos laikais, trumpą laikotarpį „prie vokiečių“, okupaciją ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikus. Apie Kalėdų šventes iki okupacijos Elektrėnų savivaldybės garbės pilietis nedaug prisimena. Prisimena, kad namuose būdavo puošiama eglutė, kad jokios bendros šventės Biržų, kur jis gyveno, aikštėje nebuvo. Prisimena, kad gaudavo dovanų, kartais knygučių, kartais švininių kareivėlių. Mekų šeima buvo inteligentų šeima: tėtis Jonas Mekas buvo Biržų žemės ūkio draugijos reikalų vedėjas, Evangelikų reformatų bažnyčios kuratorius. Mama Vanda Mekienė – kaunietė, todėl šeimoje pynėsi tiek Kauno, tiek Biržų krašto tradicijos. Geriau nei Kūčias, A.V. Mekas prisimena vokiečių okupacijos laikus. Vokiečių kalbos jis mokėsi mokykloje, todėl einant frontui pro Biržus, ir vokiečiams trumpam apsigyvenus jų namuose, Viktorui tekdavo vokiečiams padėti susikalbėti su vietiniais gyventojais. Bet geriausiai iš tų laikų jis prisimena širdgėlą dėl žydų tautybės klasės draugų. Eidamas Biržų miesto gatve, jis pamatė klasės draugą, einantį ne gatve, o vežimams skirtu grindiniu. Viktorui paklausus, kodėl jis ten vaikšto, sulaukęs atsakymo, kad jiems dabar negalima gatvėmis vaikščioti. Tada jis ant paltuko ir pamatęs išsiuvinėtą žvaigždę. Rugsėjo 1 d. žydų tautybės vaikų, kurių klasėje buvę daug, jau nebebuvo. A.V. Mekui atminty įstrigo klasės draugo paltukas, kuriuo vilkėjo gatvėje sutiktas žydų tautybės vaikas. Tik žvaigždės vieta buvo užlopyta.
Kazimira Drūtienė,
literatė
Šv. Kūčios, Kalėdos,
Trys Karaliai (Prieškary ir pokary)
Iš šviesios sabališkėnų atminties,
Trupinių likučiai laikmetėlio reto;
Kad kelio dienai šiai jie nenuties
Bet atgaliniu žvilgsniu te kiti pamato.
Laikas, ėjęs į priekį, palieka tik prisiminimus, kurie toliau gyvena žmogaus atminty, jei moki saugoti ir vertinti. Gerai prisimenu, kai artėjant didžiosioms šventėms, mama jau visą savaitę įtemptai ruošiasi: skalbia, stropiai tvarko visus namus, išklijuoja sienas, žinoma, ne tapetais, o laikraščiais, puošia šventus paveikslus, paruošia vaikams išskalbtus rūbelius, ima maisto atsargas, atidėtas šventėms. Namai ima kvepėti šventėmis, kurių taip laukdavome. Priartėjus lauktam vakarui, kai jau eglutė, kurią brolis ir tėtis parnešė iš miško, būna išpuošta iškarpytais popieriukais, saldainiukais, mažomis žvakutėmis, kurias uždegdavome tik prieš sėsdami prie stalo, neramiai laukėme sutemos. Grįžę iš pirties (o ją kaime turėjo retas), laukdavome, kada pašėręs gyvulius, įžengs tėtis, nešdamas pilną rezginį kvapnaus šieno, kurio dalį pakloja ant stalo po balta staltiese, o likusį pakiša po stalu. Valgydami Kūčias, vaikai basas kojas sukišdavome į tą šieną ir smagiai jausdavomės. Ryte tą šieną išnešdavo gyvulėliams. Užstalėje visi jausdavomės ypatingai šventiškai, nes ir valgių daug buvo, ir aplinka nekasdieniška. Šunys tais laikais užstalėje nesėdėdavo, bet skanėstų jiems nunešdavo į būdą. Prieš pradėdami valgyti visi atsistodavome, persižegnodavome ir choru paskui mamą kalbėdavome tai šventei skirtą maldą, po to dalindavomės kalėdaičiais ir pradėdavome valgyti. Valgydavome, panašiai kaip ir dabar: silkę, žuvį, spanguolių kisielių, kūčiukus aguonų piene ir įvairius mamos keptus gardumynus. Neskanu būdavo tik avižų kisielius ir rasalas su silkės galva bei pelekais, bet… visokio maisto paragauti būtina buvo. Kalėdaičius į namus atnešdavo kunigas, kuris prieš Kalėdas lankydavo parapijiečius. Kunigui žmonės tada ne pinigus aukodavo, o kas kuo galėjo dalijosi. Pavalgius prasidėdavo burtai. Mėtydavome klumpes link durų, žiūrėdami, ar poriekiu, ar galu nukris, šunų lojimo klausydavomės, išbėgę į lauką tvoras apsikabindavome, skaičiuodavome, ar poromis apkabinome statinius. Mergaičių pats mėgstamiausias burtas buvo vardų rašymas ant lapelių, kuriuos kišdavo po pagalve, nes visos kuo greičiau norėjo ištekėti. Tą vakarą stalo po vakarienės nenurinkdavo – tikėdavo tą naktį sulaukti mirusių artimųjų vėlių.
Mes žinojome, kad stebuklingą naktį gyvuliai tvarte kalba, o vanduo vynu virsta, bet niekada gyvulėlių kalbant negirdėjome ir vyno neparagavome.
Ankstų rytą skubėdavome į Vievio bažnyčią, nors mūsų parapija buvo Kietaviškių. Tie, kas likdavo namuose, ruošdavo pusryčius, bet nevalgydavo, laukdavo iš bažnyčios sugrįžtančių.
Trečią Kalėdų dieną buvo galima eiti į svečius ar laukti jų namuose.
Ir koks bebuvo to meto skurdus laiko tarpas, jis mums liko kaip gražiausia vaikystės pasaka. Todėl aš visą gyvenimą ir dabar svarbias šventes švenčiu kukliai, bet natūraliai, išlaikydama savo protėvių papročius.
Dar vienus metus išsineša valdovas Laikas,
Naujus ateinančius triukšmingai
bešvenčiąs…
Tebūna kiekvienam dosnus,
laimingas, sveikas,
Aplenkęs lemties kirčius ir kančias.
Linksmų, gausių ir nuotaikingų švenčių visiems…
Trumpai apie save
Kazimira lyg ta pati,
Bet daug kuo jau ne konkreti…
Todėl nepatrauklus esmių pavėsis
Man kasdienybės tiltus tiesia…
Danutė Bušeikienė,
Buvusi pradinių klasių mokytoja
Esu kilusi iš Ašakienių (N. Kietaviškių sen.), gyvenome prie Ilgio ežero. Mano vaikystė buvo gera ir šviesi, visko užteko. Tėvai (Michalina ir Pranas Černiauskai) buvo labai geri, gerai sutarė, namuose buvo tylu ir ramu. Mama visada prikepdavo bandelių, kurias nešdavausi į mokyklą. Kiti vaikai dažniausiai nešdavosi tik duonos. Turėjau kompleksų, kai budėdavau mokykloje, nenorėjau eiti į mokytojų kambarį kreidos, tai už bandelę kiti vaikai atnešdavo. Ir per Kalėdas namuose būdavo įvairių valgių – pyragų, sausainių, bet dominuodavo grybų patiekalai. Aš labiausiai mėgau pyragėlius su grybais ar aguonomis.
Atsimenu, kaip su broliu Rimantu namo parsinešėme pirmąją eglutę. Augau su dviem broliais ir pati buvau kaip berniukas. Nuėjome kartu link Mijaugonių ir išsipjovėme eglę, nusitempėm ją ant ežero, buvo labai ilga, tai nupjovėm. Kai namo partempėm, tata ją dar patrumpino, nes kambary netilpo. Eglę puošdavom pirktais žaisliukais. Tata verslus buvo, nuveždavo į Vilnių žuvies parduoti ir už tuos pinigus visko nupirkdavo. Prie Kūčių stalo visada sėsdavome pasipuošę. Dažniausiai Kalėdoms dovanų gaudavome naujų drabužių ir batų. Jei būdavo geras oras, visada eidavome į bažnyčią. Atrodo viskas taip seniai buvo, lyg ne apie save pasakočiau. Šiandien Kūčių valgyti važiuoju pas vaikus. Turiu keturis vaikus, keturis anūkus ir šešis proanūkius. Geriausia dovana šiandien – kad jiems viskas būtų gerai.