Akordeonistas tampė dumples jaudinančiai, ir išgauta melodija, nežiūrint į šokėjų amžių, smagiai kilnojo jų kojas. Buvo šeštadienis, tarp Draugystės gatvės aštunto ir dešimto namo, pusiau pravažiuojamoje aikštelėje, vyko šokiai. Pagyvenusių žmonių suorganizuoti šokiai prigijo, ir kiekvieną šeštadienį valso melodija, pritariant būgnui, kuteno praeiviui ausis.
Leonas BALTRUKĖNAS
Akordeonistas kartu su dainuojančiais skardžiu balsu traukė: „Ir rudens vakarais, lietučiui dulkant, tu ateik pas mane, ateik greičiau“. Plaukė melodijos garsai.
Netoli manęs – liekna moteris, vardu Leonora, kreipėsi į sėdintį ant suoliuko stambaus sudėjimo vyrą: „Jonai, čia mūsų jaunystės valsas, gana sėdėti, einam šokti!“. Ir žmona su savo vyru įsiliejo į šokėjų gretas. Tai buvo šokio ir dainos sutartinė. Dainavo visi. Šokau ir aš. Atsitiktinai išgirdau vienos šokančios poros pokalbį: „Ar galima pas tave ateiti?“. „O kodėl ne, tik ne iš karto“. Supratau, kad žmonės gyvena savo kasdienybę ir džiaugiasi tuo, ką prigimtis jiems davė. Daugumą šokėjų pažinojau – tai buvo gretimų namų kaimynai. Šoko ir jaunimas. Kalbintos moters vardas buvo Birutė, ji turėjo labai gražų alto balsą. Ji buvo ir vedanti dainininkė.
Netikėtai, papūtus vėjeliui, gražus vakaras apsiniaukė, pradėjo lyti. Visi sugūžėjo į dešimto namo pirmo aukšto laiptinę, kurioje gyvenau. Mano kaimynai Dauksevičiai pakvietė muzikantus ir šokėjus pas save, paruošė kambarį, ir šokiai tęsėsi.
Šeimininkai atsidėkodami už valsus, fokstrotus ir polkas, statė buteliuką po buteliuko. Neliko skolingi ir šokėjai. Vakaronė pasidarė linksma ir audringa. Jonas, kuris lauke šoko su savo žmona, daugiau į ją nežiūrėjo. Išvedė šokti jauną moterį ir, uždėjęs ranką ant krūtinės, kažką šnabždėjo į ausį. Leonora Pliopienė žiūrėjo, žiūrėjo į šokantį gyvenimo draugą ir susiraukusi, vos perstatydama kojas, nulingavo į savo butą.
Jonas, po kiek laiko pasigedęs žmonos, pasiuntė anūkę Jolantytę paieškoti bobutės. Mergaitė, lauke močiutės neradusi, pasileido į Draugystės ketvirtą namą, ketvirtą aukštą ir rado močiutę rymančią prie stalo. Pamačiusi anūkę, Leonora išrėžė:
– Jolantyte, bėk ir pasakyk šitam mano balvonui, kad aš jam nedovanosiu už tokią kiaulystę. Pagimdžiau du vaikus, o dabar – nebereikalinga… Matai, duok jam penkiolikmetę. Einu į vonią ir pasikarsiu.
Anūkei išbėgus, Leonora ir negalvojo kartis, bet rezgė keršto mintį: „Viena ranka – tai viena, o dvi rankas sudėjus į kumštį – ir svoris, ir jėga“. Taip pasiruošusi atsistojo prie durų ir laukė.
Mergaitė, uždususi nuo bėgimo, su ašaromis akyse pravėrusi kambario, kur šokiai vyko, duris garsiai sušuko: „Bobutė pasikorė!“. Mirtina tyla truko neilgai. Jonas arčiau stovėjusiems vyrams burbtelėjo: „Vyrai, kas galite, paskui mane“. Stvėręs palydovinę lazdą, pats pirmas pasileido į Draugystės ketvirto namo ketvirtą aukštą. Peržengęs durų slenkstį, netikėtai gavo stiprų smūgį į galvą, krito ir neberodė gyvybės ženklų. Giminės ir kaimynai nukentėjusįjį paguldę ant kušetės, iškvietė greitąją pagalbą.
Atvykę greitosios pagalbos medikai tarpusavyje kalbėjo, kad labai didelis abdominalis (lot. pilvas) ir stiprus apsvaigimas. Giminėms reikalaujant, medikai, nusprendę padaryti apdominaliui „benefisą“, išsivežė nukentėjusįjį į ligoninę.
Praėjus keletui valandų, Jonas žvalus grįžo į namus ir tą vakarą į kalbas su savo gyvenimo drauge nesileido.
Atėjus šeštadieniui, šokiai vėl vyko lauke. Jonas ir Leonora šokiuose daugiau nesirodė.
Nuo to laiko praėjo daugybė metų. Daugelis šokėjų ir gražų balsą turinti Birutė Tokarienė išėjo į kitą pasaulį. Išėjo iš gyvenimo ir Jonas Pliopa, tą vakarą patyręs gilų prisiminimą…
Leonora dar žvali. Jos anūkė Jolantytė gyvena Anglijoje – ištekėjo už anglo ir tarpusavyje kalbasi angliškai. Šokiai, taip staigiai užsipliekę, taip staigiai ir užgeso.
Retkarčiais, minčių srauto pagautas, prisimenu dainininkės Birutės užrašytos dainos posmelį:
„Praeis daug dienų, daug metų,
Nuvys tie jaunystės žiedai…“.
Elektrėnai, 2011 m. kovas.