Kai ranką Dievas veda

Kai ranką Dievas veda
Ką energetikų mieste veikia meno žmonės? Į šį klausimą ir bandome atsakyti. Jau kalbinome krašto literatus: jie kuria, sudarinėja ir leidžia knygas, dalyvauja renginiuose.

Jų knygos Elektrėnų bibliotekoje tikrai paklausios. Tačiau kiek kitaip yra su dailininkais: neturime erdvės, kur galėtume pamatyti jų darbus. O dailininkai, tokie kaip buvęs abromiškietis Adulis Medžiūnas, dirba: tapo, organizuoja ir dalyvauja pleneruose, Lietuvos dailininkų sąjungos veikloje.
Jeigu žmogui patinka kažką daryti, vadinasi, ir gabumų esama. Tuo įsitikinęs dailininkas akvarelistas A. Medžiūnas. Tik reikia atrasti savo kelią, ieškoti savitumo. Keliais štrichais papasakoti apie dailininką ir jo mintis bandome ir mes.
Be galerijos dailininkams – ne pyragai
Kraštiečių  rašytojų kūrybą, sugulusią į knygas, galime rasti bibliotekoje, o su dailininkų darbais – kitaip. Eksponuoti menui reikalinga galerija. Pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio gimtinėje Druskininkuose, kurie nuo Elektrėnų dydžiu ne taip jau skiriasi, veikia keturios profesionalios galerijos. Kaip prisimena A. Medžiūnas, dar tada, kai sanatorijos nebuvo prakutusios ir Druskininkai dar tik kilo, verslininkai negailėjo lėšų plenerams.
Dabar arti dešimties jaunų elektrėniečių studijuoja meno specialybes, bet kadangi nėra ką veikti čia grįžus, visi nusėda Vilniuje. Galerija Elektrėnuose padėtų išlaikyti ryšį su jais, be to, supažindintų su kitų regionų ir miestų dailininkais, kurių darbus taip pat galima būtų eksponuoti.
Bene didžiausia paroda – naujojoje bibliotekoje
A. Medžiūno darbus elektrėniečiai galėjo pamatyti keturiose parodose, dvi iš kurių buvo rengtos prieš kelis dešimtmečius Elektrėnų kultūros centre.
Personalinių  parodų dažnai nesurengsi: tų pačių darbų rodyti nesinori, o nauji gimsta ne taip ir greitai. Be to, tai didžiulės piniginės išlaidos. Paskutinė paroda, kurią galėjo pamatyti elektrėniečiai, vyko netrukus po naujosios bibliotekos atidarymo. Joje eksponuota virš trijų dešimčių akvarelės darbų, kurie vėliau buvo rodyti Abromiškių sanatorinėje ligoninėje.
Meno studentai
Į Vilniaus dailės akademiją stoti A. Medžiūnas neturėjo galimybių – didelė šeima gyveno toli nuo sostinės. Todėl dailės jis mokėsi Šiaulių pedagoginiame universitete (tada – institute), piešimo katedroje. Ne paslaptis, kad meninių specialybių studentai yra savita studentų „rūšis”.
Kaip prisimena dailininkas, jo laida buvo tik antroji. Dėstė jauni dėstytojai, atmosfera buvo gana laisva. Būsimieji dailininkai mokėsi iš šedevrų. Studentai vyko į kūrybinę praktiką į Ermitažą Sankt Peterburge: dešimt dienų muziejuje lankėsi kiekvieną dieną, studijavo pasaulinio garso darbus. Dar mėnesiui važiuodavo į miestelius, gyvendavo mokyklose, miegodavo ant grindų. Iš ten ir giliausi įspūdžiai. Ir darbo netrūko: etiudai, natiurmortai gimdavo kiekvieną dieną. Studijose viskas, išskyrus TSKP istoriją ir filosofiją, sekėsi gerai.
Turi būti savitas
Kas daro įtaką šių dienų menininkams? Šiais laikais nebeliko to, ką vadiname mokyklomis. Pavyzdžiui, mokaisi pas Leonardą da Vinčį, tai ir esi panašus į jį, tik prastesnis, mat tokį mokytoją vargiai pranoksi. Arba, jei esi gabesnis, greitai jį peraugsi. Esmė ta, kad liksi tos mokyklos mokiniu, jausis mokytojo įtaka.
O dabar, anot A. Medžiūno, turi būti individualus. Kitaip būsi niekam neįdomus. Gali būti modernistas, ekspresionistas ar natūralistas, esi niekam neįdomus, jei nesi pats savimi.
A. Medžiūnas – modernistas abstrakcionistas. Kad ir kaip stengiasi kurti abstrakčiai, pačiam dailininkui atrodo, kad per mažai atitolsta nuo natūros.
Įkvėpimas
A. Medžiūnas sako, jog jam itaką daro dailės istorija kaip visuma. Kol esi jaunas, nenorėdamas po truputį prisigaudai idėjų iš visų dailininkų. Vyksta  „mintinis kopijavimas“: vieną kartą tau patinka V. Van Gogas, kitą – P. Sezanas ar K. Sklėrius, tai ir plauki ton pusėn.
Tačiau kai „atsijungi“ prie molberto ir be jokio galvos sukimo pradedi dirbti, tada, kaip sako A. Medžiūnas, ranką Dievas veda. Tik reikia stengtis.
Ne ką mažiau svarbu ir technika. Mišriose technikose galima pasiklysti. Neužtenka būti tiesiog akvarelistu. Išskirtinis turi būti viskuo: tiek idėjomis, tiek technika. Nuo sustojimo prie molberto prasideda visa darbo filosofija. Net ir staliai: vienas plaktuką laiko vienaip, kitas – kitaip.

Gražina Radzvilavičiūtė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų