Kai Elektrėnai diktavo madas

Kai Elektrėnai diktavo madas

Elektrėnai dar tik penkiasdešimtmetis miestas, kuris vis auga, keičiasi, gražėja ir jau turi savo istoriją, kurią rašo čia gyvenantys ir dirbantys žmonės. Viename jauniausių Lietuvos miestų statomi nauji pastatai, renovuojami senieji, tik  „buitiniu“ visų vadinamas pastatas savo įvaizdžio nekeičia nuo pat jo pastatymo.  Ne todėl, kad jam tinka būti senamadišku, tiesiog remontas nemažai kainuotų, o pastatą nusipirkę elektrėniečiai tiesiog neturi pinigų jo remontuoti.

Virginija JACINAVIČIŪTĖ

Kas buvo

Buvo laikas, kai šiame pastate virė darbai,  jo duris dažnai varstė elektrėniečiai, kuriems prireikdavo įvairių paslaugų. Vieni ėjo pas televizorių meistrą, kiti – nusifotografuoti į fotoateljė, treti batsiuviui nešė suplyšusius batus. O tie, kas norėjo madingai apsirengti, rašydavosi į eilę siuvykloje. Prieš 43 metus paviljonui, kuriame dirbo būrys darbuotojų, vadovavo Ekaterina Valinčienė. Ši lengvosios pramonės technologė  dirba čia ir dabar, tik jau ne būryje kolegų, ne vedėja, o siuvėja,  kartu su Dalia Maraškiene.

Kur tas Kaunas?

Ekaterinos kelias į Elektrėnus buvo  painus. Ji gimė Ukrainoje, matematikės ir karininko šeimoje. Tėvo darbo išskirtinumas neleido šeimai ramiai gyventi vienoje vietoje: tekdavo dažnai kraustytis, kai jį paskirdavo dirbti į tolimus miestus. Tėvai nusprendė merginą išsiųsti gyventi pas tetą Latvijoje. Ji ten dirbo siuvimo fabrike, iš kurio gavo siuntimą mokytis Kauno politechnikos institute, dabar Kauno technologijos universitete.

Tuo metu Ekaterina net neįsivaizdavo, kur tas Kaunas, todėl pirmoji pažintis su miestu buvo tyrinėjant žemėlapį. Susigundžiusi didesne stipendija ir būdama tikra, kad tikrai pavyks įstoti į Kauno politechnikos institutą, jaunutė, lietuvių kalbos nemokanti mergina, 1963 m. atvyko į Kauną. Po metų  ji sutiko žmogų, su kuriuo vėliau susituokė. 1967 metais Valinčių šeima atsikraustė gyventi į Elektrėnus, mat vyras buvo paskirtas dirbti Lietuvos elektrinėje. Jau po metų Ekaterina pradėjo dirbti Elektrėnų buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato vedėja.

Elektrėnai diktavo madas

Siuvimo paslapčių  Ekaterina Valinčienė išmoko dar vaikystėje, iš savo mamos. Mergaitė siuvimui buvo gabi: savo jaunesnės sesers lėlei pasiuvo tokią suknelę, kad pavydėjo visos draugės. Vėliau pradėjo siūti ir sau. Pirmasis rimtas bandymas buvo suknelė, kuria pasipuošė eidama į išleistuves mokykloje. Pagal mados žurnalus pasisiuvo sau ir vestuvinę suknelę.

Vėliau vadovaudama „buitiniui“ Ekaterina neatsisakydavo padėti savo artimiesiems ir pažįstamiems  sumodeliuoti drabužį.  O pati Ekaterina, kaip sako jos ištikimoji draugė Dalia, diktuodavo madas net Vilniui ir Kaunui. Iš atraižėlių, kurios atrodė niekam nebereikalingos, „buitinio“ vadovė išradingai sukurdavo smulkias detales, derindavo jas prie avalynės, pati sukurdavo modelius. Gandas apie Elektrėnų siuvyklą pasklido po aplinkinius rajonus, todėl į Elektrėnus rūbų siūtis užsukdavo žmonės iš Trakų, Kauno, net Vilniaus. Ekaterina sako, kad tai ne dėl jos nuopelnų, o todėl, kad dirbo geras, profesionalus kolektyvas. Geras siuvėjų vardas priklausė nuo sukirpėjų, o Gražina Minkevičienė, Aldona Belekevičienė buvo tikros savo srities specialistės.

Draugės jau 26 metus

Dabar mažutėlėje siuvykloje Ekaterina dirba su Dalia Maraškiene. Šių moterų draugystė užsimezgė dar prieš 26 metus,  kai Vilniaus lengvosios pramonės technikumą baigusi Dalia atvyko į Elektrėnus dirbti siuvimo technologe. Tuomet Ekaterina buvo Daliai pavyzdys, iš kurio galėjo daug ko pasimokyti.

Dalia džiaugiasi turėjusi tokią mokytoją ir negaili jai nuoširdžių komplimentų, nors Ekaterina ir rausta juos girdėdama.

Dalia prisimena, kad atėjus dirbti, Ekaterina jai pasakė: „Jei aš kažką siuvu, darau tai maksimaliai gerai.“ Tada Dalia mąstė, kaip galima šitaip girtis, tačiau laikui bėgant sako įsitikinusi, kad tai tiesa. „Sumani, rūpestinga, taktiška“, – vardijo Dalia mokytojos savybes ir  iliustravo pavyzdžiu Ekaterinos profesionalumą.

Kuomet atvykusi komisija rado klaidų, Dalia matė, kad Ekaterina visa kunkuliuoja viduje, tačiau balso nepakėlė, pasakė tik tris žodžius: „Eik ir padaryk“. Per daugelį metų darbiniai santykiai išsirutuliojo į nuoširdžią, ištikimą draugystę.

Keičiasi laikai, keičiasi darbai

Ekaterina ir Dalia pasinėrė į prisiminimus, kai žmonės, norėdami pasisiūti drabužį, turėdavo užsirašyti į eilę. Tuomet drabužių pasirinkimas buvo nedidelis, o jei ir pavykdavo kažką nusipirkti, tie drabužiai nebūdavo madingi, tad atnešdavo juos pataisyti. Todėl darbo specifika būdavo visai kitokia, dažniausiai tekdavo drabužius siūti. Žmonės atnešdavo medžiagos, siuvėjos parodydavo kokį nors žurnalą, iš kurio klientas išsirinkdavo drabužio modelį. Tuo metu į madas buvo galima pasidairyti žurnaluose „Siluetas“, „Rigas Madas“, „Burda“, „Kijevo modelių namai“.

Tada ne taip paprasta buvo ir medžiagų gauti. Buitiniams kombinatams jos būdavo padalijamos. Ekaterina ir Dalia džiaugėsi, kad  gaudavo gerų medžiagų: „krempleno“, trikotažo, įvairios medžiagos suknelėms ir visais laikais madingos vilnos.

Anksčiau į Elektrėnus siūtis rūbų atvykdavo žmonės ir iš didmiesčių, ir ne tik dėl to, kad paslaugos čia buvo pigesnės, bet ir dėl to, kad siuvykla turėjo gerą vardą. Kai kurie klientai siuvyklos paslaugomis naudojasi nuo pat jos veikimo pradžios.

Moterys džiaugiasi, kad ir dabar darbo pakanka, tačiau apgailestauja, kad dabar jis nuvertintas ir žymiai sunkesnis. Šiais laikais, kai padėvėtų drabužių parduotuvėse galima pigiai nusipirkti rūbų, žmonės purkštauja, kad siuvėjų paslaugos per brangios. Dalia skaičiuoja, kad norint uždirbti 10 Lt, dirbti kartais tenka 2-3 valandas. Štai ir neklusnią užuolaidą, gulinčią ant darbo stalo, Dalia turėjo pasiūti per dieną, o siuva jau trečią.

Liko istorijoje

Ekaterina ir Dalia su nostalgija, vis atsidusdamos kalbėjo apie kolektyvą, su kuriuo kadaise dirbo. Tuo metu visame pastate dirbo apie 50 darbuotojų ir su visais jos sutarė. Moterys sako, dar ir dabar susitikusios buvusias koleges glėbesčiuojasi, pasikalba.

Laikas dar neišdildė buvusių kolegių vardų. Danutė Steponavičienė, Dalia Budzinauskienė, Ona Gudelienė, Vanda Umbrasienė, Elena Mikulskienė, Valė Gudelienė, Gražina Minkevičienė, Aldona Belekevičienė, Jadvyga Markevičienė, Zita Sabonienė – tos siuvėjos, su kuriomis kasdien moterys dirbo ir draugavo.

Kolektyvas pabiro, kai 1992 metais buvo nuspręsta privatizuoti pastatą. Nuo to laiko pastato niekas neremontavo, o dabar jam jau verkiant reikia atnaujinimo.

Tačiau ten dirbusieji dar prisimena, koks klestintis ir jaukus buvo „buitinio“ pastatas. Prie to prisidėjo ir Ekaterina Valinčienė, mėgusi tvarką, grožį ir jaukumą. Dalia Maraškienė pasakojo, kaip Ekaterina tuomet iš sodo atveždavo gėlių ir pačios sukomponuotomis puokštėmis papuošdavo visą „buitinio“ pastatą.

Deja, visa tai liko tik istorijoje. Moterys apgailestauja, kad Elektrėnuose nėra gilių tradicijų puoselėti tai, kas buvo tėvų sukurta. „Lengviau juk viską nugriauti ir statyti naują“, – kalba dabar siuvėjomis vadinamos, o iš tiesų aukštąjį išsilavinimą turinčios tikros rūbų dizainerės, visą gyvenimą mokėjusios iš nieko padaryti šedevrą – sumodeliuoti naują, persiūti seną rūbą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų